Augustas Gutautas

Šiandien pabudau Švedijoje, bent jau taip teigė trys Omnitel SMS žinutės, pažadinusios mane viešbučio lovoje, kuri dar vakar buvo Kopenhagoj. Akimirką tuo šventai tikėjau, nes vidury Kopenhagos nesudėtinga einant gatve atsidurti už jos ribų, o tęsiant kelionę tuo pačiu keliu tolyn – vėl į ją sugrįžti. Kalbu apie Frederiksbergą ir Kristianiją – du nepriklausomus miestus Kopenhagos centre.

SMS žinutės pasirodė buvusios tik viso labo persijungimas į Švedišką mobilaus ryšio tinklą – viešbutis ir jo lova su manim niekur nepajudėjo ir Kopenhagos vidury neišdygo naujas švediškas miestas. Frederiksbergas ir Kristianija taip pat liko, kur buvę, bet pastarajam miestui iškilo rimta grėsmė išnykti iš Kopenhagos žemėlapių bent jau tokiu veidu, kokiu iki šiol buvo žinomas. Laisvasis miestas šiandien taria garsiuosius Danijos princo Hamleto žodžius, kuriuos jam prieš keturis šimtmečius įdėjo Šekspyras sunkaus pasirinkimo akivaizdoje – būti ar nebūti. Būti ir paklusti Danijos valdžios reikalavimams, ar nebūti ir išnykti iš žemėlapio, o Kristianijos gyventojams, jų pačių teigimu, “mirti su batais”.  Ne ką lengvesnis pasirinkimas laukia ir pačios Danijos valdžios.

Kristianija, kaip laisvasis miestas ir socialinis reiškinys, gimė 1971 metų pabaigoje, kai nenaudojamuose ir menkai saugomuose buvusiuose Danijos karinio jūrų laivyno barakuose apsigyveno grupelė žmonių ir rugsėjo 26-ąją grupelės lyderiui Jacob Ludvigsen paskelbus apie laisvojo miesto sukūrimą, atvėrė duris bendraminčiams. Svarbu pažymėti ir tai, kad tuo metu Kopenhagoje labai trūko finansiškai prieinamo gyvenamojo būsto, tad bendruomenė netruko išsiplėsti. Kristianiją J. Ludvigsen apibrėžė, kaip ekonomiškai savarankišką autonominę visuomenę, kurioje kiekvienas individas atsako už save ir bendruomenės gerovę. Kristianija netruko tapti hipių, skvaterių, kolektyvistų ir anarchistų centru. Vėliau ten prieglobstį rado ir gėjai, kurie įsteigė savo politinį ir kultūrinį centrą bei teatrą.

Šiandien Kristianija – pusiau nepriklausomas miestas, kuriame prieglobstį randa įvairūs atsiskyrėliai, neretai menininkai ir kairiųjų pažiūrų žmonės. Hipių era baigėsi, tačiau jų kultūra dar stipriai jaučiama Kristianijos kiemuose, kuriuose visai nesunku nusipirkti marihuanos, o ir vienas kitas ilgaplaukis su gėlėta skara ant galvos bei džinsiniu švarku šmėkšteli. Čia nuolat vyksta koncertai, jaunimo susibūrimai ir nesustojantis silnųjų narkotikų platinimas ir vartojimas.  Būtent dėl to ir dėl savavališko nekilnojamo turto mokesčio nemokėjimo Kristianija visuomet buvo valdžios nemalonės ir žmonių diskusijų objektas.

Grįžkime trumpam prie kito Danijos miesto Kopenhagos centre – Frederiksbergo. Įkurtas aštuoniolikto amžiaus pradžioje, šis miestas iki šiol išsaugojo savo autonomiją, nors įsikūręs jis pačioje Kopenhagoje. Skirtingai nuo Kristianijos, Frederiksbergas laikosi susitarimų su Kopenhagos miestu bei paklūsta Danijos įstatymams. Pastarieji sako, kad narkotikai yra nelegalu, o gyventojai turi mokėti nekilnojamo turto mokesčius. Štai todėl Frederiksbergas ir nesprendžia Hamletiškos problemos, kita vertus, jis niekada nebuvo įrašytas į turistinius gidus ir žmonių pasakojimus, kaip laisvės bei tolerancijos simbolis, sulaukiantis nemažai lankytojų ir žmonių dėmesio.

Kristianija jau ne kartą buvo įspėta dėl įstatymų nesilaikymo, narkotikų prekybos ir mokesčių nemokėjimo. Ne kartą bandyta ir nutraukti laisvojo miesto egzistavimą, bet iki šiol jis stovi dar vis. Paradoksalu, bet ta pati prieinamo būsto problema, kuri buvo paskata atsirasti Kristianijos bendruomenei ir laisvajam miestui, šiandien kėsinasi jį nušluoti nuo žemės paviršiaus arba visiškai pakeisti tradicinį jo veidą. Danijos valdžia pateikė “normalizacijos” planą, kuriame primygtinai siūlo Kristianijos bendruomenei pradėti mokėti mokesčius, nustoti prekiauti narkotikais ir įsileisti naujų gyvenamųjų namų statybas. Laisvojo miesto gyventojai atsakė – geriau mirsim gatvėje su batais, nei priimsim tokį pasiūlymą.

Danija susiskaldžius į dvi stovyklas – abejingų šiam klausimui nėra. Vieni sako, kad už Kopenhagą su Kristianija blogiau yra tik Kopenhaga be Kristianijos, kiti – įstatymai yra įstatymai ir jų reikia laikytis. Pastarųjų gretas turėtų papildyti neseniai paskelbtas Europos silpnųjų narkotikų vartojimo tyrimas, kuriame Danija pagal bandžiusiųjų skaičių ir pagal vartojančio jaunimo kiekį užima garbingas pirmaujančias pozicijas, lenkiančias net tokias narkotiškai garsias valstybes, kaip Didžioji Britanija ar Olandija. Daugeliui danų marihuana ir Kristianija yra neatsiejami dalykai – ir ne be pagrindo.

Kol valdžia spaudžia, o Kristianijos piliečiai protestuoja, Danijos piliečiai sprendžia savąjį būti ar nebūti klausimą – palaikyti valdžią, kuri ruošiasi išvaikyti Kristianiją, išbraukti vieną lankomiausių Kopenhagos objektų bei savo laisvės ir tolerancijos simbolį iš žemėlapio bei turistinių gidų, ar likti prie senosios tvarkos – mažos betvarkės salos su visomis jos blogybėmis. Tikras daniškas, hamletiškas pasirinkimas.

Trackback URI | Comments RSS