Augustas Gutautas

Vakarų Europa ir dauguma jos valstybių nėra tos šalys, kuriose reikėtų tikėtis patirti smarkų kultūrinį šoką ar rasti egzotiškų dalykų, kurie mums keltų didelę nuostabą. Greičiau ten galima pamatyti tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje. Nepaisant to, tuose kraštuose egzistuoja tam tikri kultūriniai skirtumai, kurie susiklostė istoriškai ir mums (tikėkimės) nebus “perduoti”. Šie dalykai neretai mums, lietuviams, kelia nuostabą ar net šypseną.

Keletą tokių dalykų pastebėjau leisdamas darbo dienas Danijoje, Kopenhagoje.

Maistas

Kadangi dirbu didelėje kompanijoje su dideliais klientais, reguliariai tenka lankytis keletoje ofisų, kuriuose tenka neišvengiamai pietauti. Pietūs didelėse kompanijose pateikiami vietinėje valgykloje nemokamai arba už simbolinį mokestį, kuris sumokamas iškart arba nuskaitomas nuo atlyginimo kiekvieną mėnesį. Maitinimasis tokiose vietose yra puiki proga stebėti vietinių žmonių mitybos įpročius.

Pirmiausia įstrigo keistas danų pomėgis vartoti pietums sumuštinius, nepaisant to, kad galima rinktis ir “normalų” šiltą maistą. Na tai, nėra tradiciniai sumuštiniai, kuriuos mes įpratę matyti ant savo pusryčių stalo, bet tai labai panašu, ypač tuo, kad jie susideda iš duonos ir papildomo sluoksnio. Neretai tenka matyti daniškus pietus, kurie susideda iš lėkštėje sukrautų duonos riekelių, kumpio ar sūrio gabaliukų, salotų ar silkės. Ant duonos kraunami likę ingredientai, tai pjaustoma peiliu ir valgoma šakute, užkandama daržovėmis. Labiausiai varo į neviltį toks, pakankamai dažnai vartojamas pietų meniu: ant duonos riekelės užkraunamas nemenkas sluoksnis šaltų virtų bulvių, sumaišytų su grietine ar majonezu. Visa tai peilio ir šakutės pagalba atsiduria burnoje, užmėtoma razinomis su tarkuotom morkom, užkandama sūriu ir užgeriama pienu.

Sriubos pietums nesu akyse matęs, neskaitant tų atvejų, kai padažas, skirtas mėsai ar bulvėms (kurios čia verdamos neskustos), valgomas, kaip sriuba, užkandamas duona su sūriu ir užgeriamas pienu. Apie silkę daug nesiplėsiu, paminėsiu tik tiek, kad pirmas (ir paskutinis) bandymas ją valgyti baigėsi visiškai nevalingu išspjovimu atgal į lėkštę. Paskutinį kartą man buvo taip nutikę prieš kokius 12 metų Turkijoje, kuomet paragavau jų delikatesinio deserto – kietų smulkių makaronų užpiltų nerealiai saldžiu cukraus sirupu. Daniška silkė panaši – ji saldi.

Visa laimė, kad ofise pietums patiekiamas ir tradicinis europinis maistas – tik sriubos pasigendu.

Alus

Viena Danijos didžiausių kompanijų – Carlsberg, kuri tiesiogiai ar per dukterines įmones kontroliuoja didelę dalį Europos alaus daryklų (įskaitant lietuvišką “Švyturį”). Dvi populiariausios Danijoje alaus rūšys – Carlsberg Pilsner ir Tuborg Gron. Abi – to paties Carlsberg produktas. Geriant juos, neapleidžia įtarimas, kad ne tik gamykla ta pati, bet ir statinė, iš kurios abiejų alaus rūšių skardinės ir buteliai pilstomi. Juolab, kad Carlsberg darbuotojai taip pat patyliukais juokauja – nenustebčiau, jei tai būtų tiesa. Tai tik dar kartą patvirtina seną marketingo specialistų tiesą – alus yra etikečių verslas. Tikėkimės taip nenutiks su “Švyturiu” ir “Utenos”. Beja, lietuviškas ir daniškas “Carlsberg” – nė kiek nepanašūs (išskyrus etiketę).

Darbas

Danija yra viena labiausiai išsivysčiusių šalių Europoje, turinti vieną stipriausių ir vis dar augančių ekonomikų. Įspūdingi ekonomikos skaičiai ir gyvenimo kokybė implikuoja tai, kad danai yra be galo daug dirbanti tauta, nes būdama pakankamai nedidelė (5.5 mln. vienetų) valstybė sugeba pasiekti tokių įspūdingų rezultatų. Šitas įspūdis greitai išblėsta padirbėjus jų įmonėse. Susidaro vaizdas, kad (bent jau vasarą) išeiti iš darbo ketvirtadienio popietę ir grįžti pirmadienio pietums yra normalu. Darbas dienomis taip pat ne itin smarkiai verda – asmeniniai pokalbiai telefonu, pramogų svetainės internete, filmai ir po pietų ištariama frazė “Oi, kaip aš šiandien pavargau!”.

Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad darbas čia planuojamas – tradicinė lietuviška frazė “Reikia, kad vakar padarytum…” čia neegzistuoja. Tvarka yra, todėl ir laiko nestinga. O likusį laiką galima išnaudoti naudingai, pavyzdžiui apsilankant parduotuvėse, kurios Danijoje užsidaro 17.00 ar 18.00 valandą.

Nepaisant tokių “lengvų” keistenybių, danai gyvena itin kokybišką gyvenimą. Reikia realistiškai pripažinti, kad Lietuva dar labai ilgai to neturės, nors ir kaip tuo nesinorėtų tikėti…

Trackback URI | Comments RSS