Aug 05 2008

Mano riebios kičinės žemaitiškos vestuvės

Autorius 14:53 kategorijoje Kultūra,Mintys,Nuotykiai

Iš tikrųjų visai jos ne mano. Čia tik perfrazuoju tą filmą apie graikiškas storas ir dideles. Pagaliau pavyko savaitgalį ištrūkti šiek tiek toliau iš namų ir pakeliauti po Žemaitiją, kuri dar iki šių dienų lietuviams įrodinėja savo savitumą ir kultūrinius privalumus. Tam reikalui žemaičiai neseniai pradėjo dalinti savo tautiečiams pasus. Nesiimu vertinti ar diskutuoti pasų tema, bet tai, ką pamačiau keliaudamas, buvo tikrai rimtas argumentas apie lietuvių ir žemaičių kultūrinius skirtumus.

Tai, kad dauguma lietuviškų vestuvių būna kičinės ir neskoningos, turbūt jau niekam nebe naujiena. Esu jų matęs gan nemažai. Mačiau jas toje pačioje Žemaitijoje, kurioje leisdavau nerūpestingas vasaras pas močiutę, matydavau jas ir Kauno Rotušėje, pro kurios aikštę kiekvieną dieną eidavau iš Jėzuitų Gimnazijos, Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur teko praleisti keletą metų. Vestuvės tapo ir Trakų pilies bei kone kiekvieno Vilniaus tilto neatsiejamu kraštovaizdžio elementu. Tačiau kažkaip visą laiką tie vaizdai tilpdavo į mano tolerancijos ribas ir nepuldavau rašyti tinklaraščio įrašo vestuvių tema vos pamatęs tortines sukneles, vienadienes šukuosenas ir prieš kamerą repetuojamas eisenas. Tačiau šį savaitgalį mano tolerancija sutirpo, o akiratis prasiplėtė dar viena aksioma – “kičui ribų nėra”.

Renavo dvaras – vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvarų Žemaitijoje. Stovi jis Mažeikių rajone, netoli Sedos miestelio, Renavo kaime. Jo istorija siekia net XVI amžių, o šiais laikais jame veikia Mažeikių muziejaus filialas, eksponuojami meno kūriniai. Vieni unikalesnių dvaro elementų – iš romantizmo epochos išlikusi dvaro biblioteka bei labai gražus kraštovaizdis ir parkas. Atvykome į Renavą ankstyvą šeštadienio popietę. Kaip ir praėjusiais kartais, tikėjausi rasti ramią ir jaukią aplinką bei pasimėgauti gražiais vaizdais iš dvaro terasos, o taip pat aplankyti dvaro ekspoziciją.

Dvaro prieigose pasitiko būrys vaikų, kurie prievartavo saldainių ir kitų vestuvinių gėrybių. Nuo neseniai prasidėjusio lynojimo sutižusi gan nemenka sausainių krūvelė ir apmindžiotas Maxima maišelis, pilnas saldainių, nežadėjo nieko gera. Norėjosi tikėti ir tuo, kad dešimtys mašinų, sugrūstų pakelėse ir ant dvaro kiemo žolės yra pagerėjusios Lietuvos ekonomikos bei pakilusio žmonių susidomėjimo kultūra išraiška. Deja, pusgirtės ant aukštakulnių krypuojančios merginos, pokšintys šampano kamščiai ir slaviški keiksmažodžiai įnirtingai tam priešinosi. Taigi, vestuvės… Daug vestuvių.

Terasoje būriavosi raudonosios ir mėlynosios, o vijoklių koridoriuje žaliosios vestuvės. Va taip va – šiais laikais jos būna spalvotos! Vyrai juodais kostiumais, o moterų suknelės – vienos pasirinktos (kažkieno padiktuotos) spalvos. Vestuvinės uniformos, tik antpečių niekas neprisiuva. Klausimas tik, ar priima į balių, jei ateini ne pagal spalvą? Jaunųjų suknelės vis dar baltos, bet tai netrukdo joms lynojant voliotis ant pievelės su kostiumuotu jaunikiu pozuojant prieš fotoaparatą. P.S. patarimas fotografui: apdorojant nuotraukas būtų labai neblogai su Photoshop pakeisti tų baltų jaunikio kojinių spalvą, nes nelabai dera prie juodo kostiumo ir juodų batų.

Svarbus vestuvinių uniformų, ypač moteriškų, atributas yra ir kūno formos. Štai pavyzdžiui mėlynosiose vestuvėse buvo leista dalyvauti tik lieknoms, o raudonosios pamergės konkuravo tarpusavyje lašininių “gelbėjimosi ratų” skaičiumi. Neturiu nieko prieš stambias moteris, ir nemanau, kad tik lieknoms merginoms turėtų būti leista gyventi, bet kai pamatai žmogų ir jo kūnas tau perduoda tik vieną vienintelę žinią, kad “man gyvenime įdomu tik maistas, lašiniai ir kiauliena, o gyvenime svarbiausia yra pavalgyti, pasigaminti maisto ir dar kartais daugintis”, tai jau byloja apie kultūrą, ne vien apie išvaizdą.

Kol prie dvaro durų kažkurių jaunųjų laukė baltas limuzinas, išgraviruotais lyg katafalko langais, dvaro bibliotekoje šampanas liejosi laisvai. Lipdamas bibliotekos laiptais užkliuvau už šampano butelio, kuris leisdamasis ant žemiau stovinčių žmonių vestuvių vos nepavertė laidotuvėmis. Todėl, naudodamasis proga, noriu atsiprašyti gerbiamų baliaunininkų, kurių vos neužmušiau viešojoje Renavo bibliotekoje su jų pačių paliktu šampano buteliu, netyčia jį paspyręs.

Apžiūrėjome dvaro ekspoziciją ir patraukėme link salės, pro kurią galima patekti į antrąjį dvaro aukštą. Kadangi salė buvo užkimšta dar vienomis vestuvėmis (spalvos nepamenu), paklausiau bilietų pardavėjos, ar ten galima užeiti. Gavęs patvirtinimą, kad ten yra viešos muziejaus patalpos su ekspozicija, drąsiai, bet stengdamasis netrikdyti vestuvinės nuotaikos, patraukiau per salę link laiptinės. Salės viduryje supratau, kad kilęs triukšmas yra ne džiaugsmingas vestuvinis šurmulys, o piktas nepasitenkinimas mano įžūlumu ir tuo, kaip aš drįsau nekviestas įžengti į tą pačią muziejaus patalpą, kurioje degtinę gėrė ir tostus sakė vestuvininkai. Čia taip pat pasinaudosiu proga ir atsiprašysiu tų vestuvininkų, kad jiems savo įžūlumu priminiau, kad jie laiką leido ir vartojo alkoholinius gėrimus vienoje iš nekilnojamų Lietuvos kultūros vertybių, o taip pat muziejuje, viešoje ekspozicijoje, už kurią sumokėjau pirkdamas bilietą. Mea culpa.

Gražiajame dvaro parke vyko cirkas. Be dramblių ir beždžionių, bet su klounais ir akrobatais. Raudonųjų vestuvių atstovai, pasidabinę dailiomis „tortinėmis“ suknelėmis ir prašmatniais juodais kostiumais, nusprendė įsiamžinti. Iš pradžių kaip tikri dvarininkai pasivaikščiojo po parką, nusifotografavo. Vėliau tą patį padarė ir ant tilto. Galiausiai dalis jų nusprendė, kad jiems čia ne vieta – geriau užlipti į medį. Lipo ir vyrai juodais kostiumais, ir moterys raudonomis suknelėmis. O gal jie tiesiog norėjo pažiūrėti į mėlynųjų vestuvių pabrolius, atliekančius gamtinius reikalus už netoliese esančio krūmo? Arba ne, greičiausiai jiems buvo labai gražu žiūrėti į geltonųjų vestuvių vyrukus, iki kelių įsibridusius į upę ir su merginomis ant rankų pozuojančius fotografams.

Taigi, tokios tos riebios kičinės žemaitiškos vestuvės. Ir labai džiaugiuosi, kad ne mano. Šiek tiek liūdna, kad jos vyksta Lietuvoje. Nors kita vertus, juk ne – ten ne Lietuva, ten – Žemaitija!

Share Button

Komentarų: 11

Komentarų kiekis: 11

  1. vilnis 05 Aug 2008 16:33

    Taiklūs vaizdeliai iš nuvorišų pasaulio. Bet kažkodėl nujaučiu, kad panašias vestuves pamatytum ir kur nors Biržų pilyje, nebūtinai vien Žemaitijoje 😉

  2. Augustas Gutautas 05 Aug 2008 16:41

    Visko gali būti. Tiesiog pamačiau ten :)

  3. Kristina 05 Aug 2008 16:47

    Nuo tokių vaizdų, sakyč, kyla klinikinė fobija. Man ir tiems tokiems kur mūsų bendri žmonės.

  4. be sijono 05 Aug 2008 17:11

    skaičiau ir kvatojau ! :))

    Riebus straipsnelis. Ui,riebus. Kaip mano babytės cepelinai su spirgučiais :)

  5. Agnė 05 Aug 2008 17:17

    Ant panašių bene kelių spalvų vestuvių šį savaitgalį užsirovėme Užutrakio dvare. Gal čia kažkokia nauja mada – pritrenkti maistinėmis spalvomis?! Maža to, kad vaikštinėjant nebuvo kur akių dėti, atradus ant žolės sau ramią vietą netrukus teko ir iš ten trauktis – mat pasirinkom puikią sceną fotografavimuisi. Gaila, kad tuomet taip lengvai ją užleidom. Juk parkas visų! Net pikta!

  6. Žiemys 05 Aug 2008 19:48

    Uch, liudnoka pasidaro truputi kai zmones taip sugalvoja atsvesti diena kuri lyg ir turetu buti viena graziausiu gyvenime… na bet kiekvieno teise rinktis kaip jis nori atsizymeti :)

  7. Augustas Gutautas 05 Aug 2008 19:57

    Blogiausia yra tai, kad jiems toks šventimas ir yra gražiausias gyvenime. Nekalbant jau apie tai, kad savinasi viešas erdves ir dergia kultūrines vertybes.

  8. zijon 06 Aug 2008 00:43

    Prisipažinsiu, kad prieš savaitę ir man teko aplankyti kaimynus Žemaičius ir sudalyvauti jų vestuvėse. Turiu iš karto pareikšti, kad ne visos vestuvės tokios, kokias aprašė autorius. Būna tikrai padorių, stilingų ir linksmų Žemaitiškų vestuvių. Kadangi, pas kažkiek dirbau fotografu, todėl turiu pakankamai foto įrodymų, kad viskas labiau priklauso ne nuo vestuvinės suknelės spalvos, bet nuo jas dėvinčio žmogaus. Neišsiplėsiu su savais įspūdžiais, tačiau galiu patvirtinti, kad sutikti Žemaičiai yra atviri, nuoširdūs ir be galo linksmi žmonės, mokantys pasišaipyti ne tik iš svetimo, bet ir iš savęs.

    (užjaučiu, Augustai, dėl sugadintų Renavo dvaro įspūdžių. Nors, antra vertus, be jų gal ir nebūtų atsiradęs šis straipsnelis;)

    Peace!

  9. Eglė 06 Aug 2008 08:35

    Aha, vestuvės jau visur :) man buvo panašiai – prisijungę prie frype, gali paskaityti: http://www.frype.lt/?pid=3647183

  10. nemira 06 Aug 2008 10:39

    tai mūsų kultūros spindesys ir skurdas, kai muziejai turi įsileisti visokius balius, kad prisidurtu prie skurdaus biudzeto. O vestuves kiekvienas gali švęsti kaip patinka –
    melynai, raudonai, su baltom kojinėm ar čiabatais.

  11. Slyvanosis 08 Aug 2008 18:16

    Ekonominis valstybės skurdas pagimdė žmonių dvasinį skurdą. Muziejininkai, bibliotekininkai, negaudami tinkamo finansavimo iš steigėjų (vyriausybės ar savivaldybės), verčiasi kaip išmano, nelabai paisydami profesinės ar pilietinės etikos.
    Tai gali atsitikti ne tik Samogitijoje, bet ir LDK žemėse.
    Ar neįmanomas toks scenarijus: miljardierius V. U. sugalvoja atšvęsti savo atžalos vestuves Gedimino pilyje ar Valdovų rūmuose. Įdeda muziejaus direktoriui pakelį šlamančių ir siautėja Lietuvos širdyje, mėšlinais kamašai (pagal žmudiną J.E.) trypdami čečiotką iki paryčių .
    Ne mažiau drastiškai atrodo mūsų bendrapiliečių egzistavimas šiukšlių konteineriuose ir sąvartynuose. Tik šie likimo nuskriaustieji nevaldo patikėjimo teise perduoto valstybės turto ir gali pasiūlyti “subaliavoti” varnų bei kirų kompanijoje.

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite