Augustas Gutautas

Darbas su skirtingų tautų atstovais svetimose šalyse smarkiai praplečia akis. Laisvalaikiu ar darbo metu gali išgirsti gyvus pasakojimus apie pačius egzotiškiausius ar stebėtinai pažįstamus dalykus ir turi ką papasakoti pats. Kultūrinių ir valstybinių santvarkų skirtumų nagrinėjimas tampa beveik kasdienybe. Reikia pripažinti, kad tai ne tik, kad nenusibosta, bet ir tampa savotiškai motyvuojančiu dalyku - skatina neformalų bendravimą ir linksmina pietų pertraukų metu ar net padeda praleisti laiką po darbo.

Šįvakar bare plepėjau su bendradarbiu iš Malaizijos, kuris papasakojo linksmų istorijų iš gyvenimo egzotiškoje pietryčių Azijos šalyje. Linksma buvo klausytis, kaip į jo kambarį buvo užklydusi beždžionė. Gyveno tada jie netoli džiunglių, tad toks svečias labai nenustebino. Įlipo per langą net nebijodama šunų lojimo ir pradėjo šniukštinėti ramiai sau po kambarį. Bešniukštinėdama prislinko prie veidrodžio, kur pirmą kartą gyvenime išvydo save. Vat tada ir prasidėjo. Stvėrė sau už galvos plaukų, pradėjo klykti ir viską aplinkui kumščiais daužyti, mėtyti daiktus ir lakstyti ratais viską versdama. Galiausiai įšoko į greta buvusią vonią ir ten apšlapino visas sienas sunkiai nuplaunamu juodu šlapimu. Dar jų namus buvo aplankiusi gyvatė, arba tiksliau, kaip pats Narendra įvardino, “baby cobra”. Viskas būtų gerai su tuo “kūdikiu”, jei ne į šonus išskėstos pasakotojo rankos ir patikslinimas: pusantro metro ilgio kobros kūdikis… Na, pasirodo, kobros būna trijų metrų ilgio, o tas padaras šunų išsigando, tad didelių rūpesčių nesukėlė.

Kitataučiai bendradarbiai labiausiai mėgsta klausytis pasakojimų apie sovietų laikus. Labiausiai jiems patinka mano apibendrintas sovietinių laikų pristatymas anekdotu, kurį nugirdau iš vieno vyresnio lietuviško bendradarbio. Anekdotas gan paprastas, bet labai koncentruotai apibūdina ekonominę tų laikų situaciją, ypač kai pasakojamas rusų kalba: ateina pilietis į parduotuvę ir viename skyriuje klausia, ar pas juos nėra dešros, ir sulaukia tokio atsakymo: “šitam skyriuj nėra žuvies, o dešros nėra kitam skyriuj”. Žmonėms, užaugusiems Europos Sąjungoj, Tarybų Sąjunga yra sunkiai suvokiama egzotika.

Nevengiam padiskutuoti ir apie skirtumus tarp valstybių. Šiandien papasakojo, kad norvegai turi galimybę sužinoti, kiek uždirba jų kaimynai, kolegos ar draugai. Visa informacija dvi savaites per metus yra publikuojama internete ir yra viešai prieinama visiems. Vokietis suskubo pareikšti, kad žmogus, pasiūlęs tokį dalyką Vokietijoje, būtų kaipmat nulinčiuotas. Švedas šypsodamasis pritarė, kad jo šalyje tai būtų neįmanoma. Aš garsiai pagalvojau, kad visi lietuviai tiesiog emigruotų lauk iš Lietuvos. Prasidėjo diskusijos apie tai, kaip kiekvienoj valstybėj žmonės masiškai slepia pajamas ir vengia mokėti mokesčius - pasirodo lietuviai nėra patys blogiausi ar išradingiausi…

Reikia pripažinti, kad kuo toliau, tuo labiau man norvegai darosi panašūs į lietuvius. Jie nuolat skundžiasi aukštom kainom, dažnai vaikšto apsivėlę, kaip lietuviškos kaimo gagrės (norvegiškas atitikmuo būtų Trolis) ir nevengia taurelės. Vieną dieną vienas norvegiškas bendradarbis aiškino, kaip prijungti kompiuterį prie įmonės tinklo ir čia pat vietoj nepasibodėjo rimtu veidu pareikšti, kad aš turėčiau pavogti laidą nuo gretimo stalo, kol dar neatėjo tikrasis šeimininkas. Aš kaip tikras lietuvis, ėmiau ir paklausiau gero patarimo. Niekas nesiskundė - čia taip įprasta… Dar norvegai mėgsta vaikščioti per raudoną šviesoforo šviesą, draginti su mašinom po gatves ir pirkti viską, kas pigu vien todėl, kad tai yra pigu. Nepaisant kelių kultūrinių skirtumų, man norvegai vis labiau panašėja į labai daug naftos turinčius lietuvius…

Savaitės bėga, darbas slenka, o dienos vis trumpėja. Tad tiek žinių iš mūsų tarptautinio kaimo Oslo Fornebu.

Trackback URI | Comments RSS