Augustas Gutautas

Sekmadienį, besikraunant daiktus, per lietuviškas žinias išgirdau naujieną, kad Kopenhagoj naktį vyko riaušės. Nørrebro, kilo pirma mintis, o pasidomėjus plačiau, pasirodė, kad tai tiesa. Nørrebro yra Kopenhagos rajonas, spaudoje mandagiai vadinamas multicultural district, o liaudiškai tai skambėtų, kaip negrų, arabų ir lietuvių rajonas. Bet čia aš ne apie tai.

Šeštadienio riaušės buvo sukeltos specialiai tam, kad paminėti vadinamųjų jaunimo namų nugriovimą. Jaunimo namai buvo pankų, kairiųjų ir anarchistų (bent jau taip spaudoje vadinamas tas jaunimas) “kultūros” namai, kuriuose vykdavo koncertai, susibūrimai ir kita tos bendruomenės veikla. Prieš šešis metus namas, kuriame rinkdavosi šis jaunimas, buvo parduotas vienai religinei organizacijai, tačiau iki šių metų pradžios jaunimas ten “gyveno”, kol kovo mėnesį policija visų neišvaikė ir nesulygino to namo su žeme (tiesiogine prasme). Po tokio valdžios “akibrokšto” Kopenhagoj kilo žiauriausios per visą dešimtmetį riaušės, o taikūs periodiškai pasikartojantys protestai gatvėse tebesitęsia iki šiol. Na ir aišku šeštadienio naktis…

Visa tai lyg ir būtų normalu, kol nepradedi kapstyti giliau. Anarchistai, pankai, ekstremalūs kairieji ir kitokie deviantai nelegaliai įsikuria niekam nepriklausančiame name. Jame įsivyrauja sava tvarka ir utopijos kūrimas, kuris, iš valdžios pozicijų žiūrint, yra ne kas kita, kaip narkomanų, komunistų ir nelegalų kultūros apraiška. Policija legaliai nugriauna pastatą ir sulaukia žiauriausios reakcijos, kokios tik galima buvo tikėtis. Veiksmas lygus atoveiksmiui – ar kaip ten tie fizikai pasakoja…? Natūralu.

Visa ši istorija primena šiek tiek įspūdingesnį reiškinį – Kristianiją. Kristianija – tai ne pastatas ir ne bendruomenė. Tai ištisas buvusių kareivinių kvartalas, kuriame aštuntojo dešimtmečio pradžioje protestuodami prieš Danijos valdžią apsigyveno skirtingos praeities žmonių grupelė, pasiskelbė laisvuoju miestu ir, įgavusi pusiau legalų savivaldos statusą, gyvena iki šiol. Išaugo tik gerokai labiau – apie 1000 “piliečių” arba kitaip vadinamų kristianiečių, o tai jau beveik ir visuomenė. Kristianijoje žmonės nepaiso Danijos įstatymų, laisvai pardavinėja bei vartoja lengvuosius narkotikus ir gyvena savo kultūrinį gyvenimą. Ant vienų Kristianijos vartų, išėjimo pusėje, kabo užrašas “Now you are entering EU”. Akivaizdu, kad tai ne Danija, ką jau kalbėti apie Europos Sąjungą. Nenuostabu, kad Danijos valdžia jau daugelį metų visaip stengiasi “išvalyti” tą vietą, o paskutinėmis žiniomis, Kristianija neužilgo taps komerciniu kvartalu – valdžia šįkart itin ryžtingai nusiteikusi.

Leidžiant laiką Kopenhagoj, neįmanoma nepastebėti to, kaip giliai pasipriešinimas normoms įaugęs žmonių galvose, elgesyje ir pažiūrose. Traukinyje net penkiasdešimtmetės moteriškės susikelia kojas ant sėdynių, o gatvėse apstu žmonių apsirengusių taip, kad Lietuvoje būtų užmėtyti akmenimis nespėjus jiems suvokti, kas vyksta ir kodėl. Šį vakarą Kopenhagos Rotušės aikštėje vykusiame operos arijų koncerte susirinkę žmonės drąsiai lipo kojom ant suoliukų, susidomėję klausė klasikinės muzikos ir dainavimo, o gretimoje aikštėje pankuojantis anarchistinis jaunimėlis, atsivaręs aptriušusį sunkvežimį, jo “būdoje” grojo ir dainavo savo psychodelic-punk-rock stiliaus kūrybą. Viskam, kaip sakoma, egzistuoja alternatyva, todėl nenuostabus ir toks vaizdelis: graži šeimynėlė, einanti miesto gatve, stumia vežimėlį, kuriame sėdi gražus žydraakis pusantrų metų daniūkštis. Šeima išėjo pasivaikščioti, tėvai šnekučiuojasi, lėtai pėdina gatve ir karts nuo karto pataiso ežiuku “sustatytus” vaiko plaukus… Deviantinio elgesio apraiškos vežimėlyje jau nuo mažų dienų.

Siekis neatitikti normoms ir nepaklusti supančiai aplinkai yra akivaizdus protestas prieš kažką. Prieš ką? Prieš griežtą valdžią ir karalių? Prieš turtingą ir visko pertekusį gyvenimą bei visokeriopai aprūpintą savo pačių visuomenę? Palikim tuos klausimus sociologams ir politikams… Man tik labai įdomu, kas bus, kai Kristianija bus pagaliau uždaryta ir tūkstantis kristianiečių bus išmesti į Kopenhagos gatves. Ar jos liepsnos ir duš, kaip ir po Nørrebro jaunimo namų uždarymo? Ar Kristianija tyliai geografiškai persikels šiek tiek kitur? Bet kuriuo atveju, ar tai būtų namas, ar kvartalas, tai viso labo tėra simboliai ir apraiškos kultūros, kurią ne taip jau lengva išnaikinti lyginant namus su žeme. O ypač lyginant namus tų, kurie pradeda pankuoti dar vežimėlyje.

Trackback URI | Comments RSS