Augustas Gutautas

Ketvirtadienio vakarą, kaip reta, gavau neblogą pašnekovą lėktuve. Viena lietuviškos mados žinovių, atsakinga už tai, kaip lietuvės rengiasi (tiksliau, ką gali nusipirkti viename dideliame drabužių tinkle) maloniai pasidalino savo daniškais įspūdžiais. Linksmai mes ten pašnekėjom, bet jos pastaba apie tai, “kad danės moterys taip sugeba save nesveiku maistu ir bjauriais drabužiais subjauroti, kad nenuostabu, kodėl tiek Danijoje gėjų”, mane prajuokino ir šiek tiek privertė susimąstyti apie kultūrinius ir socialinius tautų skirtumus, kurie vis neapleidžia mano smegenų. Savaitgalį, dalyvaudamas bulviakasy kaime, turėjau neeilinę progą prisirinkti dar šiek tiek pavyzdžių.

Kelionę į Skuodą pradėjau mikroautobuso, kuris mane iš Vilniaus nuvežtų i Klaipėdą, paieška. Pastaroji ilgai netruko - keli proletarai vairuotojai, kursuojantys tarp dviejų pastarojo amžiaus Lietuvos sostinių, skubiai atkišo savo pirštus į šiek tolėliau stovintį žalią mikroautobusą. Priėjus prie jo, šneka ilgai netruko - vairuotojas patikinęs, kad tuoj tikrai važiuosim, ir, sulaukęs mano patvirtinimo, kad važiuoju, griebė man iš rankų maišelį su lauktuvėm, ir, sakydamas “duok pasaugosiu maišelį”, numetė jį ant priekinės sėdynės. Iš pradžių šiek tiek išsigandau ir nustebau dėl tokio jo elgesio, bet paskui supratau, kad jam reikėjo tvirtesnio garanto, nei mano žodžiai. Tebūnie, pagalvojau - neblogas socialinis eksperimentas gausis. O baigėsi jis žymiai geriau, nei aš tikėjausi - mano maišelis buvo pagarbiai patalpintas mikroautobuso gale ir grįžus pasiūlyta įsitikinti, kad jis ten yra. Neturėjau pagrindo nepasitikėti, juolab, kad, atvykus į Klaipėdą, ten jį ir radau.

Senoji, geroji Klaipėda - seniai jau joje bebuvau buvęs. Anksčiau, kai dirbau Lietuvoje, čia tekdavo aplankyti klientus. Šįkart, po vėlyvo susitikimo lekiant per centrą, galvoje kirbėjo mintis - kur aš tai mačiau… Danės pakrantė, Meridianas, pakeliami tiltai ir neapleidžiantis jūros artumo jausmas priminė, kad neseniai grįžau iš Kopenhagos. Tačiau ilgai, deja, ten užsibūti neteko - Skuode nekantriai manęs laukė seneliai, pusseserės ir kiti giminės.

Šeštadienio rytas prasidėjo lendant į gerokai padėvėtus kažkieno treningus - bulvėms kasti geriausia apranga, o ir šiaip juokingai atrodau. Šiuo metų laiku kaime yra nuostabu - saulė pamažu spalvoja medžių lapus, kurie neiškentę bando skristi pasidairyti po apylinkes. Oras gaiviai vėsus, nors ilgiau pabuvus šiek tiek primena neseniai praūžusius vasaros karščius. Juokingą senų treningų ir tarybinių sportbačių aprangą paįvairinęs geltonomis iki pažastų siekiančiomis pirštinėmis, kibau į bulvių lauką. Neseniai praūžęs traktorius paliko po savęs išpurentą žemę ir geltonųjų žemės dovanų, dėl kurių čia mes visi susirinkome.

Čia mano nenumaldomas noras analizuoti situaciją greitai privertė smegenis išgauti pirmuosius rezultatus. Pusė metų vargo, išlaidos traktoristams bei talkininkams, nuolatinis stresas ir nežinia, ar rudenį bus ką veikti turbūt nelabai atsiperka iš žemės iškapsčius dvidešimt maišų bulvių. Kodėl žmonės vis dar tuo užsiima, jei mes turim “Maxima”, kurioje tų pačių bulvių kilogramą galima nusipirkti turbūt už kokį litą…? Na tikrai nemanau, kad jie nemoka skaičiuoti… Žvelgiant vakarietiškomis akimis, tą pačią darbo jėgą būtų galima panaudoti kurkas produktyvesnei veiklai… Bet turbūt skaičiuot žmonės moka, o viso to priežastys yra niekam nežinomos kitos.

Pokalbių temos tarp žmonių čia nesikeičia - kaip prieš dvidešimt metų populiariausia buvo aptarti, kas ką nuveikė, ką nusipirko, kaip ėjo apsirengęs, kuo serga, nuo ko mirė ir kaip palaidotas, taip ir dabar. Žmonės ten geria, dirba ir valgo. Kas negeria, tas gano savo artimuosius pijokus. Kas negeria ir negano savo pijokų, tas daug dirba ir gyvena pakankamai gerai. Tokių nedaug, bet yra - ir tas džiugina. Kiekvieną kartą, kai nuvykstu pas gimines neišvengiu tikro lietuviško klausimo “kiek uždirbi?”. Skaudu man atsakinėti į šitą klausimą - ne dėl to, kad slepiu… Gaila girdėti, kad tavo mėnesio pajamos siekia tiek, kiek šiame dievo užmirštam gale kaikas iš tavo artimųjų uždirba per pusę ar net visus metus. Aš jau nekalbu apie senelių pensiją… O žmonės išgyvena! Kažkaip… O viskas keičiasi ten taip lėtai…

Vienas talkininkas, kadaise buvęs senelių kaimynas, mirkteli tyliai ir gudriai besišypsodamas sušnabžda, kad pas jį mašinoj po sėdyne yra pusė. Kankinamas juodų minčių apie vargstančius provincijos žmones nusprendžiu pasinaudoti pasiūlymu - gal tai padės suvokti, kaip čionykščiai jaučiasi. Pusė butelio iš gilaus kamštelio tarp kelių jaunų burnų sueina akimirksniu. Gyvenimas pastebimai gerėja, juodos mintys blaškosi ir darbas ne toks jau sunkus daros. Antras pusbutelis ir nebeskiriu bulvės nuo žemės grumsto. Mano nepratusiam miestietiškam organizmui to pakako - užsimaniau gyventi kaime turiu pastebėti, kad “sugėrovams” tas kiekis nė kiek nepakeitė požiūrio į gyvenimą - matyt patirtis daro savo…

Bulvės žemėse pasibaigė ir atėjo laikas pietums. O kokie pietūs be degtinės? Tapau liaudies priešu, bet nebegėriau - supratau, kad sunkus tas kaimietiškas gyvenimas ir man jau turbūt nelemta prie to įprasti. Viso labo esu beviltiškas, gamtą mylintis miestietis.

Vakare pamačiau tipišką provincijos miestelio savaitgalio vaizdą - eilės nepilnamečių visą parą veikiančioje alkoholio parduotuvėje, perkami nežmoniški kiekiai degtinės ir abejingi pusgirčiai policininkai. Taip mes ne vien karo keliuose, bet ir namuose bei gatvėse nenumalšinsim.

Nenoriai kyla mintys apie emigraciją. Ir patyliukais tenka sau pripažinti, kad gal ne vien dėl noro pamatyti, kaip gyvena kiti… Bet, nuo savęs nepabėgsi, o nuo realybės taip pat. Ką daryti, kad būtume nusipelnę gyventi geriau?

Trackback URI | Comments RSS