Augustas Gutautas

Ketvirtadienio naktį sugavau save dar dirbantį - tai reiškė ne ką kitą, kaip darboholizmo priepuolį. Seniai tokį buvau apturėjęs… Matyt, rudeninė depresija, kuri aplankė beveik visus šią savaitę kalbintus pažįstamus, neaplenkė ir manęs… o gal ir ne… greičiausiai ne…

Penktadienis pateikė kelias staigmenas… Rugsėjo ir spalio mėnesiams į Kopenhagą bilietų nebėra - teks skraidyti ten ratais per Vokietiją ar Belgiją… Prieš mėnesį žadėtas projektas Kopenhagoj irgi pakibo ore, bet prieš tris mėnesius sustojęs darbas Osle pareikalavo manęs atgal… Oslas? Fck…

Itin sunkios savaitės penktadienio vakaras su senokai matytais draugais bare prasidėjo linksmai. Tik visą laiką neapleido mintis, kad 23:59 bus paskutinė svaigi vakaro minutė… Deja, 23:15 buvom išmesti į gatvę ir priversti ieškoti kito baro. Nemalonus jausmas, panašus į tą, kuris lotyniškai vadinamas Coitus Interruptus Vienas draugas pakeliui į kitą barą pajuokavo, kad vat tuoj iš už kampo išlys pilietis su ilgu paltu ir, šnypštelėjęs bei mirktelėjęs viena akim, atlapos visą slepiamą nelegalaus alkoholio asortimentą Visai, kaip Teherane

Rugsėjo pirmoji pasitikimo mus sėdinčius prie baro su iki pusės pripildytais bokalais brendžio - noras pasipreišinti Lietuvos valdžiai buvo neišpasakytas kaip ir tikėjomės, brendis bokaluose pasibaigė apie antrą… Ko nesitikėjom - nugarose styrojo nerealaus dydžio kabliai

Taksistas mielai sutiko užsukti prie viename senamiesčio kiemų numesto Mersedeso. Vienas iš draugų paprašė… Nesakė, kodėl jam to reikia… Bet žadėjo nenuvilti… Po kelių minučių tarp kelių laikiau pilną “Maximos” maišą įvairiausio alkoholio, o mes lėkėm link naujo draugo buto, esančio kažkuriame iš miegamųjų Vilniaus rajonų.

Bute mus pasitiko alkis… Netoliese esantis McDonalds buvo uždarytas, tad teko pėsčiomis stotis į McDrive eilę. Užlindom prieš blizgantį Mersedesą. Nuo galinės sėdynės pasigirdo kreipimasis į mus: “Ei, ačkarik, ble, ty kuda leziš, nachuj?” (Kalba necenzūruota) “A ty sidiš v majom mašyne, sidi i malči piderast, nachuj. ani tože liudi i jest chatiat!” (necenzūruotas vairuotojo atsakymas). O! Nejaugi būna supratingų “otmorozų”? Pasirodo būna… Tai davė peno mūsų likusių keturių valandų diskusijoms apie islamo ir vakarų kultūrų santykius, jankių ir europiečių skirtumus bei Afrikos tautelių keisčiausius papročius.

Šešios ryto nutraukė diskusijas. Aplankė nenumaldomas noras miegoti, nes niekaip nesibaigiantis “Maximos” maišas pradėjo varyti į neviltį :)) Pakeliui namo kažkam gimė mintis užsukti pas mane ir išgerti degančio Absinto - visvien pelyja žalias pas mane bare jau du mėnesius nuo to laiko, kai parsitempiau iš Prahos…

Žavi žalia pražūtinga mintis Cukrus, šaukštas, deganti stiklinė. Užteko abiem po vieną - fone dar girdėjau draugo, vadinamu Sibiriaku dėl jo šiaurietiškos kilmės, keiksmus apie tai, kad per daug įpyliau… Bet man jau tai nerūpėjo - širdyje dar spėjau pasidžiaugti, kad sėkmingai pavyko pasipriešinti absurdiškam įstatymui. Neilgai trukus jau šnekėjau su Absinto Fėjomis…

Trackback URI | Comments RSS