Augustas Gutautas

Trečia diena naujajame ofise. Pradedu apsiprasti ir priprasti. Jau žinau, kad kiekvieną rytą apie 09:30 automatiškai nusileidžia žaliuzės iš lauko pusės, kad užstotų saulę, o po geros valandos vėl pakyla. Šiandien sužinojau ir tai, kad trečiadienis – blynų diena. Kolegos pasikeisdami kepa forminius blynus, lietuvių tautoje dar vadinamais čirviniais. Valgo juos su braškių uogiene ir garsiai čepsi. Kai įvyko blynų kepimas, sėdėjau tolimiausiame mūsų projekto komandos kambario kampe ir graužiau akimis vieną dokumentą. Pajutau saldų kvapą ir atsisukęs išvydau laimingą grynakraujį britą mulatą Narendra, griaužiantį blynus ir mojantį prisijungti. Skanu…

Skaityti toliau »

“Ar jau pirkai alų Osle?” – paklausė šmaikštusis Snorre prie pirmadienio pietų stalo. ”Ne, aš gi tik vakar naktį atskridau, žmogau! Skirtingai, nei tu, galiu ilgiau nei parą be alaus išgyventi.” – atsakiau juokaudamas ir toliau įnikau į lėkštę. ”Tau gerai, bet kai bandysi nusipirkti, įsitikink, kad tai darai sėdėdamas!” – prajuokino visus aplink sėdinčius kolegas. Vėliau norvegiškų kainų tema persikėlė link automobilių ir degalų, dar vėliau – prie tabako, kol galiausiai pasiekė eilines prekes. Norvegai, kaip pridera tikriems lietuviams, pasitiko nusiskundimais dėl savo valdžios, kainų ir politikos. Taip, nesuklydot perskaitydami, o aš rašydamas – ”lietuviams”. Norvegai savo pažiūromis, bendravimu ir požiūriu į daugelį dalykų pasirodė labiau panašūs į lietuvius, nei į savo geografinius kaimynus švedus ar danus. Bent jau kolkas…

Skaityti toliau »

Netikėtai laukta žinia, kad reikės dirbti Osle, pasiekė savaitės viduryje. Dar nebuvau apsipratęs su mintimi, kad sėdžiu Lietuvoje, nes buvau prieš nepilną savaitę grįžęs iš Kopenhagos. Tad nenuostabu, kad šis faktas visai nenudžiugino. Juolab, kad ir pats Oslas - Afganistano provincija Europos šiaurėje, gulintis Norvegijos pietuose, apsivyniojęs vieną iš kelių tūkstančių fiordų - nežada manęs greitai paleisti. Ramybės neduoda mintis apie tai, kaip jis mane pasitiks.

Skaityti toliau »

Kadaise turėjau draugą filosofą. Neturėjo jis barzdos, bet užtat mokėjo daug sparnuotų frazių, kurios buvo pagrindinis jo ginklas prieš gudrius aštriadančius lietuvius. Seniai jau jo nemačiau, bet jo ilgo liežuvio rezultatus karts nuo karto pasiskaitinėju interneto platybėse. Viena iš jo vartotų smagiųjų frazių buvo nepasitenkinimo supančia aplinka tam tikrose situacijose išreiškimas “Aš čia širdį rodau, o man sako, kad burokas!”. Sultinga frazė, o dar ir šypseną sukelia
Skaityti toliau »

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais - elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip
Skaityti toliau »

Ketvirtadienio vakarą, kaip reta, gavau neblogą pašnekovą lėktuve. Viena lietuviškos mados žinovių, atsakinga už tai, kaip lietuvės rengiasi (tiksliau, ką gali nusipirkti viename dideliame drabužių tinkle) maloniai pasidalino savo daniškais įspūdžiais. Linksmai mes ten pašnekėjom, bet jos pastaba apie tai, “kad danės moterys taip sugeba save nesveiku maistu ir bjauriais drabužiais subjauroti, kad nenuostabu, kodėl tiek Danijoje gėjų”, mane prajuokino ir šiek tiek privertė susimąstyti apie kultūrinius ir socialinius tautų skirtumus, kurie vis neapleidžia mano smegenų. Savaitgalį, dalyvaudamas bulviakasy kaime, turėjau neeilinę progą prisirinkti dar šiek tiek pavyzdžių.
Skaityti toliau »

Šįryt buvo sunku pajudėti iš lovos - trys beprotiškos darboholio pilnos paros padarė savo. Prasidėjo smegenų koma - kai galvoji ir sapnuoji tik apie vieną ir tą patį. Darbų ir mokslų iškankintos smegenys akivaizdžiai reikalavo šoko, o eilinė kelionė traukiniu į ofisą jo tikrai nežadėjo. Vėl durų mygtukas, vėl melsvai žalia sėdynė ir iPod jau dainuoja apie tolimuosius rytus. Tos pačios apipaišytos sienos ir tie patys stočių pavadinimai. Kažkas ne taip… Pasijutau nusipelnęs kažko naujo ir, staiga, man prieš akis mažame iPod ekrane švystelėjo išganingas “National Geographic” logotipas - toks paprastas geltonas kvadratėlis. Taip, paprastas, bet geltonas!
Skaityti toliau »

Sekmadienį, besikraunant daiktus, per lietuviškas žinias išgirdau naujieną, kad Kopenhagoj naktį vyko riaušės. Nørrebro, kilo pirma mintis, o pasidomėjus plačiau, pasirodė, kad tai tiesa. Nørrebro yra Kopenhagos rajonas, spaudoje mandagiai vadinamas multicultural district, o liaudiškai tai skambėtų, kaip negrų, arabų ir lietuvių rajonas. Bet čia aš ne apie tai.
Skaityti toliau »

Kiek teko keisti kambarių gyvenant viešbučiuose, visuomet sutikdavau televizorių. Turbūt dar nesu matęs nė vieno viešbučio kambario be telvizoriaus. O jų buvo visokių - didelių ir mažų, pilkų ir juodų, storų ir plonų. Tik dar niekada nebuvo taip, kad nebūtų televizoriaus. Nebūdavo kartais Biblijos stalčiuj, pakabų spintoj, seifo ar net vonios bei minibaro, bet telikas visuomet laukdavo kartu su klozetu, kriaukle ir lova. Trys ištikimi sugyventiniai.
Skaityti toliau »

Ketvirtadienio naktį sugavau save dar dirbantį - tai reiškė ne ką kitą, kaip darboholizmo priepuolį. Seniai tokį buvau apturėjęs… Matyt, rudeninė depresija, kuri aplankė beveik visus šią savaitę kalbintus pažįstamus, neaplenkė ir manęs… o gal ir ne… greičiausiai ne…
Skaityti toliau »