Augustas Gutautas

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais - elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip

Didelėje kompanijoje, kurioje esi vienas iš 350 tūkstančių darbuotojų, robotai yra neišvengiama kasdienybė. Jų pilna visur, gali sulaukti bet kada, o ir gyventi be jų nelabai gali… Vienas robotas skambiu vardu “My Help” nuolat iššoka ir verkia, kad nepadariau atsarginės duomenų kopijos arba įspėja, kad interneto ryšys sutriko - lyg pats to nematyčiau Vieną vėlų sekmadienio vakarą tas robotas įsigudrino iššokti man tiesiai prieš veidą ir išdidžiai pranešti, kad neva jis apskaičiavo, kad mano kompiuteris, t.y. jo gyvenamoji vieta, yra įjungtas per ilgai ir jam reikia pailsėti - na nieko sau įžūlumas!

Pradėjęs dirbti šitam darbe, dvi savaites nieko neveikiau, tik šėriau robotus įvairia informacija ir skaičiau įvairios pakraipos taisyklių rinkinius. Tai padėjo apsiprasti su robotų kaimynyste ir nuolatiniu jų kišimųsi į mano kasdienybę. Kaip ten bebūtų, yra vienas robotų porūšis, kurių visai nemėgstu. Jie ateina dažniausiai iš ryto, nes keliauja iš Amerikos, kur yra naktis, kai pas mus yra diena, todėl sutinku juos savo pašto dėžutėje vos pravėręs savo elektroninio pašto dėžutės dangtį. Nepatinka man jie tuo, kad jie dažniausiai praneša apie tai, kad reikia kažką nuveikti bendram kolektyvo labui arba, kitaip tariant, reikia nueiti ir periodiškai prasišveisti smegenis. Ši procedūra atliekama skaitant atnaujintas kompanijos taisykles, klausant kursą apie naujas tvarkas ar tiesiog tvirtinant elektrinio mygtuko paspaudimu apie savo besąlygišką sutikimą su dėdės Semo (taip pas mus vadinamas IBM vadovas Samuel J. Palmisano) mintimis. Būna dar blogiau, kai nepaklūsti roboto valiai pirmą kartą. Tada jis grįžta ir, piktesniu tonu priminęs, kad jis žino, ką aš padariau praėjusią vasarą, mandagiai primena, kad man visvien reikia eiti ir prasišveisti smegenis.

Yra ir gerų - negali sakyti, kad visi jie parazitai ir kenkėjai. Jie neša įvairiausio plauko gėrį, pavyzdžiui padeda greitai ir efektyviai įdiegti trūkstamą programą, pakeitus ofisą įsidiegti ir surasti spausdintuvą ar pataria įvairiais gyvenimo atvejais. Pastaruosius aš labiausiai mėgstu, nes jie padeda išvengti vienatvės. Galima bendrauti su jais nuo ryto iki vakaro ir jie niekada nepavargs. Dar kitaip jie sutrumpintai vadinami botais. Ne tais, kur lietuviai guminiais ar auliniais praminę specialios paskirties batus, bet robotais be “ro”. Veisiasi ir gyvena jie tokiam “Sametime” - tai toks didesnis robotas, “Skype” atitikmuo. Botai visada tyliai sėdi tavo “Sametime” draugų sąraše ir maloniai laukia, kada galės pažaisti ping-pongą - tu jam klausimą, jis tau atsakymą. Niekada nepavargstantys - lyg guminiai…

Vienas mano mėgstamiausių botų - whatis bot. Jo reikia klausti “Whatis …”, vietoj daugtaškių įrašant kokį trumpinį. O pastarųjų darbe pasitaiko itin gausiai. Whatis botas todėl yra ne tik mėgstamas, gerbiamas, bet dar ir naudingas. Buvo žiauru, kai jis visam mėnesiui buvo išėjęs iš rikiuotės ir į betkokį klausimą atsakinėjo “internal error”, suprask, sutriko skrandis ar širdies aritmija, tiesa pasakius, labai ir nesigilinau, nes į klausimus “what do you mean?” ir “are you ok?” jis atsakydavo vienodai.

Kelias pastarąsias savaites, whatis botas buvo nustojęs išvis rodyti gyvybės ženklus, todėl buvau jau nusprendęs organizuoti jo laidotuves iškilmingai paspaudžiant “Delete” mygtuką. Kelias dienas uždelsiau - ir štai jums rezultatas! Nors dar ne Velykos, bet whatis botas ėmė ir prisikėlė! O tai džiaugsmo visam mūsų globaliam kaimui - žaidžiam ping-pongą. Na, whatis botai, atsakyk “whatis IBM” ? “International Business Machines” išdidžiai atsako botas. “Whatis USA” neatstoju aš. Ir vėl teisingas atsakymas (UK & South Africa) - pradedu jaustis lyg bendraučiau su mažu vaiku (parodyk, kur obuolys; o kur lialia? au au?). Sugalvojau gudresnį klausimą - “Whatis LT”? Durnas daiktas - nieko nežino apie mano Tėvynę…

Tai vat tiek to džiaugsmo. Tikiuosi, tik, kad jis su laiku išmoks geografijos ir galėsiu su juo kaip lygus su lygiu pabendrauti. Šiaip ar taip, laikas grįžti prie darbo - vien robotais gyvas nebūsi.

Trackback URI | Comments RSS