Augustas Gutautas

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas – erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai – prieš mėnesį. Bet nieko tokio – ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.
Skaityti toliau »

Vakarų Europa ir dauguma jos valstybių nėra tos šalys, kuriose reikėtų tikėtis patirti smarkų kultūrinį šoką ar rasti egzotiškų dalykų, kurie mums keltų didelę nuostabą. Greičiau ten galima pamatyti tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje. Nepaisant to, tuose kraštuose egzistuoja tam tikri kultūriniai skirtumai, kurie susiklostė istoriškai ir mums (tikėkimės) nebus “perduoti”. Šie dalykai neretai mums, lietuviams, kelia nuostabą ar net šypseną.

Keletą tokių dalykų pastebėjau leisdamas darbo dienas Danijoje, Kopenhagoje.
Skaityti toliau »

Taip, taip – Kopenhagai. Ir gal kamnors atrodys keista, ypač tiems, kas girdėjo mane keiksnojant šitą miestą, manau, kad kiekviename dalyke galima įžvelgti kažką gero. Trivialu
Skaityti toliau »

“Pavakarieniavęs” parslinkau į viešbutį. Slinkdamas pro lengvas stiklines centrines duris, prisiminiau savo nesėkmingas vakaro pastangas surasti lygintuvą. Nepadėjo net gudrusis televizorius, kuris be kita ko, žino mano vardą ir pavardę. Užsukau pas consergie (toks gudrus besišypsantis dėdė, kuris žino viską apie viešbutį). Apturėjau gan nekonstruktyvų, bet rezultatyvų pokalbį: “:) Good evening , Sir. can I help you, Sir?” “Good evening, do you have service room with an iron?” “:) We will send it to your room” “Excuse me, but what will you send?” “An iron, Sir” “Thank you” “Room number?” “1312″.
Skaityti toliau »

Po savaitėlės, praleistos tėvynėje, grįžau (žiauru – aš jau tai vadinu grįžimu!!! ) į Kopenhagą.

Išvažiuojant, eilinį kartą vėlavo taksi, o taksistas, kaip visad plepus – sužinojau viską apie senąsias 25-tas Volgas, kurios kadaise tarnavo, kaip taksi. Eilinį kartą pamaniau, kad reikia apsigyventi šalia oro uosto, nes tuoj visiškai perkraus mano galvą nereikalinga informacija apie Volgas, ZILus, mėsos vežiojimą iš Marijampolės į Vilnių, greitosios pagalbos automobilio vairavimo specifiką, tarybiniais metais iš Sibiro gabenamus Žigulius ir t.t…
Skaityti toliau »

Kadangi pastaruoju metu tenka gyventi VNO<->CPH rėžimu, nenuostabu, kad sulaukiu klausimų iš draugų, giminių, naujų ir senų pažįstamų apie tai, kaip man patinka toks gyvenimo būdas ir, ar aš visą gyvenimą taip žadu gyventi
Skaityti toliau »

Žinau, žinau – sakysit, kad jau darosi panašu į tuos prancūziškus filmus Taxi, Taxi-2, Taxi-3, Taxi-57… Bet vakar apturėjau pirmosios istorijos pratęsimą, apie kurį nors trumpai, bet papasakosiu
Skaityti toliau »

Šį savaitgalį nusišypsojo laimė patirti nacionalinio lietuviško vasaros užsiėmimo – baidarių su gausiu kiekiu alaus, skonį.

Taip jau nutiko, kad buvęs bendradarbis, o dabar nuosavo vaikų darželio savininkas ir direktorius, pasikvietė išorinio svečio teisėmis sudalyvauti jo kolektyvo team-building išvykoje. Šeštadienio rytą susitikom maisto parduotuvėj, apsikrovėm alaus buteliais, tuščiais puodais ir pigiausiais prezervatyvais (mobiliems telefonams saugiai transportuoti vandeniu ) ir patraukėm sunkiai judančiu autobusiuku į Dzūkiją.
Skaityti toliau »

Šiaip labai nemėgstu to daryti, bet šiandien atsikėliau piktas. Ne todėl, kad vakar apsigyvenau gan prabangiam viešbutyje pačiam CPH centre, bet todėl, kad kambarys mažas. Ir lova maža. Ir visi kolegos pikti – visų kambariai maži. Kai daug laiko tenka praleisti tarp keturių sienų, norisi, kad jos būtų kuo toliau nuo tavęs…
Skaityti toliau »

Prieš kelias dienas su savo project manager (PM) švedu ir project executive (PE) kanadiete važiavom mašina iš ofiso į viešbutį. PM už vairo, ir kaip būdinga tikriems gėjams švedams, aikčiojo iš nuostabos pamatęs kažką įdomesnio gatvėje. Staiga, jo žvilgsnis užkliūna už vienos daniškai aprašinėtos vitrinos. Kadangi jis vienintelis supranta daniškai, tai neslėpdamas emocijų, tačiau mandagiai paaiškina mums savo šviežio aiktelėjimo priežastį:

Skaityti toliau »