Augustas Gutautas

Turbūt ne aš vienas pastebėjau, kad paskutiniu metu nebūna tokios savaitės ar net dienos, kai laikraščiai, žurnalai ar net reklamos nemirgėtų pranešimais apie ekologiją, raginimais žaliuoti ar “ekologiškais” prisistatymais. Štai šią savaitę vienas lietuvis paskelbė apie tai, jog planuoja perplaukti Oresundo sąsiaurį, skiriantį Daniją ir Švediją, vien tam, kad atkreiptų dėmesį į ekologiją. Praėjusiais metais pasaulio triatlono čempionas, taip pat lietuvis, V. Urbonas perplaukė Baltijos jūrą, siekdamas atkreipti dėmesį į pastarosios ekologinę būklę. Gegužės mėnesį skrendant į Paryžių į rankas pakliuvo gan nemažai prie oro taršos prisidedančios SAS grupės žurnalas Scanorama, kuris išdidžiai prisistatė “The Green Issue” ir be kita ko ant viršelio skelbė raginimą “Apsaugok pusbrolį - įsivaikink orangutangą!”.

Didžiosios pasaulinės kompanijos giriasi žalumu, ekologiškumu, o nuo jų stengiasi neatsilikti net lietuviškas XXX pasididžiavimas, piguvos karalienė Maxima, neseniai savo parduotuvėse pristačiusi naują prekinį ženklą Ekologica (lietuviškai tariasi ekologitsa, nuo angliško žodžio - ecologic, aut. past.). Šiemet “žaliavo” daug emocijų sukeliantis ir ne ką mažiau dėmesio sulaukiantis pasaulio ekonomikos forumas, tradiciškai vykstantis Davose, Šveicarijoje, o taip pat šių metų pasaulio galingųjų arba kitaip vadinamo didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas Japonijoje. Kodėl staiga visi pažaliavo? Kodėl visiems parūpo ekologija, švara ir taršos mažinimas?

Kaip ir į visus panašaus pobūdžio klausimus, į šiuos vieno atsakymo nėra. Vieni sakys, kad štai pagaliau atėjom į protą, kiti nuneigs tai suversdami viską dar vienai pasaulinei madai ir būdui pasipelnyti. Ir vieni, ir kiti bus teisūs. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad abu tikslai prisideda prie ekogologiškumo skatinimo arba, kaip šiais laikais populiaru sakyti, darnaus vystymosi (angl. sustainable development). Tik natūraliai kyla dar vienas klausimas, kokia yra pasaulio ekologinė būklė?

Atsakymas paprastas ir aiškus - tragiška. Ir tai ne mano emocionaliai perdėta nuomonė. Prieš kelis mėnesius universitete gavau užduotį “perrašyti” Collin Mason knygą “A Short History of the Future: Surviving the 2030 Spike”. Perrašyti ją reikėjo todėl, kad jai trūko vadinamojo sisteminio požiūrio, kuris įvertintų visus faktorius, įtakojančius situaciją, bei atsižvelgtų į galimas sprendimų pasekmes. Nepaisant sisteminio požiūrio trūkumo, minėtoji knyga yra nuodugni dabartinės pasaulio demografinės ir ekologinės situacijos analizė, parašyta 2005 metais, nors per pastaruosius metus situacija tikrai tik pablogėjo. Toje analizėje pateikiama galybė faktų ir akivaizdžių įrodymų, kad žmonijos laukia krizė. Klausimas ne ar ji bus, o kada.

C. Mason savo knygoje įvardija nemažai faktorių, kurių visuma turėtų pateikti savo “žiedelius” apie 2030-uosius metus. Ta data ir vadinama “2030 metų smaigaliu”, kuris durs žmonijai į paširdžius, o kitų analitikų teigimu, smarkiai grasins žmonijos galimybėms išlikti. Atmetus emocinius palyginimus ir žiūrint į plikus faktus, visgi nepasidaro ramiau. Klimato atšilimas, kurį mes jaučiame kiekvieną vasarą ir žiemą, tėra tik aisbergo viršunė. Tačiau tai, kas slepiasi po ja, kelia didesnį nerimą.

Dabartinis klimato atšilimas yra pasekmė vadinamojo “šiltnamio efekto”, kurį sukelia į orą pramonės ir transporto priemonių išmetamos anglies dvideginio dujos. Jos kaupiasi viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir neleidžia saulės spinduliams, atšokusiems nuo Žemės paviršiaus, patekti atgal už ozono sluoksnio, iš kur jie ir ateina. Ozono sluoksnis taip pat plonėja, todėl saulės spindulių kiekis, patenkantis į atmosferą didėja. Smarkiai retinami Amazonės miškai ir miškingų plotų mažėjimas dėl žemdirbystės bei gyvenamo ploto plėtimo visoje planetoje lemia mažesnį anglies dvideginio perdirbimą į deguonį. Viso to pasekmė - šylantis planetos klimatas.

Nors per paskutinius penkiasdešimt metų vidutinė planetos temperatūra sušilo tik keliais laipsniais, jie yra lemtingi tokioms vietoms, kaip Šiaurės ašigalis. Ledui keli laipsniai iš -3 į 0 ar +1 reiškia ne ką kita, kaip virtimą vandeniu. Tirpstantis ledas kelia pasaulinį vandenynų vandens lygį taip mažindamas naudingą gyvenamą plotą - jau dabar olandai nerimauja, kas nutiks su nemaža jų valstybės ploto dalimi, esančia žemiau jūros lygio. Seniau tą plotą vargais negalais atkovojo jų žymieji vėjo malūnai, o šiais laikais tai daroma modernesnėmis technologijomis.

Tirpstantys ledynai turi ir kitų pasekmių. Jie gali pakeisti Atlanto vandenyne tekančią šiltąją Golfo srovę, kuri lemia gan šiltas žiemas ir ankstyvus pavasarius Vakarų Europoje. Jau dabar prognozuojama, kad po kelių dešimtmečių Londonas “mėgausis”  beveik arktinėmis -20 ar net -30 laipsnių žiemomis. Ištirpę Šiaurės ašigalio bei Sibiro ledynai gali išlaisvinti po jais slepiamus milžiniškus dujų kiekius, kurie į atmosferą paleistų pražūtingą kiekį to paties anglies dvideginio. Šylantis klimatas taip pat yra ne vieno pražūtingo uragano priežastis. 2005 metais JAV palaidojo Naujajį Orleaną, šiemet vėjas nubloškė Birmą (Mianmarą).

Pražūtingų audrų sukeliamos epidemijos šiltame klimate plinta itin greitai. Nors nereikia net audrų - mokslininkai įspėja, kad mirtingiausia pasaulio liga - maliarija, būdinga Azijai, Afrikai ir Lotynų Amerikai - jau beldžiasi į JAV teritoriją. Mažėjantis gyvenamos žemės plotas ir plintančios ligos susiduria su vienu svarbiu demografiniu veiksniu - didėjančiu žmonių skaičiumi Žemėje. Prieš nepilną dešimtmetį su džiaugsmų sutikome milijardinio kiniečio gimimą, o neilgai trukus pasaulio gyventojų skaičius pasiekė šešis milijardus, nors prieš šešiasdešimt metų jų buvo tik nepilni du su puse. Štai čia 2030 metų smaigalys pradeda atrodyti visiškai realus - sparčiai augantis pasaulio gyventojų skaičius, sparčiai mažėsiantis gyvenamo ploto kiekis (nepamirškite, kad atsiras tokių vietų, kuriose bus per karšta gyventi, dėl jau minėtų priežasčių) natūraliai sąlygos tai, kad pasaulyje pradės trūkti maisto - dėl klimato atšilimo mažės žemės ūkiui tinkamo ploto kiekiai, dėl gausėjančio gyventojų skaičiaus maisto ir paties ploto reikės vis daugiau. Sunku tiksliai pasakyti, kas mūsų laukia - ar naujas Didysis tautų kraustymasis ir su tuo susiję karai, ar mirtis iškepus saulėje, o gal paprasčiausia maliarija. Akivaizdu tik viena - žaliuoti reikia, ir kuo daugiau, tuo geriau.

Žaliavimas, žinoma, yra labai sveikintinas, bet būkim realistais ir užduokim sau klausimą - ar ne per vėlu? Dabartinis klimato šiltėjimas yra  ilgalaikio proceso, prasidėjusio su 19 amžiaus pramonės revoliucija, pasekmė. Žemės ekosistema nėra tokia paprasta, kad staiga nustojus leisti anglies dvideginį į atmosferą viskas ims ir susitvarkys. Net tokioje paprastoje sistemoje, kaip dušas, dažnai užtrunka sureguliuoti tinkamą vandens temperatūrą - tenka atsukti šiltą vandenį, paskui šaltą, vėliau dar šiek tiek karšto, kol pagaliau pasiekiame reikiamą šilumą. Ką jau kalbėti apie Žemės ekosistemą, kuri beveik šimtą metų iki praėjusio amžiaus vidurio beveik nerodė jokių ženklų, kad jai nuo žmonių veiklos darosi “karšta”. Akivaizdu, jog gyvename uždelsto veikimo bombos aukso metais - bomba tiksi, o visi panikuoja, bet, deja, nelabai aišku, ką reikia daryti ir ar galima ką nors padaryti. Optimistai nors ir pritaria uždelstos bombos minčiai, teigia, kad kažką daryti galima. Mūsų pastangos žaliuoti gali smarkiai sušvelninti bombos sprogimą.

Ir visgi ką mes galime padaryti? Pirmiausia daryti, o ne reklamuotis. Jei Maxima nuspręstų ekologiškai suyrančius maišelius pardavinėti ne penkis kartus brangiau už tuos, kurių keli šimtai tonų plaukioja vandenynuose ir nesuirs dar kelis šimtus metų žudydami žuvis ir augmeniją bei chemiškai teršdami vandenį, tai jau būtų realus žingsnis link ekologijos, o ne pigi reklaminė akcija dar pigesniu ekologitsos pavadinimu. Jei Vilniaus savivaldybė kamščių problemą spręstų ne tik tiesdama naujus kelius ir taip skatindama gyventojus važinėti mašinomis, o vystydama viešąjį transportą ir skatintų dviračius, kaip transporto priemones, tai būtų labai didelis žingsnis į priekį. O kiekvienas iš mūsų galėtų bent jau mesti mašinas, ką ir taip verčia daryti kylančios kuro kainos, lipti ant dviračių ar į viešąjį transportą, į parduotuvę žygiuoti su maišeliu kišenėje, o ne kiekvieną kartą ten nuėjus pirkti naują.

Lietuvos situacija pasauliniu lygiu nėra tokia bloga kaip daugumos išsivysčiusių vakarų valstybių. Šiais metais Davose pasaulio ekonomikos forumo metu pristatytuose poveikio aplinkai reitinguose Lietuva užima gan aukštą šešioliktą vietą. Ir netgi lenkia Estiją! Galbūt todėl pavasarį rinkdami šiukšles estus “darėme” vedami nacionalinio lietuviško bruožo pavydo (kad estai pateks į Gineso rekordų knygą), o ne patriotiško noro būti švariems. Nepaisant aukštos vietos “žaliųjų” reitingų lentelėse, tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės už mūsų planetą.

Solidarizuodamasis su šeštadienį plauksiančiu broliu lietuviu noriu atkreipti dėmesį į ekologiją ir, sakau, gal pažaliuokim, ką?

Trackback URI | Comments RSS