Augustas Gutautas

Kadangi pastaruoju metu tenka gyventi VNO<->CPH rėžimu, nenuostabu, kad sulaukiu klausimų iš draugų, giminių, naujų ir senų pažįstamų apie tai, kaip man patinka toks gyvenimo būdas ir, ar aš visą gyvenimą taip žadu gyventi

Prieš pateikdamas vertinimus šiek tiek norėčiau pristatyti, kas tai yra ir kaip tai atrodo:
1. Privalai gyventi pagal tvarkaraštį, o punktualumas pasidaro mažų mažiausiai privalomas (Na, nebent patinka girdėti oro uoste pranešimą “This is an absolutely final call for passenger Augustas <…> YOU ARE DELAYING THE FLIGHT”
2. Tavo paso nebetikrina pasų kontrolė, nes tave pažįsta iš veido (tas negalioja Lietuvoje - čia muitininkai iš KGB surinkti )
3. Naktį prikeltas gali išrėžti lėktuvo saugumo instrukcijas lietuvių ir anglų kalbomis, o rankomis parodyti, kur yra šeši avariniai išėjimai (du lėktuvo priekyje, du gale ir du per vidurį ties sparnais ) gali ir miegodamas…
4. Simbolių kratinys panašus į CPH T3 A12 BT166 tau reiškia labai daug…žiauriai daug…
5. Švieslentes stotyse ir oro uostuose pradedi skaityti automatiškai, net pats to nesuvokdamas (panašiai, kaip vairuojant mašiną žiūrima į veidrodėlius - reikia, nereikia)…
6. Net eidamas į svečius ar į barą pasitikrini, ar pasiėmei lėktuvo bilietus, SAS Eurobonus ir asmens tapatybės korteles
7. Viešbučio tarnautojų frazė “Hello <…> Welcome back again!” tau primena, kad tu ne namie.
8. Grįžęs į savo namus Vilniuje vakare nusistebi, kodėl kambarinė nepaklojo lovos…
9. Įėjęs į Vilniaus namų laiptinę nusistebi, kur dingo recepcija su visad išsišiepusiu konseržje ir krūva amerikiečių bei siauraakių japonų.
10. Skalbimo mašina kiekvieną savaitgalį yra privaloma, kaip kasrytinis dušas, nes tai tave saugo nuo primadieninio apsilankymo drabužių parduotuvėje…

Na, žodžiu, nėr blogai Yra savų privalumų ir savų trūkumų - gyvenimiška Kaip į tai reaguoja kiti, iliustruosiu vienu bendradarbio dano pasakojimu, apie jo šeimos reakcijas.

Tūlas danas Claus’as dirbo vienoje kompanijoje 7 metus, per kuriuos skraidydavo į Švediją, Norvegiją ir Suomiją kiekvieną savaitę ir praleisdavo ten po 3-4 dienas. Žmona ir vaikai nuolat skųsdavosi, kad jo trūksta namie ir kad jo labai pasiilgo. Vieną dieną Claus’as nusprendė pakeisti darbą ir pradėti sėslų gyvenimą fermoje už miesto. kaip tarė, taip ir padarė, bet mes čia ne apie tai… vaikų reakcija į šią naujieną buvo paprasta - ‘tai mes dabar negalėsim miegoti tavo lovoj! :@ ‘… Žmona irgi liko kažkuo nepatenkinta…
Na, darykitės išvadas patys

Ačiū už dėmesį ir, kaip sakoma:
may your miles never expire…

Trackback URI | Comments RSS