Augustas Gutautas

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas - erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai - prieš mėnesį. Bet nieko tokio - ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.

Oro uoste atsiradau likus dešimt minučių iki registracijos pabaigos. Kaip ir tikėjausi, čia dėjosi visiškas pragaras - vasara į pabaigą, tad visi ekonominiai emigrantai patraukė į savo naująsias tėvynes. Kas i Dubliną, kas į Londoną, kas dar toliau. Eilė kilometrinė ir iškart aišku, kad registracija užtruks. O dar pasų kontrolė ir saugumo patikrinimas, kurio eilėje laukia krūva žmonių, kurią sunku būtų sutalpinti į tris lėktuvus. Registracija baigta. Laiko iki skrydžio jau nedaug. Eilė prie saugumo patikrinimo dar pailgėjo… Bandau stovėti, bet nelabai gaunas - per penkias minutes pajudu du metrus. Progresas nedžiugina, bet ir nestebina. Vis dar ramus nusprendžiu paieškoti alternatyvų. Neilgai trukus pamačiau - kairėje esančioje pasų kontrolės būdelėje snaudė pasienietė, o už jos - tuščias saugumo patikrinimo skyrius. Nulekiu ten ir atlieku visas procedūras per dvi minutes. Apsimiegojusioms pasienietėms draugiškai patariu pakviesti žmones iš tos eilės, nes jie paprasčiausiai pavėluos į lėktuvą. Sulaukiu pikto žvilgsnio ir mintyse tariamo “Bėk, durniau, greičiau į lėktuvą”. Tai irgi jau nestebina ir aš visvien lieku ramus. Ypač po penktadienio, kai grįžtant į Vilnių, išlipus iš lėktuvo, oro uosto darbuotojai prieš pat nosį užtrenkė duris ir liepė laukti. Visas lėktuvas laukė, kol susirinko pasieniečiai į savo būdas. Vėliau surūgusiais savo KGBistų veidais tikrino įtariai pasus, tardė pasimetusius užsieniečius, kas jie tokie, ir ko jie nori Lietuvoj, ką veiks, kur gyvens ir kiek laiko bus. Dėl laukimo už durų pasiteisino paprastai, neva jų niekas neįspėjo, kad lėktuvas nusileido. Jis šiaip tai daro kiekvieną mielą dieną tuo pačiu metu ir jau kelis metus iš eilės.

Švedijoje, virš Malmės, lėktuvą pradeda smarkiai kratyti. Kapitonas dar virš jūros įspėjo, kad Kopenhagoj vėjuota. Pasigarsinu ausinuką ir snaudžiu toliau. Mane pažadina lėktuvo drebulys, panašus į tą, kai jo ratai paliečia žemę. Automatiškai susipakuoju ir bandau stotis, bet suvokiu, kad mes dar gerokai virš Kopenhagos. Vėjas sukėlė lėktuvo šuolius danguje. Išsigandusi kaimynė mane įspėja, kad aš neprisisegęs. Paaiškinu, kad jau seniai nebesisegu, nes taip jaučiuosi žymiai saugiau. Mobilaus telefono irgi jau seniai nebeišjungiu lėktuve - o jei prireiks lėktuvui krentant kamnors paskambinti ir pasakyti savo paskutinius žodžius? Nesmagiai blaškomas vėjo, lėktuvas su trenksmu pasiekia žemę, kur mane maloniai nudžiugina faktas, kad lagaminas jau laukia manęs ramiai sukdamas ratu ant diržo. Taip dar nebuvo ir tai yra labai malonu, turint omeny, kad paprastai reikia laukti jo iššokančio iš tamsios skylės apie penkiolika minučių.

Viešbutyje kambario dar neparuošė, tad teko lagaminą atiduoti korėjietiškos prigimties danui viešbučio patarnautojui. Negana to, jam penkias minutes įrodinėjau, kad aš ne į konferenciją ir man nereikia paskui tą visą žmonių masę, o lagaminą reikia palikti čia, nes kambarys “Not ready”. Gaidys. Suerzino.

Patraukiau į ofisą. Ten radau vienintelę laisvą darbo vietą, kur ir prisėdau. Prabangiai. Vienas kabinete. Pradėjau dirbti ir jau buvau įsijautęs, kol neužpuolė vienas iš robotų, nuolat reikalaujančių juos kaipnors pašerti - didelės korporacijos “džiaugsmai”, masinė automatizacija ir begalinis įkyrumas. Šįkart prireikė išklausyti kažkokį kursą. Supykau. Kantrybė trūko, baigėsi, išgaravo. Griebiau klaviatūrą į rankas ir parašiau visą šitą dienoraščio įrašą - dabar gerokai lengviau…

Trackback URI | Comments RSS