Sep 25 2007
Pirmosios dienos Osle
“Ar jau pirkai alų Osle?” – paklausė šmaikštusis Snorre prie pirmadienio pietų stalo. ”Ne, aš gi tik vakar naktį atskridau, žmogau! Skirtingai, nei tu, galiu ilgiau nei parą be alaus išgyventi.” – atsakiau juokaudamas ir toliau įnikau į lėkštę. ”Tau gerai, bet kai bandysi nusipirkti, įsitikink, kad tai darai sėdėdamas!” – prajuokino visus aplink sėdinčius kolegas. Vėliau norvegiškų kainų tema persikėlė link automobilių ir degalų, dar vėliau – prie tabako, kol galiausiai pasiekė eilines prekes. Norvegai, kaip pridera tikriems lietuviams, pasitiko nusiskundimais dėl savo valdžios, kainų ir politikos. Taip, nesuklydot perskaitydami, o aš rašydamas – ”lietuviams”. Norvegai savo pažiūromis, bendravimu ir požiūriu į daugelį dalykų pasirodė labiau panašūs į lietuvius, nei į savo geografinius kaimynus švedus ar danus. Bent jau kolkas…
Darbo naujieji kolegos nepagailėjo. Pirmą dieną jau dirbau viršvalandžius, o šiandien, mano dideliam džiaugsmui ir nuostabai, buvau perkeltas į kitą projekto dalį. Darbo čia gerokai daugiau, bet jis žymiai įdomesnis ir sudėtingesnis, o tai reiškia, kad nuobodžiauti tikrai neteks. Juolab, kad šios projekto dalies komanda – tikra Europos tautų puokštė – nėra dviejų žmonių iš tos pačios valstybės. Linksmasis ’Talkie-Walkie’ italas, gyvenantis Suomijoj, pasimetęs švedas, savanoris britas ir aš, lietuvis, o visam paradui vadovauja nuoseklusis vokietis. ”Ordnung ist Ordnung” – tokia tvarka ir nieko čia nepadarysi, bet panašu kad artimiausius metus dirbti bus linksma. Ta proga šiandien beveik visą dieną prasėdėjom susitikime.
Po sunkios darbo dienos dar turėjau pakeisti viešbutį. Visi projekto migrantai suirzę – Oslas šią savaitę perkrautas ir ne vienam tenka atlikti persikraustymo procedūras. Apsistojau Oslo transporto mazge – Gardermoen oro uosto pašonėj. Lėktuvai ir greitaeigiai traukiniai pasikeisdami riaumoja palei langus. Šiąpus jų – mirtina tyla. Štai ką reiškia užrašas ”Business Class” ant kambario durų ir solidi 1500LT kaina už vieną naktį. Kambarys erdvus, patiektas chalatas ir tapkės, turiu nuosavus kavos ir arbatos virimo aparatus, o pro langus atsiveria vaizdas į tolumoje boluojančius norvegiškus kalnus. King-Size lova ir Bleeding-Edge interjero dizainas – o, kad tai padėtų pamiršti blogas žinias…
Pastarųjų šiandien buvo dvi. Birmoj prasidėjo protestai prieš valdžią, o mane darbdavys eksportuoja gyventi į Norvegiją. Pirmoji naujiena sujaukė planus – panašu, kad planuotą rudeninę kelionę į šią egzotišką šalį teks atidėti geresniems laikams, nes kažkaip nesinori sukiotis tarp protestuotojų ir juos vaikančių kareivių. Kita vertus, turbūt to ir reikėjo tikėtis iš šalies, kurioje dar nepasibaigęs antras pasaulinis. Antroji naujiena nustebino ir nuliūdino žiauriai, bet vėliau gavau geresnių žinių – grįžti į tėvynę galėsiu, kaip ir iki šiol – nors ir kiekvieną penktadienį, bet galėsiu pasilikti ir savaitgaliais. Keičiasi tik gyvenamoji vieta, procedūros, tvarkos ir kiti organizaciniai reikalai. Gyvenimas parodys, ar į gera…
Vakarykštis trumpas pasilakstymas po Oslo centrą šiek tiek pakoregavo mano prieš kelis metus susidarytą neigiamą įspūdį apie šį miestą. Gal dėl to kalta ir Kopenhaga, nes šie du miestai, skiriasi kaip diena nuo nakties: Kopenhaga – plokščia ir mūrinė, Oslas – žalias ir kalvotas. Na, mano replika dėl Afganistano provincijos lieka galioti, bet reikia pripažinti, kad šis eklektiškas miestas turi savo šarmo ir jaukumo. Gal todėl, kad čia labiau kvepia jūra, gal todėl, kad čia dvelkia aukšta gyvenimo kokybe, o gal todėl, kad beveik ketvirtadalis gyventojų – imigrantai. Kainos, kaip ir reikėjo tikėtis, kandžiojasi. Pavyzdžiui, už kelionę iš oro uosto viešbučio į ofisą rytoj ryte teks pakloti, nei daugiau, nei mažiau – 200 litų. Atgal tiek pat… Tad į alaus kainas dar net nebandžiau žiūrėti – sulankstomos kėdės į parduotuvę nesinešioju, o ir su mintimi pamiršti alaus skonį jau iš anksto susitaikiau…
Štai tokios naujienos iš Šiaurės. Linkėjimai Tėvynėj likusiems zuikiams.
Tinklaraščio RSS