Augustas Gutautas

Buvo toks senas tarybinis anekdotas apie tarybinių žmonių darbštumą. Jame lietuvis buvo teigiamas herojus, nes net ir prisigėręs užtraukdavo dainą apie darbą “Ariau, ariau…” arba “Balnojau žirgelį…”. Visi kiti homo sovieticus ką nors kitą, o lietuvis būtinai apie darbą. Taigi, anokia čia paslaptis – lietuviai yra darbštūs, kaip ten ką, t.y. daug savo energijos sudegina dirbdami arba bent jau šnekėdami apie darbą.

Kiekvienas žmogus suvokimą apie tam tikrus kitų žmonių reikalus yra pratęs taikyti pagal save. Taigi ir aš, pradėjęs dirbti, skandinaviškuose projektuose, buvau šventai įsitikinęs, kad jau kas kas, bet turtingieji skandinavai dirba nuolat ir be perstojo, todėl patenkintas aitvaras jiems nesustodamas neša turtus ir šiaip negaili visokio gėrio. Naivus aš – taip Ir visgi, dėl aitvaro buvau teisus. Skandinavai yra be galo turtingi ir jų gyvenimas gerėja, o gerėjimas, kaip jam ir priklauso, taipogi gerėja. Žodžiu, kaip aš mėgstu sakyti, pelnas neišvengiamas O dėl skandinavų darbo teisus nebuvau, vat todėl aš ir naivus Buvau.

Dabar žinau, kad skandinavų darbas, tai yra tas pats, kaip pas mus atostogos – į darbą einama anksčiausiai devintą, o iš darbo – vėliausiai ketvirtą. Aš jau nekalbu apie vasarą, kuomet penktadieniais rodytis darbe yra išvis žema. Natūraliai peršasi išvada, kad tie žmonės per tą trumpą darbo laiką padaro kur kas daugiau negu mes dirbdami viršvalandžius, nes dirba produktyviai, bet norėčiau grubiai užbėgti tai išvadai už akių ir atsakingai pareikšti, kad taip tikrai nėra.

Sunku tuo patikėti, bet tai tiesa – skandinavai dirba mažai ir lėtai. Nenuostabu darbo metu daną ar norvegą išvysti besilankantį internetinėje parduotuvėje ar pramoginiame tinklapyje. Nemažai laiko šneka telefonu (dažnai su gydytojais) ar šiaip blūdija interneto platybėse. Osle kliento ofiso kieme bei laiptinėse niekad neišsiskirsto grupelės vyrukų, skraidinančių mažus motorinius, nuotoliniu būdu valdomus, lėktuvėlius.

Išvada akivaizdi – dirba jie mažai. Tačiau kokybiškai ir viską padaro laiku. Daroma viskas pagal procedūras ir tvarkas, kurios senai sudėliotos ir sutvarkytos. Darbą daro pakankamas kiekis žmonių, kad užtektų laiko lėktuvėlių skraidinimui ar tampymuisi po internetą. Bet rezultato kokybės nuneigti negali.

Kitas akivaizdžiai teigiamas dalykas darbiniuose santykiuose yra pasitikėjimas specialisto kompetencija. Užtenka pasakyti, kad tu gali padaryti ir būsi paskirtas dirbti. Niekas neabejoja tavo išvadom ar teiginiais – jei jau pasakei, kad taip yra ar taip turi būti, reiškia taip ir yra. Tas, kaip specialistui, yra be galo miela ir džiugu. Na atsakomybė irgi didėja, bet visvien (aš pvz, jos nebijau). Nenuostabu, kad abejoti kolegos kompetencija ar kištis į jo sritį yra tolygu įžeidimui. Vieną kartą netyčia taip padariau, vienai personalo specialistei nusiųsdamas emailu linką į informaciją apie naują imigracijos į Daniją tvarką. Gavau mandagiai rėkiantį atsakymą su paaiškinimu, kad ji puikiai išmano savo darbą bei pateikė visus tam reikalingus įrodymus. Kad būtų įtikinamiau, atsakymas buvo siunčiamas visiems jos ir mano vadovams (o jų mes čia visi turim tikrai ne po vieną ir ne po du). Na, gal prie jos reakcijos prisidėjo ir tai, kad aš ne moteris, o ji tokia (apeliuoju į feminizmą).

Sujungus skandinavišką darbo tvarką ir požiūrį į kompetenciją su lietuvišku darbštumu, IMHO Lietuva vakarietišką gerovės lygį pasiektų ne per prognozuojamus 50 metų, o per kokius dvidešimt penkis. Nepaisant to, kad vienas lietuvis darbą padaro per dieną, kai trys skandinavai tą patį per savaitę, mūsuose dar trūksta kokybės ir tvarkos. Belieka mokytis ir tobulėti.

Trackback URI | Comments RSS