Augustas Gutautas

Netikėtai laukta žinia, kad reikės dirbti Osle, pasiekė savaitės viduryje. Dar nebuvau apsipratęs su mintimi, kad sėdžiu Lietuvoje, nes buvau prieš nepilną savaitę grįžęs iš Kopenhagos. Tad nenuostabu, kad šis faktas visai nenudžiugino. Juolab, kad ir pats Oslas – Afganistano provincija Europos šiaurėje, gulintis Norvegijos pietuose, apsivyniojęs vieną iš kelių tūkstančių fiordų – nežada manęs greitai paleisti. Ramybės neduoda mintis apie tai, kaip jis mane pasitiks.

Kelionė prasidėjo jos organizavimu, kuris tikrai nebuvo lengvas. Bilietų nėra, skristi reikia tiesiai per aplinkui, viešbučiai taip pat neturi laisvų vietų. Suorganizuota kelionė taip pat didelio džiaugsmo nesukėlė. Vilniaus oro uostas perkrautas, pikti gezai mūrininkai lipa per galvas, o lėktuve pilna rėkiančių skandinavų. Bet visa tai niekis – širdyje nerimsta džiaugsmas, kad buvau gražiai palydėtas, o ir savaitė buvo svaiginančiai nuostabi. Gera grįžti į Lietuvą…

Oro uoste stovintis, prieš kelias savaites aplūžęs SAS lėktuvas priminė, kad skrydžių tvarkaraštis Skandinavijoje pastarąsias savaites yra susivėlęs, o Stokholmo Arlandos oro uosto raudonuojantys ekranai tai tik patvirtino. Aplanko nuojauta, kad Oslo oro uostą teks palikti ne planuotu paskutiniu traukiniu, o afganistaniečio vairuojamu taksi. Kelios valandos slankiojant pustuščiais Arlandos koridoriais nėra pats geriausias užsiėmimas sekmadienio vakarui. O pastarasis čia bėga itin nuobodžiai – gal todėl, kad skrydis į Oslą vienas iš penkių paskutinių skrydžių šį vakarą, o gal todėl, kad ir pats oro uostas yra nykus, kaip lietuviškas Akropolis, sulipdytas iš kelių terminalų, sujungtų kaip bičių korys. Vienintelė paguoda, leidžianti užsimiršti ir palengvinti nuobodžiaujančio tremtinio dalią, yra minkšti verslo klasės laukiamosios salės krėslai, užkandžiai ir gėrimai jaukioje aplinkoje, keistu pavadinimu “SAS lounge”. Čia atsiveria nuostabus vaizdas į tvarkaraštį, tad belieka laukti judesių.

Ekranas krustelėjo lygiai du kartus. Pirmą kartą pareiškė, kad skrydis vėluos penkiolika minučių, bet panikos nekėlė. Antrasis judesys buvo spalvotas – su raudona juostele tvarkaraščio ekrane ties skrydžiu į Oslą. Tai reiškė ne ką kita, kaip prailgintą vėlavimo laiką, pakeistus vartus ir kitus nemalonius pokyčius. Jau nekalbant apie tai, kad Osle atsidursiu gerokai vėluodamas, o rytinė kelionė iš viešbučio į ofisą vyks lesant priekinės taksi sėdynės nugaros dulkes. Nedaug žadanti perspektyva, tad užsistatau žadintuvą ir prisijungiu prie knarkiančių ant minkšasuolių kostiumuotų likimo brolių budomis nukarstytame “SAS lounge” kambaryje.

Pilotas gan intensyviai atsiprašinėjo ir išsijuosęs neįtikinamai melavo apie vėlavimo priežastis. Nepaisant to, pažadėjo nuvykti į Oslą greičiau, nei parašyta biliete. Kaip tarė, taip ir padarė – spaudė gazą net neatsisukdamas. Kelis kartus įspėjo, kad Osle oras prastokas, bet jo tai neišgąsdino, o manęs tai nė kiek nenustebino. Prasidėjus šokiams danguje, pasidarė nelinksma, netgi mažumėlę ir supykino. Šiek tiek pasimalęs, lėktuvas kelis kartus šoktelėjo taip, kad mano iPod’as, išsimovęs iš savo vilnonės kojinės, nesigėdydamas atsidūrė nuogas ant žemės. Smigom į baltą tirštą debesį ir drebantis lėktuvas pasileido visu greičiu žemyn. Neilgai trukus pasirodė pirmosios civilizacijos lempos ir pradėjome riedėti šlapiu Gardermoen oro uosto asfaltu.

Paskutinis traukinys manęs dar laukė. Stiuardesė šūktelėjo paskubėti ir palydėjo link laisvos vietos paskutiniam vagone, deja, ne prie lango. Dvelkė naftininkų valstybės prabanga, kuria gali mėgautis eiliniai jos piliečiai ir svečiai. Skrosdamas rūką, Flytoget traukinys pasiekė tinkamą stotelę ir po kelių minučių jau dairiausi naktinėj gatvėj ieškodamas viešbučio. Nieko nesimatė. Aplinkui buvo žalia ir ūkanota, keletas vėlyvų miesto žiburių ir iš traukinio skubantys žmonės. Vienas iš jų prišoko, paklausęs ar netyčia ko nors neieškau. Ieškau, tad po penkių minučių atsisveikinau su pakeleiviu švedu, parodžiusiu man kelią. Viešbučio registratūra labiau nustebinti turbūt ir negalėjo – net nespėjus man praverti burnos ir apskritai pasiekti jų stalelio, mandagiai pasisveikino “Welcome, Augustas!”. Į klausimą, iš kur jie žino mano vardą, atsakė plačia šypsena, o aš buvau per daug pavargęs ilgai aiškintis šitą nesusipratimą. Kelios sekundės liftu ir aš jau godžiai ryju plačios lovos vaizdą… Radisson SAS welcomes you to Oslo!

Trackback URI | Comments RSS