Augustas Gutautas

Ne paslaptis, kad visi didesni Lietuvos miestai turi senamiestį ir naujamiestį, o pastaraisiais metais juose pradėjo dygti ir naujas urbanistinis kultūrinis reiškinys – arkliamiestis, skambiai vadinamas Akropoliu, o taip pat žinomas, kaip arkliopolis. Vakar netikėtai teko apsilankyti visų arkliamiesčių sostinėje – pirmajame Vilniaus arkliopolyje.

Keletą kartų prieš tai jau teko jame lankytis, tad jau nestebino arkliamiesčio alėjose kur ne kur tarp suoliukų ar net vitrinose priparkuoti automobiliai ir motociklai, dirbtiniai citrinmedžiai ir po jais besitrinantys paaugliai iš gretimų kaimų su plyšaujančiais pigų popsą mobiliais telefonais purvinuose delnuose. Mano tikslas arkliamiestyje šįkart buvo neįprastas – susitikti su moterimi, su kuria jau septynerius metus reguliariai matausi išskirtinai tik senamiestyje. Kadangi laiko iki sutartos valandos buvo likę gan daug, prisėdau vienoje iš didelį stiklinį akvariumą lediniu dugnu apsupusių maitinimo įstaigų lengvai užkąsti.

Lediniu dugnu stikliniame akvariume slydo keliasdešimt pačiūžuotų arkliamiesčio gyventojų, kurie karts nuo karto kaip vabzdžiai pykšteldavo į akvariumo kraštą ir kažkuo nepatenkinti susiraitydavo ant šalto ledo. Tarp šių Brauno judesiais judančių ir gausiai drebančių čiuožėjų nesunkiai buvo galima išskirti ir jau gerokai patyrusių vaikų būrelį, kurie kaip vanagai ir drobiazkos suko ratus aplink savo ašį, ištiesę rankas, lyg sparnus išvystydavo itin didelį greitį bei grakščiais judesiais vaidino šokėjus.

Bespoksodamas į verdančią ant ledo košę netikėtai padariau keletą smulkių atradimų – vieną čiukčišką, kitą lietuvišką. Čiukčiškas atradimas buvo tas, kad žemė visai nėra apvali, nes ji yra purvina ir girgžda tarp dantų, o kai kurios maitinimo įstaigos nesugeba nuplauti tos žemės nuo salotų lapų. Antrasis atradimas buvo toks, kad Lietuvoje pamažu darosi įprasta matyti kitos rasės ar tautybės vaikus, laisvai šnekančius lietuviškai ir natūraliai pritapusius mūsų visuomenėje. Keletas tokių vaikų mokėsi dailiojo čiuožimo stikliniame akvariume ir kuo puikiausiai jautėsi tarp kitų lietuvaičių. Akivaizdu, kad ekonominiai emigrantai ne tik kelia Tėvynės ekonomiką siųsdami juodu darbu uždirbtus milijardus, bet ir paįvairina lietuvišką genofondą kitų rasių bei tautų genais.

Sotus ir laimingas, padaręs kelis atradimus, nusliūkinau link tolimiausio arkliamiesčio kampo į sutartą susitikimo vietą. Nors buvo dar gerokai per anksti, ji jau manęs laukė, o po kelių minučių pirštais taršė mano plaukus. Tik šįkart buvo viskas ne taip, kaip tuos septynerius metus prieš tai… Arkliamiesčio aplinka darė savo, bet ne tik… Sėdėdamas minkštam krėsle pajutau neįprastą jausmą nugaroje – kažkoks pailgas kietas daiktas važinėjo aukštyn žemyn neliesdamas stuburo. “Susipažink – čia mūsų kinietis masažistas.” – pajuokavo kirpėja, kuriai aš ištikimas jau lygiai septynerius metus taip, kad net vilkausi į arkliamiestį, kur ji dėl senamiesčio kirpyklos remonto laikinai priima klientus. “Smagu susipažinti, tik nepersistenkit ten.” – maloniai atsakiau dviem akmenims gan grubiai besiridenantiems mano nugara.

Kuo labiau trumpėjo plaukai ant mano galvos, tuo labiau pastaroji pilnėjo kemšama įvairių pletkų ir temų apie vyrą, susilaužiusį abi rankas, apie šviežiai iškeptą anūką ir klientą verslininką, kurio rytoj prašys nuolaidos jo batų parduotuvėse, nes žinot, neapsimoka pirkti batų brangiai, nes mados greitai keičiasi… Gerai, kad bent nė karto per tuos septynerius metus neteko skųstis plaukų išvaizda po tų 45 minučių pokalbių su žirklėm šou.

Trackback URI | Comments RSS