Augustas Gutautas

Vakar kėliausi sunkiai, nes naktį aplankė šiokia tokia nemiga. Nebuvo ji didelė ir pikta, bet to pakako, kad pritrūktų miego ir poilsio. O ypač po tokios dienos, kai prasėdi susitikime penkias valandas ir trečdalį laiko ginčijiesi viena tema, nors vėliau paaiškėja, kad oponentų nuomonės idealiai sutampa. Problema viso labo tik ta, kad tuos pačius dalykus vadinam skirtingais vardais. Taip prasidėjo šios savaitės susitikimų maratonas – nuo ankstyvo ryto, iki vėlyvo vakaro. Komanda vis ta pati – lietuvis, vokietis, švedas ir italas. Vienintelis būdas susišnekėti – vartoti anglų kalbą… Ar girdėjot kada, kaip vokiečiai ar italai šneka angliškai? Tada suprantat, kur iššvaistėm laiką per pirmą susitikimą Reikia pripažinti, kad vėliau situacija pagerėjo ir produktyvumas gerokai viršijo betkokius lūkesčius.

Taigi, grįžkim prie tos mažai miegotos nakties. Prasikrapštęs akis prisiminiau, kad susitariau su gretimam viešbutyje gyvenančiu italu Massimo važiuoti kartu į darbą, nes minėtas kolega dar nemoka naudotis Oslo viešuoju transportu. Metęs akį į savo kojinių laikrodį (jį sudaro du maišeliai – vienas su švariom kojinėm, kitas su dėvėtom), supratau, kad savaitgalis arti, o tas smarkiai pakėlė nuotaiką. Po sočių pusryčių pajudėjau link susitikimo vietos. Ėjau kvėpuodamas šaltu rytiniu Oslo oru ir mintyse spėliojau, ar rasiu sutartoj vietoj Massimo. Žinot, italai Nors jis šiek tiek kitoks – jau dvylika metų gyvena…Suomijoje. Todėl ir mąsčiau, kaip jis pasielgs: ar pagal italų tradicijas smarkiai vėluos, ar kaip tikras suomis bus laiku ir trepsės, kaip elnias, manęs belaukdamas… Atbėgo nuo kalno uždusęs, kaip itališkas traukinys. Atitinkamai ir vėlavo…

“Kaip tu taip gali? Italas Suomijoje…”, klausiu autobuse. Keistesnio derinio turbūt ir būt negali. Tipiškas pietietis, kurio pokalbio metu pasakytų žodžių kiekio santykis su šnekių lietuvių žodžių kiekiu yra maždaug 50 prie 1, gyvenantis tylioje šiaurės šalyje, apgyvendinusioje patį Kalėdų Senį. Neįtikėtina, bet taip jau jam nutiko ir jis tuo labai patenkintas. Stebisi tik tuo, kiek suomiai vartoja alkoholio ir kokiom progom tai daro. Be alkoholio pas juos, kaip žinia, socialinis gyvenimas visiškai sustotų, tad, ko gero, ir pati tauta išnyktų…

Šią savaitę vieną projekte dirbantį britą aplankė žinia, kad po kelių dienų jam teks palikti Oslą ir, praleidus čia 14 mėnesių, teks grįžti į tėvynę. Dvi dienas jis nieko daugiau nedarė tik riebiai keikėsi ir verkė, o vakar padarėm jam išleistuves. Kaip ir reikėjo tikėtis, ten susirinko visas projekto internacionalas: norvegai, britai, italas, vokietis, lietuvis, indas, malaizietis, švedas. Ūžėm iki vėlumos ir aptarėm daug temų, bet ilgiausiai apsistojom ties skirtingų tautų savybėm. Labiausiai kliuvo Massimo, kuriam laikėm už rankų ir žiūrėjom, ar sugebės ką nors pasakyti jų nejudindamas. Dar užsakinėjom jam raudoną vyną tol, kol pagaliau didelių pastangų pagalba paprašė daugiau to nedaryti. Tyrimų išvados patvirtino hipotezes: italai nemoka šnekėti nemosikuodami rankomis ir nemoka pasakyti “ne” raudonam vynui.

Netikėtai prie mūsų prisijungė žiauriai girtas suomis, labai panašus į ruonį, tik su dideliais ūsais, beveik sulindusiais į burną. Ilgai jis mus kankino, mat buvo didžiai nustebęs ir netikėjo, kad italas gali šnekėti suomiškai… Pripasakojo begales neįtikėtinų istorijų, kurių visų Massimo net nesivargino mums perpasakoti, motyvuodamas tuo, kad didesnės nesąmonės nėra gyvenime girdėjęs. Užteko to, kad jau jis pats sulaukė pasiūlymo pasimokyti gyventi gatvėje, o man buvo primygtinai rekomenduojama pereiti nuo alaus prie degančių svaigiųjų gėrimų. Patarimais ir pasiūlymais nepasinaudojom, bet labai smagiai pasijuokėm nusprendę, kad, kitą savaitę atvykę į Oslą, taupysim kompanijos pinigus ir gyvensim parke. Beje, italai, šnekėdami suomiškai, rankas laiko ant kelių…

Massimo ištempė mane iš pub’o ir didvyriškai visą kelią mus gynė nuo tamsiaodžių prostitučių pasiūlymų, svaidomų centrinėje Oslo gatvėje, pasiaiškindamas tuo, kad veda girtą draugą namo. “Pats tu girtas”, supykau ir pradėjom ginčytis, kuris daugiau išgėrė. Nepamenu, kuo baigėsi mūsų ginčas, bet sutarėm, kad ryte į darbą važiuosim atskirai, nes italui taip anksti keltis dvi dienas iš eilės, o dar po tokio vakarėlio yra tas pats, kaip surišti rankas ir liepti sugiedoti himną.

Rytas buvo sunkus. Užtat susitikimas praėjo itin produktyviai – Massimo žodžių kiekis dėl suprantamų priežasčių buvo gerokai apmažėjęs, tad šansą pasireikšti gavo tylusis švedas. Pavakare britas, varvindamas ašaras, nenoriai išslinko iš ofiso link oro uosto, po 14 mėnesių darydamas tai su žinia, kad artimiausiu metu čia nebegrįš. Gavęs pakvietimą aplankyti jį Londone ir išgerti alaus, susimąsčiau, kad greičiausiai ir aš savo paskutinę dieną ašarų nesugebėsiu paslėpti – projekto komanda be galo smagi, o pats projektas – žiauriai komplikuotas. Idealus aplinkybių derinys susiformuoti geriems santykiams, kuriuos nutraukti vienu skrydžiu yra itin gaila ir sunku…

Trackback URI | Comments RSS