Augustas Gutautas

Šį savaitgalį nusišypsojo laimė patirti nacionalinio lietuviško vasaros užsiėmimo - baidarių su gausiu kiekiu alaus, skonį.

Taip jau nutiko, kad buvęs bendradarbis, o dabar nuosavo vaikų darželio savininkas ir direktorius, pasikvietė išorinio svečio teisėmis sudalyvauti jo kolektyvo team-building išvykoje. Šeštadienio rytą susitikom maisto parduotuvėj, apsikrovėm alaus buteliais, tuščiais puodais ir pigiausiais prezervatyvais (mobiliems telefonams saugiai transportuoti vandeniu ) ir patraukėm sunkiai judančiu autobusiuku į Dzūkiją.

Po kažkiek laiko pasiekėm baidarių nuomos vietą, o po trumpo poros valandų laukimo, pajudėjom į starto vietą. Atvežė mus į Gėjų kaimą (originaliai jis vadinasi Dubičiai, bet mes dėl akivaizdžių asociacijų jį pakrikštijom labiau suprantamesniu vardu), prie Ūlos upės, po tiltu.

Sulindom į plastmasinius pusvamzdžius, vadinamus baidarėmis, gavom irklus ir patraukėm pasroviui. Pradžiai šiek tiek pasitrankėm į krantus, bet greitai apsipratom, o vėliau išmokom ir irkluot normaliai

Plaukimo metu pamatėm tikrai gražių vaizdų - kas sakė, kad Lietuvoj nėra gražių vietų? Kelių sustojimų, kurių, dėl alaus vartojimo, nebuvo taip jau mažai, metu buvom negailestingai puolami uodų, tad teko pavartoti apsiaustus nuo lietaus, bet tai nesutrukdė mums laimingiems, nors ir šlapiems, keliauti toliau.

Baigę savo žygį, pasiekėme ežerą (berods Ūlos, jei kam įdomu). Ten radom vietą palapinėms, bet greitai buvom išmesti lauk, nes viskas jau buvo užimta iki mūsų… Tai mus tik šiek tiek nuvylė, todėl patraukėm ieškoti kitos vietos, kurią, prasibrovę per vandens lelijas, radom niekieno žemėje pakalnėje - tiesiog “ideali” vieta statyti palapinėms, bet kito pasirinkimo neturėjom…

Čia mus pasitiko uodai, šlapios nedegančios malkos, žiaurus nuovargis bei nuo irklų kraujuojančios rankos. Va čia ir prasidėjo visas įdomumas… Po kelių valandų užsikūrėm laužą, išsivirėm valgyti, pasistatėm palapines. Viskas lyg ir nieko, neskaitant to, kad susišnekėti beveik nebuvo įmanoma, dėl gausaus uodų zvimbimo, rankų, žudančių uodus, pliaukšėjimo ir urzgiančių, cypiančių bei besikeikiančių bendrakeleivių skleidžiamos kakofonijos. Makaronai irgi visai nieko, tik labai jau raudoni nuo to kraujo, kuris ištiško iš įkritusių uodų, bemaišant ir bevalgant makaronus

Miegoti nuėjom anksti (yawn) , miegojom pakalnėj pastatytose palapinėse pusiau sėdėdami ir bijojom, kad uodai nenuplėštų palapinėms stogų.

Kitą dieną atsikėlę išrinkom savanorius, kurie iškepė dešrelių su bulvėm ir uodais (grill) . Turbūt nereikia minėti, kad norinčių plaukti toliau neatsirado, tad belaukdami, kol atvažiuos susirinkti mūsų ir baidarių, sėdėjom kelias valandas palapinėse, kur mušėm uodus (ninja) ir iš nevilties gausiai vartojom alkoholį (d) .

Čia mus ir surado. Surinko. Kažkaip grįžom. Niežti iki šiol…

Trackback URI | Comments RSS