Augustas Gutautas

Štai jau metai, kaip reguliariai lankausi Skandinavijoje ir intensyviai bendrauju su ten gyvenančiais žmonėm. Pamažu susiformavo ir asociacijos, kurios iškyla prieš akis, išgirdus žodį “skandinaviškas”.  Pirmiausia - tai lėtas darbo tempas, procesais bei taisyklėm paremta tvarka, kuriai nors ir menkai sugriuvus, kyla nemenka panika.  Patiems skandinavams, ypač jauniesiems, nesvetimas ir protestavimo esamai tvarkai bei lygybei poreikis. Deviantinė kultūra čia tiesiog klesti, nors dominuojanti visuomenės santvarka - bendruomeninė lygybė arba, kitaip tariant, skandinaviškas socializmas, kuriame visi uždirba daugmaž tiek pat, moka žiauriai didelius mokesčius, valkatos gauna nemokamas palapines, narkomanai - narkotikų ir patalpų miesto centre jiems susileisti, o piliečiai mėgaujasi nemokama sveikatos apsauga ir aukštuoju mokslu. Žinoma, kad bendruomenė klestėtų, jos nariai turi turėti keletą itin svarbių savybių - toleranciją, savitarpio pagalbos jausmą ir konstruktyvumą sprendžiant problemas. Panašu, kad skandinavams to netrūksta, tad ir jų santvarka tiesiog klesti - tiek socialine, tiek ekonomine prasme.

Pamenu, kai praėjusią vasarą viena kolegė iš Danijos paklausė manęs apie Baltijos šalis, ji didžiai nustebo dėl dviejų dalykų - dėl to, kad lietuviai, latviai ir estai nesusišneka tarpusavyje kalbėdami savo gimtosiom kalbom taip, kaip tai gali skandinavai bei dėl degtinės. Pirmąjį dalyką jai pasakiau aš, na o antrą ji pati pokalbio viduryje išpyškino “but you drink vodka!!!”. Deja, pirmasis dalykas mus skiria, antrasis - vienija. Skandinavai beveik be problemų susišneka tarpusavyje bendraudami savo gimtąja kalba, t.y. švedas su danu, ar norvegas su švedu - šneka savo gimtąja ir nemato problemų. Matyt todėl galima šnekėti ir apie skandinavų bendruomenę, ne tik apie atskirų Skandinavijos pussiasalio šalių gyventojus. Degtinė visose šalyse yra beprotiškai brangi - Norvegijoje už butelį karčiosios tektų atseikėtų bene mūsišką šimtinę. Tad Skandinavijoje situacija jau vien šiais dviem aspektais yra visiškai kitokia nei Baltijos šalyse. Per pastarasias kelias savaites tuo turėjau galimybių įsitikinti gyvai.

Vilnius. Gegužės pabaiga. Salėje prezentuoju savo kolegoms naują paslaugą. Pradžia skendi tyloje, tad yra vietos pasireikšti. Viena kita replika ir nedideliame kamabarėlyje karts nuo karto įsiplieskia diskusijos. Pasakoju toliau. Vienas kolega, papildo kitą ir mes jau prezentuojam trise. Gerokai įpusėjus kyla ilgas disputas, kurio metu visi įrodinėja savo tiesą vienam žmogui, kuris netiki niekuo ir prieštarauja iš principo. Pradeda priminti turgų, tad diskusijas tenka stabdyti ir tęsti pristatymą toliau. Prezentacijos pabaiga - daug diskutuota ir…dviem klientam jau papasakota apie naują paslaugą bei preliminariai sutarta dėl mano apsilankymo pas juos! Štai ką daro mobilios technologijos ir lietuviškas nekantrumas…

Ryga. Pirmosios birželio dienos. Sumoku taksistui 50 LT už kelionę iš oro uosto už atstumą, panašu į atstumą, skiriantį Vilniaus oro uostą nuo centro, išlipu iš blizgančio Mercedess lydimas rusiško “”Spasibo”. Kaina beveik nestebina, nes įsėdau į pirmą pasitaikiusį taksi prie atvykimo vartų - Vilniuj sumokėtum tiek pat. Niekada nebuvau geras rusakalbis, tad nenuostabu, kad prezentaciją kolegoms iš Latvijos pasirinkau pristatyti angliškai. Prezentacija prasidėjo vėliau, nes dauguma žmonių vėlavo, bet aš jų draugiškai palaukiau. Nelabai skubėdami, kolegos rinkosi į salę. Užeidavo, apsidairydavo ir ištiesę ranką pasisveikindavo, prisistatydavo ir nepamiršdavo paklausti, ar aš tikrai nešneku angliškai. “Žinoma šneku, tik turbūt jūs nenorėtumėte to išgirsti” bandžiau juokais įtikinti kolegas mūsuose vadinamus darbštaus gyvūno viena kūno dalimi.

Prezentacijos eiga labai primena lietuviškąją, tik karts nuo karto pasigirsta draugiški klausimai, ar aš tikrai nešneku rusiškai ir prašymai detaliai papasakoti, kaip parduoti arba kaip įgyvendinti mano pristatomą naująją paslaugą. Nejučiomis prisiminimuose iškyla vieno tarptautinio banko vadovo latvių tautos apibūdinimas “Jiems svarbu gauti taisykles, bet jie visvien viską padaro savaip”. Į pabaigą pasigirsta švelnūs įtikinėjimai, kad visa tai išvis neveikia ir kad gyvenimas yra sunkus.

Sekretorės paprašau iškviesti taksi. Vėluodamas dešimt minučių atlekia taksi autobusiukas. Pasiklausęs rusiškai, kiek turiu laiko, vairuotojas pradeda keikti visus aplinkui - BMW yra blogis, nes visur skuba ir vien tik jie papuola į avarijas, latviai su lietuviais yra idiotai, nes sako, kad rusų kalba yra nebereikalinga, o policija išvis yra tragedija - nes jam nuolat liepia susimokėti baudas už greičio viršijimą ir nebeima kyšių, ypač Lietuvoj. Laviruodamas per sausakimšas Rygos gatves, pagaliau paleidžia mane prie oro uosto. Taip…5 min iki skrydžio!

Talinas. Birželio vidurys. Vilniuje ir Rygoje šviečia saulė, o čia - lyja. Sėdu į pirmą pasitaikiusį taksi, kuriame sėdi maloniai angliškai bendraujantis vairuotojas. Sumoku 20 LT už atstumą, už kurį Vilniuj sumokėčiau tiek pat, jei išsikviesčiau taksi telefonu. Ofise mane pasitinka sekretorė. Gaunu vietą prie stalo, kur įsikuriu ir laukiu prezentacijos pradžios. Niekas neprieina ir nesisveikina, o ir nesidomi mano rusų kalbos žiniomis. Persikraustau į salę, pradedu ruoštis pristatymui. Pamažu, vėluodama pradeda rinktis publika. Ramūs ir visai nepikti estai. Prieina, pasisveikina, atsisėda. Kartoju - prieina, pasisveikina, atsisėda. Niekam net nekyla mintis apie rusų kalbą! Prezentacija prasideda vėliau, tačiau vyksta sklandžiai - keletas klausimų, keletas klausimų iš mandagumo, kelios lengvos diskusijos. Viskas. Sėdu į lėktuvą, kuris labiau primena autobusą su sparnais ir lekiu atgal. Baltijos šalys aplankytos.

Tai štai tokie nuotykiai pas kaimynus. Išvadas apie tai, kas mus vienija ir skiria, tikiu, pasidarysit patys. Aišku tik viena - mes skirtingi ir mes -  ne skandinavai

Trackback URI | Comments RSS