Augustas Gutautas

Šįryt buvo sunku pajudėti iš lovos – trys beprotiškos darboholio pilnos paros padarė savo. Prasidėjo smegenų koma – kai galvoji ir sapnuoji tik apie vieną ir tą patį. Darbų ir mokslų iškankintos smegenys akivaizdžiai reikalavo šoko, o eilinė kelionė traukiniu į ofisą jo tikrai nežadėjo. Vėl durų mygtukas, vėl melsvai žalia sėdynė ir iPod jau dainuoja apie tolimuosius rytus. Tos pačios apipaišytos sienos ir tie patys stočių pavadinimai. Kažkas ne taip… Pasijutau nusipelnęs kažko naujo ir, staiga, man prieš akis mažame iPod ekrane švystelėjo išganingas “National Geographic” logotipas – toks paprastas geltonas kvadratėlis. Taip, paprastas, bet geltonas!

Perbėgau per NG podcastų sąrašiuką – senokai jau jie čia trūnija neklausomi… Bet gal ir ne veltui… Nieko gero per kelis mėnesius neprikaupiau (matyt ir amerikėnai vasarą atostogauja…) – kelis podcastus išjungiau vos pradėjęs klausytis, tad beliko tik dviejų dalių pasakojimas “The lost Gospel of Judas”. Nusivaipiau mintyse prisiminęs beviltiškas Šventojo Gralio paieškas ir viduramžių pasakas apie Da Vinčio kodą, bet neturėjau kito pasirinkimo.

Paskutinį vidurinės mokyklos metų trečdalį praleidau Jėzuitų gimnazijoje – religinės pakraipos mokykloje, kurioje atradau save ir praradau tikėjimą Dievu. Ačiū jėzuitams už mane, na o dėl tikėjimo… Kaip pasakytų pragmatiškieji materialistai – viskas turi savo kainą, arba, tęsiant religinę temą – kažką gaunant, reikia kažką ir paaukoti. Tiesa, kartu su atrastu savim, gavau ir neblogą išsilavinimą, o jame buvo ir dalis religinės pakraipos dalykų. Nemažai laiko pas jėzuitus praleidom aiškindamiesi evangelijų prigimtį ir Šventojo Rašto subtilybes, todėl dabar puikiai žinau mokslinį Mozės bridimo per vandenį paaiškinimą ir apskritai, kodėl jis kelių šimtų kilometrų atstumą iš Egipto į Izraelį ėjo keturiasdešimt metų, kol galiausiai pats pakeliui numirė. Mūsų taip pat barzdotasis Šustauskas su savo ubagų gauja iš Kauno į Vilnių per kelias paras nukeliavo ir į Seimą pateko, o čia 40 metų ir mirtis pakeliui. Bet nesigilinkim į tai – kas norės, galėsiu atskirą paskaitą ta tema paskaityti.

Studijos universitete taip pat neapsiėjo be domėjimosi pasaulio religijomis. Taip ši tema tapo viena iš labiausiai dominančių dalykų, tad nenuostabu, kad Judas Iskarijotas yra man neblogai pažįstamas personažas, o gandai apie jo evangeliją taip pat buvo pasiekę ausis. Ilgai čia kankinau jus šia įžanga, bet viso labo norėjau paaiškinti, kodėl aš nusprendžiau vistiktai paklausyti to nieko nežadančio podcast’o.

Plonais ausinių laidais atšvilpė ir driokstelėjo taip lauktas šokas smegenims – Evangelija pagal Judą atrasta, jos autentiškumas įrodytas, ji išversta į normalią kalbą! Antro ir trečio amžių sandūroje gnostikų parašytas veikalas, kurio forma – Judo ir Jėzaus dialogas. Nenoriu čia apkrauti įvairiomis detalėmis ar priversti tikėti, kad tai, kas ten pasakojama yra tiesa – tai būtų labai pavojingas žaidimas. Kaip žinia, religinės dogmos ir istorinių faktų interpretavimas yra labai slidus reikalas – ar bandėt kadanors baltarusiui įrodyti, kad Vytautas (Didysis, žinoma, o ne Šustauskas) nebuvo jų tautietis arba žydui paaiškinti, kad laikas nesisuka spirale? Siūlyčiau net nebandyti…

Tačiau viena esminių Judo evangelijos temų apvertė mano smegenų turinį aukštyn kojom – Judas vykdė Jėzaus valią, kitaip tariant, kas kitas būtų išdavęs Jėzų? Judas viso labo atliko tai, ko prašė ar pranašavo pats Išganytojas, taigi jo reikšmė ne ką mažesnė nei paties nukryžiuotojo. Jei ne Judas, gal išvis mes nebūtume krikščionys, katalikai ar protestantai, nes tais laikais tokių Jėzų (gal nebūtinai Kristų) buvo begalės – ir dauguma, pagal tų laikų paprotį, buvo žiauriai nukryžiuoti už sektantišką veiklą. Ties čia ir palikime šias mintis, nes galima pradėti plėtoti argumentus ir apie tai, kad tokių Judas-Jėzus kombinacijų irgi buvo daug. Tuo net neabejoju.

Religinių raštų tikslas nėra fiksuoti istorinius įvykius, bet išreikšti ir išaiškinti religines tiesas. Taigi, ką sako šios Evangelijos tiesa? Judas – išdavikas?, nusikaltėlis?, žudikas?, ypatingos svarbos asmuo?, gausiai nusipelnęs liaudies artistas? Rinkitės patys. Deja, tik jūsų pasirinkimas atskleis esminę tiesą – ir neabejoju, kad visiems vienodą. Gamtoje nėra blogų ir gerų dalykų – ten tiesiog viskas yra. “Gėris” ir “blogis” yra žmogaus produktas. Kiekvienas vertina ir spalvoja pagal save. Banali tiesa – vienam “gera” gali būti “bloga”. Banalu ir paprasta – tik, oi, kaip reta musyse to suvokimo!

Įdomu, kuo būtų pasibaigusi vakarų pasaulio istorija, jei ši banali tiesa dominuotų mūsų religijoje vietoj nesibaigiančių nuodėmės ir gėrio, išganytojo ir išdaviko, turtingo ir vargšo bei kitų šališkai nelygiaverčių priešpriešų…

Trackback URI | Comments RSS