Augustas Gutautas

Yra vienas lietuviškas labai gerai visiems žinomas posakis, apie tai, kokius tris dalykus turi atlikti vyras per savo gyvenimą. Tai bene dažniausiai perfrazuojamas ir pritaikomas skirtingoms reikmėms lietuviškas posakis, o ir panaudoti yra jį kur. Viena tokių linksmesnių šio posakio interpretacijų labai gerai parodo mūsų lietuviškumą arba tai, kas tas lietuviškumas yra. Ši perfrazuota versija skamba maždaug taip: “tikras lietuvis per savo gyvenimą turi atlikti tris dalykus: pastatyti namą, nušauti žydą ir pakarti voverę”. Formuluotė labai drąsi, bet tame ir slypi jos tikslas – klausytojo reakcija. O ji, kaip rodo mano patirtis, būna siaubinga – 98% mano sutiktų žmonių, kuriems pasakiau šį teiginį, buvo pasipiktinę, kam dabar tą vargšę voverę skriausti…

Jei pasijutote patekę tarp tos daugumos, mąstančių vien apie nuskriaustą voveraitę (o aš labai labai nuoširdžiai tikiuosi, kad taip nėra), pasinaudodamas proga norėčiau priminti, kad antras dalykas buvo žydo žudymas arba žmogžudystė. Deja, dauguma žmonių iš Lietuvos, išgirdę šią frazę, antrąjį punktą priima, kaip savaime suprantamą. Visa tai humoras ir juokai, bet visvien parodo vieną liūdną lietuvišką dalyką – netolerancija, rasinė, tautinė ar religinė neapykanta yra mums nesvetimas, įprastas dalykas.

Gyvenimas skandinaviškose visuomenėse leido labiau pajusti šiuos neigiamus lietuviškos kultūros niuansus ir labiau įsigilinti į kultūrų skirtumus bei šių skirtumų priežastis. Ne vienas turbūt puls aiškinti – skandinavai yra turtingi ir ramiai bei stabiliai nekariaudami gyvena jau daugelį metų, tad ir tolerancijos, pagarbos bei pasitikėjimo pas juos yra nepalyginamai daugiau. Gal ir taip, tačiau šioj vietoj norėčiau ir šiek tiek paprieštarauti, o gal net ir visą reikalą apsukti aukštyn kojom.

Kariauti teko tiek vieniems, tiek kitiems ir nelabai dar aišku kam daugiau ar mažiau. Okupacijos irgi teko ragauti abiems kraštams. Gal skirtingos, bet vievien teko. Tad karų, baisumų ar kitų istorinių negandų įtaka dabartinei kultūrai galima pakreipti nebent ta linkme, kad panašiai karinga istorinė patirtis davė visiškai skirtingą rezultatą. Skandinavija garsėja savo socializmu, pagarba žmogui ir tolerancija. Lietuva atvirkščiai – čia klesti ksenofobija, žiaurus individualizmas ir noras pasipelnyti kito sąskaita.

Pavydas, konkurencija ir egoizmas stabdo lietuvius eiti tolyn ir sparčiai lipti ekonomikos laipteliais. Individualizmas, noras pasirodyti geresniu už kitą kviečia į karą keliuose, šeimose ir politiniame gyvenime. Galima būtų teigti, kad skandinavai yra kitokie iš principo, tačiau aš čia vėl norėčiau paprieštarauti. Individualizmo, egoizmo, pykčio bei agresijos ar noro konkuruoti skandinavams tikrai netrūksta. Neapsiimsiu analizuoti, pas kuriuos to yra daugiau, bet viena yra akivaizdu – skandinavai to neigiamai neišlieja kitam žmogui. Čia vyrauja įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir svarbus, kad gimė jis su savo nuomone, požiūriu ir turi savo patirtį. Visai tai reikia gerbti, puoselėti ir skatinti. Ir tai, mano akimis, yra bene vienintelis esminis skirtumas tarp mūsų kultūrų.

Šio esminio visuomenės polinkio gerbti žmogų iliustracijai pakanka vieno vienintelio švediško žodžio. “Lagom”. Neturi jis tikslių atitikmenų mūsų kalboje, bet reiškia kažką panašaus į “pakankamai”, “normaliai” ar “tinkamai”, tačiau ne su vidutiniška, bet su teigiama, gera konotacija. Kilęs šis žodis dar iš vikingų laikų (kas leidžia drąsiai nubraukti karinės agresijos prielaidas kultūriniams skirtumams paryškinti), kai keliaujantys vikingai turėdavo pasidalinti midumi tarpusavyje po lygiai tik tokį kiekį, kiek turėdavo. Tą kiekį suvartojus buvo sakoma “lagom”, t.y. normaliai, užteko visiems ir mes dabar gerai dėl to jaučiamės.

Žinoma, yra ir kita reikalo pusė. Skandinavai griežtai laikosi pagarbos bei savitarpio nekenkimo susitarimų, kurie yra nuo gimimo skiepijami per auklėjimą arba realizuojami pritaikant griežtas taisykles su dar griežtesnėmis baudomis jų nesilaikymo atveju. Tačiau pačioj visuomenėj ir žmonių bendravime maža spontaniškumo, o tai reiškia ir mažai kūrybiškumo, įdomumo, kitokių formų ar tiesiog jų ieškojimo. Dauguma žmonių yra konformistai, o tie kas ne tokie, tai arba perdėtai deviantiški arba jų neatskirsi nuo norvegiško trolio.

Kaip ten bebūtų, kažkaip norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų daugiau pagarbos žmogui ir, kad rodoma širdis būtų vadinama bent jau ne buroku…

Trackback URI | Comments RSS