Augustas Gutautas

Didelis, platus langas su vaizdu į gatvę yra gerai. Štai jau kelias savaites mėgaujuosi tokiu naujuosiuose namuose, o šiandien aptikau ir dar vieną jo privalumą – galiu pastebėti atvykusį manęs pasiimti taksi, užsiėmusiai operatorei dar net nesužinojus, kad laikas man skambinti.

Lėktuve sėdėjau kaip niekada linksmai, tačiau be galo nejaukiai. Prie lango sėdėjo lietuviškas mėlynpasis (pilietis su diplomatiniu pasu), per vidurį – statybininkas, o man liko mėgstamiausias kraštas - prie praėjimo. Mėlynpasis ramiai sau skaitė solidžiai atrodančią knygą, ištrauktą iš pilno, dešrų prikišto lagamino, kurį prieš lipant į lėktuvą labai įtariai apžiūrinėjo oro uosto apsauginiai. Nuo jo stengėsi neatsilikti ir statybininkas. Pasirodo jo – intelektualo būta. Išsitraukė mažą, tačiau vis vien, knygą storais viršeliais. Atvertė ir perlenkė ją taip, kad kieti viršeliai liestųsi nugarom. Nepatogu, nes reikia sukioti knygą, kad perskaitytum visą tekstą nuo eilutės pradžios iki pabaigos, bet užtat vienoj rankoj telpa…

Lėktuvas baigė kilti, o statybininkas įpusėjo pirmą knygos puslapį. Po kelių minučių pilotas išrėžė savo tradicinę prakalbą apie tai, kad esam virš Šiaulių vienuolikos kilometrų aukštyje ir šešiasdešimties laipsnių šaltyje. Statybininkas vis dar įpusėjęs pirmą puslapį… Tik kažkaip keistai galva palinkus – lyg lestų… Ech matyt, knyga nuobodi – tikra lopšinė proza, o dar jautrioms, prie dantytų raidžių nepratusioms statybininko akims. Išsitraukiau ausinuką ir pradėjau vartoti užkandžius, kai staiga pajutau kažką ant savo peties. Tai buvo ne kas kita, o statybininko galva. Lengvai pasitraukiau į šoną, kad svetimoji galva sujudėtų ir pažadintų savininką. (Štai kodėl taip mėgstu kraštines sėdynes). Triukas nesuveikė… Pasitraukiau toliau – nepadėjo. Užsimerkusi galva sekė mano petį iš paskos. Supratau, kad reikia imtis rimtesnių priemonių, nes kitaip pats atsigulsiu už praėjimo kitoj pusėj sėdinčiam keleiviui ant kelių. Atlikęs nervinio peties kaulo truktelėjimo imitaciją, nusviedžiau svetimą galvą toliau nuo savęs. Panašu, kad šįkart prijomas suveikė, tačiau netrukus pastebėjau, kad mano dėka į panašią situaciją pakliuvo mėlynpasis… Jo situacija tik kiek rimtesnė – atsitraukti nebuvo kur, nes šoną spaudė langas, tad nervinio truktelėjimo imitaciją anas atliko nedelsdamas. Statybininko galva pagaliau pasiekė mūsų išsvajotą nuosaikiojo vidurio poziciją.

Viskas būtų buvę gerai, jei viskas būtų taip ir pasibaigę. Tačiau, kaip ir pridera rimtam statybininkui, jis taip lengvai nepasidavė. Panašų ping pongą kelis kartus teko pakartoti ir su jo rankom, vėl su galva, tada ir visą jį teko stumtelėti… Kol pagaliau ėmėm ir nusileidom snieguotame OSL oro uoste. Statybininkas stryktelėjo nuo sėdynės ir ėmė rinktis daiktus iš lentynos. Mandagiai priminiau, kad jo knyga voliojasi po priekine sėdyne, tačiau jis žiūrėjo į mane išpūstom cementinėm akim ir nieko nesuprato. Po trečio pakartojimo jau buvau bepradedąs manyti, kad gal per stipriai pažaidėm ping pongą su jo galva ir ruošiausi pakartoti ketvirtą kartą, bet kažkaip susiprato, ko aš iš jo noriu ir puolė ant žemės, kur jo vos nesutrypė iš lėktuvo besiveržiantys girti norvegai. Tikuosi liko gyvas…

Viešbučio prieigose sutikau jau iš matymo pažįstamą valkatą, sėdintį savo įprastoje vietoje ant pėsčiųjų tilto virš judrios gatvės. Šildėsi pašalusias rankas plačioje žvakės liepsnoje, o pro storą paltą kyšojo iškištas valkatos pažymėjimas. Čia jie tokius nešioja, norėdami rinkti pinigus gatvėse – kitaip matyt nelegalu… O su Norvegijos mokesčiais nenustebčiau, kad ir valkatos tokius už surinktą išmaldą susimoka…

Viešbutyje nieko naujo – jau pradedu galvoti, kad kažkas į mano viešbučio profile įrašė, kad aš esu jogas, dievinantis šaltį, nes jau kelintą kartą kambaryje randu pravirą langą su vaizdu į šaltą dangų. O gal man tokiu jau laikas patapti? Visgi šiaurėj sėdžiu…

Trackback URI | Comments RSS