Jul 25 2008

Homo Sovieticus. Sisteminis požiūris

Autorius 17:51 kategorijoje Kultūra,Mintys

Jaučiu, kad jau artėja ta diena, kai pamatęs lėktuvą imsiu nerviškai drebėti ir kretėti, tačiau, nepaisant to, įžvelgiu vieną kitą darbinių kelionių privalumą. Vienas jų – galimybė pažinti kitas kultūras jose negyvenant ir tuo pačiu pamatyti savo tautos kultūrą iš šalies. Iš pradžių stebėjau juos, vėliau pradėjau lyginti su mumis, galiausiai – pradėjau apie tai rašyti. Visiškai nestebinantis atradimas buvo tai, kad mes skirtingi. Šiek tiek nustebino faktas, kad jie turi ne ką mažiau stereotipų apie mus, negu mes apie juos. Bet įdomesnė tema yra tai, ką mes galvojame apie save.

Lietuvos spaudoje ir tinklapiuose jau senokai vartojamas bene prieš dvidešimtmetį nukaltas terminas “Homo Sovieticus”, nusakantis mus, posovietinės erdvės gyventojus, keliaujančius link šviesaus vakarietiško rytojaus, tačiau dar mąstančius sovietinėmis kategorijomis ir atitinkamai besielgiančius. Visa tai – tik mūsų pačių apie save sukurtas stereotipas. Susikūrę šį stereotipą apie save, neišvengiamai susikuriame stereotipą apie kitus, apie juos, vakariečius – tuos, su kuriais save priešiname ir į kuriuos orientuojamės. Čia prasideda ilga ir sunki kelionė nuo vieno stereotipo prie kito. Kodėl ta kelionė tokia sunki?

Atsakymą jau seniai yra pateikęs Šventasis Raštas, kuriame pasakojama, kad Mozė vedė savo tautą į Pažadėtąją Žemę keturiasdešimt metų. Kodėl keturiasdešimt, jei atstumas toks, kad jį net vėžlys įveiktų per metus? Turėjo išmirti senoji karta. Turėjo užaugti nauja, kuri būtų atsisakiusi senų pažiūrų, būdingų vergams. Šiais laikais visi procesai juda gerokai greičiau, nei Mozės laikais, tačiau kelionė nuo Homo Sovieticus link šviesesnio rytojaus vyksta labai lėtai. Šiuolaikinis mokslas pasufleruoja keletą atsakymų. Vienas tų mokslų yra sisteminis mąstymas.

Sisteminis mąstymas. Kas tai?

Sisteminis mąstymas (angl. systems thinking) yra teorija, sakanti, kad sudėtingus reiškinius arba, kitaip tariant, sudėtingas sistemas (pvz.: gamta, visuomenės, organizacijos, technologinės sistemos), reikia nagrinėti ne įprastu analizės būdu, o apjungus holistinį ir analitinį mąstymo būdus. Iš principo tai yra vakaruose būdingo analitinio mąstymo priešprieša. Analitiniam mąstymui būdingas redukcionizmas, kai sistema skaidoma į atskiras dalis, tos dalys nagrinėjamos, kaip mažesnės visumos, o išvados apie jas taikomos visai sistemai. Deja, šis analitinis mąstymas privedė prie nepageidautinų padarinių ir vienas ryškiausių to pavyzdžių yra globalinis klimato atšilimas.

Sisteminis mąstymas pateikia alternatyvią teoriją, apibrėžia priemones ir būdus nagrinėti sudėtingas sistemas. Vienas pagrindinių šio mąstymo aspektų yra tai, kad atskiri sistemos komponentai veikia tam tikru būdu, būdami tam tikroje kombinacijoje ir žiūrint iš tam tikros pozicijos. Paprastas pavyzdys galėtų būti dviratis, analitinio mąstymo šviesoje nusakomas, kaip transporto priemonė, susidedanti iš dviejų ratų, grandinės, pedalo, vairo ir sėdynės bei rėmo. Sisteminis mąstymas pabrėžia ir tai, kad šie komponentai turi būti sujungti tam tikru specifiniu būdu, o skirtingas sujungimo būdas lemtų skirtingą dviračio veikimą. Svarbus ir subjekto, naudojančio dviratį, požiūris. Vienam tai gali būti susisiekimo, kitam – sporto, trečiam – bendravimo priemonė. Todėl nagrinėjant sistemas svarbu atsižvelgti į skirtingus požiūrius ir atskirų sistemos komponentų ryšius.

Modeliai, stereotipai ir paradigmos

Sisteminiame mąstyme yra labai svarbi modelio sąvoka, kuri nusako, kad žmonės realybę konstruoja susikurdami išorinio pasaulio ar objekto modelį, kuris atspindi tik svarbiausius objekto aspektus ar savybes. Taip yra todėl, kad žmogaus protas nesugeba įsisavinti visų detalių, o dažniausiai jų ir nereikia. Dažnai naudojamo modelio pavyzdys gali būti miesto planas, kuriame pateikiama tik gatvių struktūra, pavadinimai, rajonai, o kartais pavaizduojami ir žymesni objektai. Tačiau tai yra tik miesto modelis, kuriame nerasite pastatų aukštingumo, stogų spalvų ar kitų miestui būdingų atributų. Galimas ir kitoks miesto planas, kuriame pateikiamas, pavyzdžiui, oro užterštumas ar pažymėtos vietos, kur būdingi transporto kamščiai. Visa tai parodo, kad žmogus linkęs pasaulį suvokti kurdamas ir naudodamas supaprastintus modelius, o požiūriai į tą patį dalyką gali būti keli ir skirtingi.

Vienas labiausiai paplitusių supaprastintų modelių yra stereotipai. Jie būdingi visiems žmonėms ir labai dažnai naudojami trumpam žmonių grupių ar tiesiog kitų tautų trumpam apibūdinimui. Dažnai stereotipai yra kritikuojami už tai, kad jie būna klaidingi ar net įžeidžiantys, bet nepaisant to jie egzistuoja ir yra naudingi dėl savo sugebėjimo sutalpinti esminę informaciją į keletą trumpų apibūdinimų. Galbūt todėl šiais laikais klesti reklamos ir viešųjų ryšių verslas, kuris remiasi būtent senų stereotipų griovimu ir naujų kūrimu.

Moksliniuose sluoksniuose yra labai paplitęs ir plačiai naudojamas paradigmos terminas. Jis nusako tam tikrą pažiūrų sistemą, kuri būdinga keletui teorijų ar jas išpažįstančių mokslininkų. Paradigmos lemia tam tikrus sprendimus, mąstymo metodus ir netgi tai, kas konkrečioje teorijoje laikoma argumentu, o kas ne. Vienas pavyzdžių galėtų būti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje daryti Egipto mumijų tyrimai. Vokietijoje atlikus išsamius tyrinėjimus ant mumijų rasta tabako ir kokaino pėdsakų. Kadangi tuo metu vyravusi paradigma teigė, kad šios medžiagos yra išskirtinai būdingos Lotynų Amerikai, o šis žemynas atrastas tik mūsų eroje, tai pradžioje dauguma mokslininkų tiesiog numojo ranka į tyrimų rezultatus, teigdami, kad įvyko paprasčiausia klaida. Vėliau atlikti panašūs tyrimai Jungtinėje Karalystėje ir kitose valstybėse patvirtino, kad ant mumijų tikrai yra tabako ir kokaino. Vyravusi paradigma, nors iš pradžių trukdė priimti naujus faktus, buvo pakeista.

Proto spąstai

Modeliai, stereotipai ir paradigmos gerokai palengvina mūsų realybės suvokimą, tačiau neišvengiamai įvelia į vadinamuosius proto spąstus (angl. mind traps), kurie neleidžia pakeisti mūsų nusistovėjusio požiūrio ar verčia daryti klaidingas išvadas, remiantis jau įsitvirtinusiu modeliu. Šie proto spąstai būdingi tiek atskiriems individams, tiek organizacijoms, tiek ir visuomenėms. Grįžtant prie Homo Sovieticus, svarbu paminėti tai, kad šis terminas apibrėžia asmenį, užstrigusį senuose modeliuose ir nesugebantį įsisavinti naujų modelių, reikalingų tolesniam jo vystymuisi ar visuomenės gerovės siekimui. Modelių keitimas yra glaudžiai susijęs su mokymusi, o jis stringa dėl proto spąstų. Sisteminio mąstymo teorija apibrėžia tris esmines priežastis, kurios trukdo išsivaduoti iš šių proto spąstų ir priimti naujus modelius. Šios trys priežastys yra kritika, kaltinimas ir kaltės jausmas.

Kritika

Kritikuoti yra žmogiška ir įprasta. Tai turbūt vienas labiausiai šiais laikais Lietuvoje paplitusių užsiėmimų. Kritikos pilna laikraščiuose, interneto portaluose ir gatvėje. Tai taip pat nėra svetima žmonių tarpusavio santykiams. Kaip bebūtų keista, kritika būdinga net ir jiems – tiems, kurie nėra Homo Sovieticus. Tai nėra vien šiai žmonių rūšiai būdinga savybė. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl kritika yra stabdis ir sėdėjimo proto spąstuose priežastis?

Kritika parodo tai, ko mes patys norime ir siekiame, bet sau nepripažįstame. Mūsų užslėpti norai išsiveržia kritikos kitų atžvilgiu pavidalu. Pavyzdžių čia galima minėti daug. Muzikos ir pramogų pasaulio žvaigždės yra nuolat dergiamos visais įmanomais būdais. Politikai taip pat ne išimtis. Nors politikų darbas per daug svarbus, kad jo negalima būtų kritikuoti, tačiau Vytauto Landsbergio pavyzdys yra akivaizdus įrodymas, kad žmonės pavydi jam to, kad jis įeis į istoriją, kaip vienas žmonių, smarkiai prisidėjusių prie Tarybų Sąjungos griuvimo. Visi mes norime tokiais būti, norime, bet nepripažįstame, todėl ir kritikuojame.

Kitas ne ką mažiau svarbus klausimas yra žydų klausimas ir kritika jų atžvilgiu. Štai, kad ir paskutinių dienų įvykiai, kai žydų rabinas, Vilniuje prižiūrintis archeologinius kasinėjimus, užpuolė lietuvių žurnalistą. Šį poelgį, kaip ir Lietuvos Vyriausybės sprendimą dėl kasinėjimo, smarkai kritikavo Artūras Račas savo tinklaraštyje, motyvuodamas tuo, kad žydai per daug sau leidžia, o lietuviai taip pat yra genocido aukos ir nusipelno pagarbos bei neturėtų keliaklupsčiauti prieš kitus. Tai bene geriausiai atspindi visos lietuvių tautos užslėptą, bet garsiai retai pasakomą norą – mes irgi kentėjom nuo žiauraus genocido, mus irgi žudė, mes irgi norim būti taip pripažįstami kaip žydai ir turėti tokias teises bei tokią įtaką.

Kritikos ir užslėptų norų pavyzdžių galime vardinti labai daug, tačiau tai nėra esminis dalykas. Svarbiausia yra sau pripažinti, ko mes norime ir to siekti. Tada kritika kitų atžvilgiu sumažės ir atsiras daugiau jėgų konstruktyviam darbui ir geresnio gyvenimo kūrimui, nes varomi nepripažinto noro įtampos tik blaškomės vietoje ir drabstomės purvais.

Kaltinimas

Kaltinimas yra panašus į kritiką, tačiau tai nėra tas pats. Kai mes ką nors kaltiname, mes priskiriame atsakomybę kitam už tai, kas laikoma nepriimtina ar neigiama. Kaltinimas yra ne tik puikus būdas susigadinti santykius, bet ir nukreipti žmogų tokia linkme, kad jis, užuot daręs ką nors gero ir pozityvaus, verčiau vengtų darymo, kad išvengtų kaltinimo. Kitaip tariant, žmogus atsistoja į gynybinę poziciją. Bet čia – ilgalaikė pasekmė.

Yra dvi kaltinimo pasekmės, kurios suveikia iš karto, ir kurios yra labai svarbios Homo Sovieticus vystymuisi. Kai mes kaltiname kitą žmogų kažką padarius negerai, mes perkeliam visą atsakomybę jam. Tai reiškia, kad mes pasakome, kad neturime įtakos tam, kas įvyko. O jei mes norime ką nors pakeisti, mes turėtume prisiimti atsakomybę bei dalį kaltės sau. Antroji kaltinimo pasekmė yra ta, kad kaltindami kitus, mes nesimokome, kaip išvengti tos situacijos pasikartojimo. Mes atiduodame visą atsakomybę kitam ir nesimokome iš aplinkybių. Kitaip tariant, mes suverčiame viską kitam žmogui, organizacijai ar reiškiniui ir patys nebematome savęs ir to, kaip galime keisti situaciją.

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas yra ne kas kita, kaip kaltinimas, nukreiptas į save. Rezultatai yra tokie patys, o pavyzdys gali būti perdėtas lietuvių savikritiškumas, kai sakoma, kad mes nieko nesugebam, mes esam maži, susiskaldę ir patys kalti dėl visų blogybių. Arba patys kalti, kad išsiuntėm nemokšą dainuoti į Euroviziją, todėl ir nelaimėjom. Anglai turi tokį posakį “jei jautiesi dėl kažko kaltas, reiškia tu tai pakartosi”. Šis posakis įkūnija kaltinimo pasekmes – žmogus, jaučiantis kaltę, yra nesimokantis ir bejėgis kažką keisti. Svarbu pripažinti, kad visi mes klystame, ir viena kita klaida nepadaro mūsų blogesniais už kitus.

Sunkus ir ilgas tas Homo Sovieticus kelias į šviesų rytojų, bet mes galime jį palengvinti atsisakydami proto spąstų, trukdančių judėti tolyn. Svarbu pripažinti sau ir kitiems savo norus, tada nustosime viską taip aršiai kritikuoti ir galbūt tapsime šiek tiek produktyvesniais. Jei prisiimtume šiek tiek kaltės sau už viską, kuo kaltiname kitus, patys galėtume kažką pakeisti ir nestovėti gynybinėse pozicijose, kaip ir nustoję beprasmiškai kaltinti save, taip skadindami savo neišmatuojamą kaltės jausmą. Taigi, laimingo kelio, Homo Sovieticus!

Share Button

Komentarų: 25

Komentarų kiekis: 25

  1. ep 26 Jul 2008 09:32

    Įdomus straipsniukas, ganėtinai gražiai ir tvirtai suręstas, malonu skaityti.

    Tik kažin kaip pats elgiesi su tuo sisteminiu mąstymu. Kaip jį naudoji savyje ir kaip tai vertini stebėdamas save iš pašalies.

    Tiesiog esu aprašęs vieną sisteminį požiūrį ( http://www.st-evoliucija.lt/book/9 ). Bus įdomu pajausti (daugiau ar mažiau) kaip pats žiūri į tai, kaip žiūri į save iš šono.

  2. Augustas Gutautas 26 Jul 2008 11:19

    Šiek tiek per mažai žinau apie “Bendrąją Struktūros Evoliuciją”, bet kiek spėjau susipažinti, galiu pasakyti, kad ji stengiasi paaiškinti pasaulio veikimo principus. Sisteminis mąstymas pateikia būdus, kuriais galime pažinti pasaulį bei įvardija kliūtis, kurios mums trukdo tai padaryti.
    Sisteminis mąstymas man palengvina supratimą to, kas vyksta aplinkui, pirmiausia tuo, kad pateikia metodus, kaip pažvelgti į dalyką iš kelių pozicijų, o taip pat tuos, kurie leidžia įžvelgti dalyko aplinką bei sąveiką su ja. Taip pat labai padeda modelių ir proto spąstų koncepcijos – jos leidžia suprasti savo ir kitų žmonių mąstymo bei reakcijų į tam tikras situacijas vingius (pvz.: mes reaguojame į dalykus pagal iš anksto suformuotus modelius, mes reaguojame atsižvelgdami į aplinkinių nuomonę ir pan.). Svarbūs ir vizualiniai metodai (spray diagrams, mind maps, multiple-cause diagrams ir kt.), kuriuos naudoju nagrinėdamas situacijas.

  3. vilnis 26 Jul 2008 19:53

    Geras straipsnis. Ir naudingas.
    Bet visgi: kuo gi kritika skiriasi nuo kaltinimo? Tiek kritikuojantis, tiek kaltinantis asmuo visą atsakomybę už “blogybes” priskiria kitam, galbūt nesąmoningai į jį projektuodamas savo norus ar troškimus, o gal savo trūkumus. Intuityviai jaučiu, kad kaltinimu gal galima būtų vadinti, kai projektuojami siekiai ir troškimai (aš visgi manau, kad tiek Landsbergio atveju, tiek Račo emocinio straipsnio atveju tonas yra labiau kaltinimo, nei kritikos). Kritika vadinčiau, kai kitame asmenyje, vietoje, santykiuose ir t.t. įžiūrima tai, ko nemėgstama savyje, savo aplinkoje.
    Ir dar norėčiau priminti tokį paplitusį mūsuose pomėgį: vaidinti auką. Nežinau, ar tai priskirtina Homo Sovieticus rasei (aš šiek tiek skeptiškai žiūriu į tokios rasės išskyrimą, nes minėtieji Tavo stabdžiai yra būdingi ir ne sovieticus, o pvz., kokiam nors Homo alzyrus Prancūzijoje), tačiau tai laikyčiau irgi viena iš didžiausių kliūčių keitimuisi. Kaip infantilumas, nusiteikimas vaidinti bejėgį ar auką, būtų įvardinti pagal sisteminio mąstymo teoriją?

  4. Augustas Gutautas 26 Jul 2008 20:21

    Kritika yra tam tikrų neigiamų savybių subjektyvus priskyrimas kitam, tam tikra “spalva”. Kaltinimas yra atsakomybės perkėlimas, t.y. kaltės priskyrimas. Skirtumas labiau išryškėja, kai lyginam sąvokas “kaltė” ir “kritika”. Kaltė yra labiau apie atsakomybę, o kritika yra labiau apie vertinimą ir, galbūt, siekį pakeisti, pakoreguoti, nors šį veiksmą labiau reikėtų vadinti konstruktyvia kritika ir šiame kontekste nepriskirti prie stabdžių.

    Aukos vaidinimas yra labai puikus pavyzdys. Ir tai yra ne kas kita, kaip kaltinimas, t.y. mes kaltiname kitus dėl to, kokiais patys tapome. Esame nuskriausti, o dėl to yra kalti kiti.

    Sutinku, kad šie stabdžiai yra būdingi ir daugiau “Homo” rūšių ir kiekvienam individui, taigi, ir Homo Sapiens. Homo Sovieticus yra viena iš jų, tiesiog šiame straipsnyje šneku apie tai, kas mums artimiausia.

  5. ep 27 Jul 2008 10:06

    Šiaip veikimo principai (BESTEV‘e) ir sisteminis mąstymas ar požiūris esmėje reiškia tą patį. Tik mano minima teorija yra globalesnė. Sakykim “Homo Sovieticus” yra socialinis tipas, jis globalesnėje (BESTEV) sisteminėje išraiškoje yra viena iš bendruomenės dalių. Savo ruožtu bendruomenėje yra įvairiausių veiklų: mokslinių, meninių, kultūrinių, socialinių ir t.t. Jos be abejo vienaip ar kitaip susiję, kad ir per atskirų individų veiklą ir pan. Individus savo ruožtu galima skaidyti į organus, atomus ir t.t. Atomai savo ruožtu gali sudaryti tiek įvairias gyvybės formas, tiek žvaigždynus ir t.t.
    Ir visame šiame BESTEV leidžia modeliuoti įvairiausius ryšius tiek horizontalius ar
    vertikalius, tiek privalomus, tiek ne, racionalius ar ne, jų sistemines įtakas kitoms
    sistemoms ir t.t. ir t.t.
    Tik pačio naudojamas sisteminis mastymas yra daugiau vietinis, „mažo perimetro“ įrankis jei jį lyginti su ganėtinai globalia BESTEV sistema ar jos galima homocentrine orientacija. Todėl pačio apibrėžiamas sisteminis mastymas visiškai ir lengvai įsilieja į didesnę sistemą. Tuo pačiu didesnioji sistema daro įtaką (kartais efektyvią) mažesniajai ir atvirkščiai mažosios sistemos įžvalgos tuo pačiu irgi kažkiek tinka/pritaikoma ir stambesnei sisteminei veiklai.
    Žodžiu čia yra aibė įvairiausių pozityvių sąveikų ieškant optimalių sprendimų (tame tarpe einant ir į mažas „vietines“ sistemas).

    P.S. Šliejantis prie BESTEV sisteminio mastymo pačio minimų proto spąstų kaip ir nebelieka ar jie ženkliai sumažėja.
    Keletas to argumentų:
    Proto spąstų įtaka mažėja iš vienos pusės jau vien dėl pačios sistemos globalumo, iš kitos pusės ji verčia daugiau mokytis kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, o ne tik studijuoti kažką atskirose (pvz. universitetinėse) patalpose.
    Dėl kritikos. Jei BESTEV teikia visų sprendimų išklotines (atskiruose lygiuose), tai ji formuoja ir įprotį ieškoti to geriausiojo (nors tai irgi proto spąstai, bet…) ar tiesiog verčia pirma ieškoti pozityvo.
    Dėl kaltes jausmo. Negaliu pasakyti kiek BESTEV turi masinio poveikio (tiesiog ji nėra tiek žinoma, kad daryti kažkokias išvadas), bet jos prigimtis (gilesnė jos analizė) nenuteikia savęs susireikšminimui. Tuo karts nuo karto pavyksta išvengti emocinio (nepamatuoto, devalvuojančio atskirus aspektus) vertinimo.
    Dėl kaltinimo. Gal kaltinimai vėlgi randasi ir iš vienokio ar kitokio susireikšminimo (pvz. sureikšminam tą nuostatą jog – esam maži vietoj to, kad būtum dideli). Šiaip nesant to gan natūralu tiesiog ieškoti kažkokio pozityvaus sprendimo išeičiai iš kažkokios konkrečios padėties.

  6. Arnoldas 28 Jul 2008 13:24

    “Mozė vedė savo tautą į Pažadėtąją Žemę keturiasdešimt metų. Kodėl keturiasdešimt, jei atstumas toks, kad jį net vėžlys įveiktų per metus? Turėjo išmirti senoji karta. Turėjo užaugti nauja, kuri būtų atsisakiusi senų pažiūrų, būdingų vergams”.

    Labai abejotinas teiginys. Turėjo išmirti. Kas taip pasakė, kad “turėjo”?
    Ar neteko pačiam klaidžioti su kokiais save sureikšminusiais bendražygiais, iš kurių kiekvienas “žino kelią”? Su tokia komanda ir keliavo Mozė. Kadangi kiekvienas žino kelią , tai tas tikrai žinantis ir galintis nuvesti per 1 metus yra kvailinamas. Niekas neturėjo išmirti, bet kaip aiškėja – visi buvo “svarbiausi”.

    Tas pats dedasi ir dabar. Galima ateiti prie laimės greičiau, bet kai kiekvienas “žino kelią”, tai kelionė užtrunka o nesutarimai – tik auga.

    Nesvarbu, kaip pavadinsi mąstymą, svarbu, kad jis būtų išgirstas.
    Mozės negirdėjo 40 metų.

  7. Slyvanosis 28 Jul 2008 13:36

    Lietuvos istorinis kelias per “dykumą” jau tęsiasi antrą dešimtį metų. Su apgailestavimu konstatuotina, kad lietuviškieji mozės pastarąjį dešimtmetį pasižymi ryškiausiomis Homo Sovieticus savybėmis. Proto spąstuose įstrigę vedliai įtikėjo į miražus, kad jie išsilaisvimo iš ano laikmečio mąstymo stereotipų ir visom išgalėm bando tai įrodyti Tautai. Negatyvioji, nekonstruktyvioji kritika ir kaltinimai oponentams, kad dėl jų kenkėjiškos veiklos dar nesame Pažadėtoje žemėje, o vis toje pačioje nuo sausros nykstančioje oazėje, yra akivaizdūs minties sustabarėjimo požymiai. Tiesa sakant, kaltės jausmo Tautos vedliams prikišti negalime. Duoto žodžio, įsipareigojimo nevykdymas jie nesukelia gaužaties, bet sudaro pagrindą kritikuoti ir kaltinti kitus.
    Sisteminiu požiūriu vertinant susidariusią situaciją, darytina išvada, kad iš Homo Sovieticus sindromo pavyks išsivaduoti tik kai Tautos vedliais taps naujojo mąstymo politikai.

  8. Augustas Gutautas 28 Jul 2008 14:06

    @Arnoldas
    Nesakau, kad išmarinti pakeleivius buvo Mozės tikslas, bet, kol tai neįvyko, niekas nepasiekė tikslo.

    @Slyvanosis
    Čia kalbu apie lietuvių kultūrą ir visuomene bendrąja prasme, ne vien apie politikus. O, šnekant apie juos, viena pagrindinių minčių ir yra ta, kad mes kaltindami politikus, nusimetame atsakomybę nuo savęs, paprastų piliečių ir perkeliam savo “mozėms” visą kaltę. Ne mes kalti, kad mes dar nesame Pažadėtoje žemėje, o “jie”. Šie proto spąstai trukdo mums suvokti, ką mes patys galime padaryti ir imtis veiksmų.

  9. Arnoldas 28 Jul 2008 14:45

    Ne kol tai neįvyko, o kol nepripažino, kad Tiesa yra viena ir ją žino Mozė. Mat jei būtų nepripažinę, tai ir antrą kartą tektų “išmarinti”, ir trečią ir dar bala žino kiek – nauja karta niekaip negarantuoja “teisingo požiūrio” ir gal nereikia sutapimo vadinti dėsningumu… Taip ir yra su “požiūriais” – kol jie priešpastatomi Tiesai, tol klaidžiojimai ir “išmirimai” tęsis. Galima išradinėti dar milijonus požiūrių, tačiau Tiesa visada lauks PRIPAŽINIMO ir tai ir yra tiesus kelias.

  10. ep 28 Jul 2008 15:29

    Hmm… ar jau taip paraidžiui reikia ir priimti tą Mozės kelionę, gal nors kiek galima į tai žiūrėti ir metaforiškai :)

    O tiesų yra aibė: oligarchų, vidutiniokų, skurdžių, tavo, mano…, tad kur ta išvestinė Tiesa daugiau randasi jei ne mūsų visų kompromise…

  11. Augustas Gutautas 28 Jul 2008 15:58

    Va būtent. Vienos Tiesos skleidėjų vardai, likimai bei jų skleistų “tiesų” pasekmės yra puikiai visiems žinomos. Hitleris, Stalinas, Pol Potas, Paksas, you name it. O jei šnekame apie religines tiesas, tai tada reikėtų šnekėti apie tikėjimą, o ne apie žinojimą.

  12. Arnoldas 28 Jul 2008 16:03

    Na, tenka priimti, nes tos kelionės rezultatą matome akivaizdžiai – ne sudėtinė ir kompromisinė tiesa išvedė, bet Mozės rodomas kelias. Antraip, kogi tada mokytis, jei net ir tuos dalykus imame kvestionuoti?

    Tai, ką darome su kompromisinėmis “tiesomis” yra ne kas kita kaip Babelio bokšto statyba – lyg ir artėjam prie Dangaus, bet kuo labiau artėjam, tuo labiau nesusikalbam, kol galų gale susimaišo kalbos visai ir ant tiek, kad paties bokšto statyba žlunga. Daugybė “tiesų” ir “požiūrių”, o rezultatas – apgailėtinas – griuvėsiai. Pasirodo, kad kompromiso keliu suręstas projektas nepastatomas…

    Bet kas įdomu, jei visitik remtis Šventuoju Raštu – kai iš dangaus atsiųsta Šventoji Dvasia – viena visiems, visi su visais susikalba, kad ir kokios tautybės bebūtų.

    Taigi, remtis reiktų tuo, kad tiesa yra viena, o ne išvestinė iš daugelio “tieselių”.

    Taip pat ir tiesė – ji nėra daugybės tieselių kompromisas. Ji yra tiesi todėl., kad yra tiesė.
    Taip pat ir su požiūriais – taip iš tiesų yra vienas vienintelis požiūris, o vat mūsų problema yra jį atrasti, o ne išradinėti kiekvienas savo.

    :)

  13. Slyvanosis 28 Jul 2008 19:26

    Politikai yra tautinės kultūros produktai.
    Lietuviškomis raudomis, kaip unikaliu tautos kultūros palikimu, žavėjosi ne vienas užsienietis tautosakos tyrinėtojas. O rūpintojėlis prie kiekvieno lietuviško koplytstulpio? Tai užkoduota mumyse. Aimana, rauda, kaltė… Kur gi giesmės ir sagos apie karžygius ir užkariavimus (Rolando giesmė, Kalė Vala)?
    Lietuvos valstybės istorija nuo seniausių laikų perpinta intrigomis tarp savų, pasibaigusiomis svetimųjų naudai.
    Kuomet lietuvių tautą vedė “Mozė” Justinas Marcinkevičius (su “Mindaugu”, “Mažvydu” etc.), buvom vieningi. Kai įžengėm į finansinio materializmo fazę, lietuvių sielų gelmės užsivėrė. Įsivyravo kultūrinis ir politinis kičas. Kaip anuomet naujojo žemyno čiabuviai už ugninio vandens butelį konkistadorams atseikėdavo luitus aukso, taip dabar mūsų tautiečiai už vakarietiškus blizgučius arba šlamančius pasiryžę atiduoti (suniokoti, kaip Neringą ar Vilniaus naujamiestį) visas šimtmečiai kauptas vertybes.
    Net per paskutinįjį penkiasdešimtmetį iki Nepriklausomybės atstatymo sukauptas intelektualinis tautos turtas buvo paleistais vėjais. Kur aukštosiomis technologijomis garsėjusi Lietuva (pvz. puslaidininkių prietaisų gamyba)? Kur žmonijai nežinomų kometų atradėjai? Ten – LTSR… Ištikimiausi savo pasirinktai profesijai išvyko į kembridžus ir oksfordus, kiti pesikvalifikavo į muitininkus, turgaus prekeivius, stalius, politikus… Specialistų sluoksnis išnyko. Išnyko ir tautos kultūros sluoksnis.
    Nenorėčiau dejuoti ir rypauti dėl ateities. Kiekvienas esame savo laimės kalvis. Tačiau manau, kad kolei dabartiniai tautos vedliai nebus pašalinti, tol suksime ratus aplink tą pačią kopą.

  14. komunistas 28 Jul 2008 19:40

    Papasakosiu jums apie zoologijos sodą
    pavadinimu Lietuva
    kur rusai pasėjo tokią sėklą
    kažkada

    užaugo vaikelis petriukas-spaliukas
    po lenino portretu
    jam kartojo “sovetskaja samaja luchiaya”
    dirbk sūneli – statyk komunizmą ir tu

    dirbo jis uoliai
    lietuvis būdams gėrė kaip rusas taip pat
    vergavo nomenklatūrai
    bet rėkdavo “kapitalizmas blogis” kaip mat

    jis homo sovieticus – tobulas mankurtas
    homo sovieticus – vergas galvoje
    homo sovieticus – bolševikų jis sukurtas
    užveisė jų čia ta suknista sistema

    daug jų prisiveisti nespėjo
    ir žiūrėk pabiro Berlyno siena, plytos
    atėjo devyniasdešimtieji
    ir komunizmas sugriuvo taip ir nepastatytas

    bet durnino jį ir vėl –
    jis rinko tuos pačius po vardu LDDP
    kentė laukinį kapitalizmą o mintyse:
    “prie ruso buvo geriau, šlovė TSKP!”

    homo sovieticus – tobulas mankurtas
    homo sovieticus – vergas galvoje
    homo sovieticus – bolševikų jis sukurtas
    priveisė jų čia ta suknista sistema

    homo sovieticus – už uspaskichą balsuoją
    homo sovieticus – vergas galvoje
    homo sovieticus – lipa ant grėblio ir kartoja
    homo sovieticus – vo **et ***nia!
    (pabaigos cenzūra: homo sovieticus – “prie ruso buvo geriau, šlovė TSKP!”)

  15. vilnis 29 Jul 2008 08:19

    Alegorijos ir metaforos yra tuo populiarios, kad kiekvienas jas gali išsiaiškinti pagal savo pažiūras, įsitikinimus ir tikėjimą :)
    Man Mokytojo Mozės kelionė su avių banda – savo tautiečiais reiškia, kad Mozė tuos vargšelius vedžiojo po dykumą tol, kol tie spjovė į visokius vadovavimus ir pradėjo mąstyti savarankiškai. Taip Mokytojas įvykdė savo užduotį: išmokino tautą patiems būti atsakingais už savo dabartį ir ateitį.
    Pas mus kol kas matau daug aimanų dėl: 1) šlovingos praeities, 2) netikusių vadų, 3) niekšingų priešų, kurie, beje, ypač pagadino mūsų tauriuosius žmones. 😉
    Dar nepasiruošę mes gyventi savarankiškai. Gaila tik, kad klajojame ne dykumoje, o palyginti ramioje ir saugioje pasaulio dalyje. Tai gali užsitęsti.
    Tačiau sisteminio mąstymo supratimas turėtų padėti jaunajai kartai, jau bandančiai ieškoti išeities. Labai linkiu sėkmės.

  16. Augustas Gutautas 29 Jul 2008 08:51

    Labai geras apibendrinimas.
    Prireikė net 40 metų išmokti savarankiškai mąstyti. 40 metų yra tas laikas, kai keičiasi mąstymas, vertybės ir patys žmonės. Jei neklystu net pats Mozė nepasiekė Pažadėtosios žemės.
    O tos mūsų aimanos ir yra ne kas kita, kaip kitų kritika ir kaltinimas dėl mūsų pačių problemų. Užuot nustoję kaltinti kitus, galėtume prisiimti dalį kaltės sau ir kažką keisti. Užuot kritikavę vieni kitus, galėtume pripažinti savo užslėptus, neišsakytus norus bei dalykus ir jų siekti.
    Tik nemanau, kad ieškoti išeities reikia vien jaunajai kartai – tai mūsų visų tikslas.

  17. Slyvanosis 29 Jul 2008 13:21

    Mane glumina jūsų frazės: “reikia kažką keisti”, kažko siekti…
    Daugumai žinoma, kas mūsų visuomenėje yra negerai. Bet pavienių žmonių pastangų nepakanka. Valdančių savanaudiškumas nėra vien Lietuvos bėda. Prisiminkime rytietišką pasaką apie drakoną: “Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!” Keisti padėtį gerėjimo linkme reikia sutelktų daugelio pastangomis. Sisteminio mąstymo pavienių mąstytojų laukia Jono Krikštytojo likimas.
    Inteligentijos sluoksnis, kuriuo rėmėsi Sąjūdis, vesdamas į nepriklausomybę, išskaidytas ir sumenkęs (skaitlingumu bei kokybe). Į valdžią daugelyje atvejų prasibraunama ne intelekto jėga, bet finansine galybe (reginiais, dalinant duoną ir vyną).
    Kaip bebūtų skaudu, turime pripažinti, kad fundamentaliojo islamo karalystėse (JAE, Saudo Arabijoje etc.) monarchai labiau rūpinasi savo tautos žmonėmis, negu Lietuvos Seimas ir Vyriausybė.
    Kas išmatuos žalą valstybei ir visuomenei dėl prekybininkų monopolinio klano (VP) susiliejimo su energetikų monopoliniu klanu (LEO)? Kaip priversti liberalizuoti monstrą ir išlaisvinti intelektą bei verslumą šiuose ekonomikos segmentuose? Kaip pasiekti, kad mažmeninėje prekyboje suklestėtų mažosios šeimyninės parduotuvėlės? Kaip organizuoti atsinaujinančių ir alternatyvių energijos šaltinių jėgainių tinklą ir tapti mažiau priklausomais nuo naftos bei dujų tiekėjų?
    Mano nuomone, pirmas ir svarbiausias tikslas – pakeisti tautos vedlius. Antraip Pažadėtoji žemė liks dykumos miražu.

  18. vilnis 29 Jul 2008 16:10

    Na mat, geriausias pavyzdys, kad ne visų tikslas yra keisti mąstymą. :)
    Duokit vadus ir monarchus, kad rūpintųsi savo liaudimi, pasakytų ką daryti, nubaustų bloguosius ir paglostytų geruosius. 😉

  19. vilnis 29 Jul 2008 16:29

    Štai paimkim pavyzdį tų žmonių, nuoširdžiai pasipiktinusių neskaidriu Leo sukūrimu. Tai ar nors pirštą pajudinot, paprotestavot, besipiktinantieji? Atsimenu, mane tada labai paveikė Račo pasiūlymas nustoti pirkti Maximoje – tegul Maximos berniukai pajunta, kad neskaidrus verslas nebus toleruojamas paprastų žmonių. Taigi, atsisakiau tų visų Maximų ir pamačiau, kad nieko nepraradau. Kitos parduotuvės ne blogesnės, o gal net geresnės. Ir visai nebuvo sunku. Ar daug žmonių taip protestavo? Ar jau subankrutavo Maximos, praradusios pirkėjų srautą? Ar gerieji monarchai ir valdovai turėjo tas parduotuves bausdami Maximą uždaryti? Viskas priklauso nuo mūsų, o mes tik dejuojam, bet toliau visi patenkinti žygiuoja į Maximos parduotuves.
    Apie priklausomybę nuo naftos ir dujų net tingiu šnekėti.

  20. Slyvanosis 29 Jul 2008 23:28

    Vilnie, Vilnele! Taip ir nesupratom viens kito. Jeigu jūs sisteminį mąstymą suvokiat tik kaip savo asmeninių tikslų siekimą: “kad tik man būtų gerai, o kiti tepasiunta”, tai tokių “mąstytojų” prištabeliuota visų lyg “valdiškuose namuose”.
    Ar tamista žinote, kad LEO valdybos nariams mokami neteisėti atlyginimai? Į mano pastabas dėl šito fakto oficialūs asmenys nereaguoja. Mes su jumis mokame nepagrįstai didelę kainą už elektros energiją. Kodėl aš turėčiau apsimetnėti, kad man tai patinka? Į MAXIMĄ galima neiti, bet tamsoj skendėti atsisakius elektros, ne vienas ir tas pats.
    Ką jūs besamprotautumėte apie valdovus ir vadovus, įstatymus leidžiančioji ir vykdomoji valdžia, ignoruojanti įstatymus, neverta pagarbos. O šeichai ir emyrai nedalina labdaros, o investuoja į šalies gerbūvį, tai yra sudaro sąlygas pasireikšti privačiai iniciatyvai.
    Nevadinkit konformizmo sisteminiu mąstymu. Grįš bumerangu per pakaušį…

  21. vilnis 30 Jul 2008 08:57

    Tie oficialūs asmenys, kurie nereaguoja į Tamstos pastabas, kas tokie? Ūkio ministerija? Prokuratūra? Ar žurnalistas Račas? 😉 Ir vėl jūs apie tą patį: tegul kiti tvarko, aš savo padariau – pakritikavau. :(
    (beje, dėl Tamstos aiškinimų apie atlyginimus valdybos nariams aš labai abejoju, tuo labiau, kad ir Jūsų nurodytame advokatų kontoros atstovo straipsnyje buvo pasakyta maždaug taip: “valdybos nario santykių su bendrove pagrindas nėra tiksliai reglamentuotas”. T.y., įstatyme yra skylė ir ja naudojamasi. Ir net, kiek žinau, daugelyje bendrovių, ne tik Tamstos paminėtoje Leo LT.)
    Dabar kitas dalykas: ar šnekame apie vadus ar apie valdžią? Panašu, kad valdžią jūs laikote mokytojais ir karaliais. Vykdomoji valdžia yra žmonių rinktų atstovų suformuotas biurokratinių funkcijų vykdytojas. Iš jos reikia reikalauti, o ne laukti, kad nuvestų į kokią pažadėtąją žemę. Viską sprendžia rinkėjai. Kol rinkėjai pagarbiai lauks, kad juos kažkur nuvestų, tol ir vaikščiosime dykumoje.

  22. ep 30 Jul 2008 11:40

    # Arnoldas 28 Jul 2008 16:03
    Na, tenka priimti, nes tos kelionės rezultatą matome akivaizdžiai – ne sudėtinė ir kompromisinė tiesa išvedė, bet Mozės rodomas kelias. Antraip, kogi tada mokytis, jei net ir tuos dalykus imame kvestionuoti?
    Tai, ką darome su kompromisinėmis “tiesomis” yra ne kas kita kaip Babelio bokšto statyba – lyg ir artėjam prie Dangaus, bet kuo labiau artėjam, tuo labiau nesusikalbam, kol galų gale susimaišo kalbos visai ir ant tiek, kad paties bokšto statyba žlunga. Daugybė “tiesų” ir “požiūrių”, o rezultatas – apgailėtinas – griuvėsiai. Pasirodo, kad kompromiso keliu suręstas projektas nepastatomas…
    Bet kas įdomu, jei visitik remtis Šventuoju Raštu – kai iš dangaus atsiųsta Šventoji Dvasia – viena visiems, visi su visais susikalba, kad ir kokios tautybės bebūtų.
    Taigi, remtis reiktų tuo, kad tiesa yra viena, o ne išvestinė iš daugelio “tieselių”.
    Taip pat ir tiesė – ji nėra daugybės tieselių kompromisas. Ji yra tiesi todėl., kad yra tiesė.
    Taip pat ir su požiūriais – taip iš tiesų yra vienas vienintelis požiūris, o vat mūsų problema yra jį atrasti, o ne išradinėti kiekvienas savo.
    —– ——————————————-

    Šiaip manau Mozės kelionės aprašymas turi daugiau socialinę, bendražmogišką vertę. O ta religinė vertė gal nėra esminė (spėju, kad įvairiausiose religijose yra kažkas panašaus aprašoma, nes bendražmogiški dalykai ir „Afrikoj“ bendražmogiški dalykai).
    Kodėl Mozė tiesiog nepalaukė kol jo vedamos moterys pastos, pagimdys sekančią kartą, tada nepaliko senosios kartos vidury dykumos likimo valiai, o tos naujosios kartos neatvedė už keletos metų į kelionės tikslą. Pasirodo kažko vertas ir senosios kartos spurdėjimas :). Tai lyg ir reikštų, kad ir Mozė darė aibę kompromisų su realybe.
    Kaip ir kompiuteris prieš tavo akis yra aibės kompromisų padarinys, jei kažkada beždžionė nebūtų paėmus pagalio į rankas… Niutonas, Einšteinas neieškoję netikslumų, kompromisų…

    Šiaip proto spąstams galima rasti ir kitų atitikmenų. Vienas tokių būtų su(si)reikšminimas. Gal tiesiog neverta kažką pernelyg sureikšminti: savo nuomonę, pasirinktą analizuoti aspektą ir t.t., nes tada labai greitai ir akivaizdžiai nebesueina į vieną visi loginiai galai.

  23. Slyvanosis 30 Jul 2008 16:49

    to Vilnis. Va matot, jūs Račo tinklapyje radote mano pastangų nesutikti su akivaizdžia neteisybe pėdsakus. Formalia teisine prasme, aš kaip privatus asmuo neturiu jokių galimybių ginčyti privačių juridinių asmenų valdymo organų sprendimų. Apie šią problemą neformaliai kalbėjausi su Seimo nariais, tačiau tai vėl gi ne jų “daržas”. Ketinu kreiptis pagalbos į vartotojų teisių gynėjus, gal jiems pavyks išjudinti klausimą.
    Kita vertus, įstatymo netobulumų ir neapibrėžtumų taisymas yra išimtinė Seimo prerogatyva. Įsatymų aiškinimas ir tikrinimas, ar jie atitinka Konstitucijai, yra išmtinė teismų teisė. Skųsti Konstituciniam teismui aš negaliu. Skųsti Ūkio ministerijai – tas pats, kaip prašyti vilko nemedžioti avių. Dauguma ministerijų klerkų yra valstybės kontroliuojamų AB’ų ir UAB’ų valdymo organų nariai, gaunantys savo “dalį”.
    Servanteso knygos herojum jaučiuosi bandydamas išsiaiškinti aplinkybes, kurios, mano galva, yra piktnaudžiavimo tarnyba atspindys ir su kuriomis visuomenė neturėtų taikstytis.

  24. ep 31 Jul 2008 10:21

    # Augustas Gutautas 29 Jul 2008 08:51
    Labai geras apibendrinimas.
    Prireikė net 40 metų išmokti savarankiškai mąstyti. 40 metų yra tas laikas, kai keičiasi mąstymas, vertybės ir patys žmonės. Jei neklystu net pats Mozė nepasiekė Pažadėtosios žemės.
    O tos mūsų aimanos ir yra ne kas kita, kaip kitų kritika ir kaltinimas dėl mūsų pačių problemų. Užuot nustoję kaltinti kitus, galėtume prisiimti dalį kaltės sau ir kažką keisti. Užuot kritikavę vieni kitus, galėtume pripažinti savo užslėptus, neišsakytus norus bei dalykus ir jų siekti.
    Tik nemanau, kad ieškoti išeities reikia vien jaunajai kartai – tai mūsų visų tikslas.
    —— ————————————————

    Na, laikas, ko gero bet kuriuo atveju, parodys ar tikrai mums dar 20 metų reikia klajoti kol bent kiek padoriau aplinkui apsitvarkysime :) .

    Žinoma vietoj kritikos, kaltinimų, kalčių sau yra žymiai geriau ieškoti kažkokių veiksmingų ir racionalių idėjų visumos.
    (Nors svarbu ir detalės kaip daro Slyvanosis / 30 Jul 2008 16:49 /.
    Galima bandyti kažkokio daugiabučio devinto aukšto antros nuo krašto palangės dėmelę nuvalyti, galima ir pažiūrėti ar to pastato langai vienas kito atžvilgiu ne kreivai sudėti ir ar aplamai ar tas pastatas turi visus pamatus).

    Kad išeities reiktu ieškoti vien kuriai nors kartai tai irgi būtų aspekto sureikšminimas ar proto spąstai, nes kai kiekvienas individas yra unikalus, juos grupuoti pagal vieną požymį (duotu atveju) nėra labai rimta ar funkcionalu.

  25. Slyvanosis 31 Jul 2008 17:10

    to # ep 31 Jul 2008 10:21
    Nemanykit, kad aš “užsiciklinau” dėl LEO. lt valdybos narių atlyginimų. Pateikiau pavyzdį, kad abstrakčių idėjų apie geresnę būtį įgyvendinimas reikalauja atlikti konkrečius veiksmus, smulkius ir ne visuomet malonius darbus.
    Jeigu, anot jūsų, namo langai kreivi, vaizdelis – nekoks. Architektas, suprojektavęs tiesius langus, bet brokdarių statybininkų papirktas, sutiko priimti namą. Bet gyventojai nepatenkinti. Arba jie su tuo susitaiko, arba imasi taisyti. Net tokiam nesudėtinga darbui atlikti gyventojai privalės laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos: įrodyti, kad langai įstatyti nekokybiškai; reikalauti, kad brokdariai pataisytų defektus arba pataisyti langus patys ir prisiteisti remonto išlaidas etc.
    Idėjų visuma, kad aš pats ir architektas, ir statybininkas, ir gyventojas gali būti įgyvendinta tik virtualiame pasaulyje, bet ne realiame gyvenime.
    Platono sukurtas idealios valstybės modelis egzistuoja tūkstantmečius, tačiau realus pasaulis per tą laikmetį nedaug prie jos tepriartėjo.

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite