Augustas Gutautas

Prieš kelias dienas papildžiau savo muzikos kolekciją keliais Putumayo World Music kompaktais (http://www.putumayo.com) – labai gerai nuteikia šiomis šaltomis dienomis, ypač kai dirbant fone skamba karštosios Brazilijos ar Cape Verde ritmai. Kontrastingosios Kalėdos – minus dešimt ir braziliška muzika

Šiandien pajutau ir tikrąsias Kalėdas – Vilniaus gatve skuosdamas į centrinį paštą išsiųsti Kristinos kruopščiai užrašytų vokų su kalėdiniais atvirukais draugams užsukau į bankomatą pasipildyti grynųjų. Atstovėjęs nedidelę eilutę, drebėdamas nulėkiau toliau. Sustirusį ir skubantį mane gatvėje užkalbina jaunuolis – labai mandagiai ir atsiprašinėdamas, papasakoja trumpai apie tai, kad niekas jo neprisileidžia, mojuoja rankomis ir varo šalin, prašo kelių litų maistui (o gal narkotikams…), guodžiasi, kad Caritas valgykla liepė ateiti po kelių dienų. Paskutiniu metu neduodavau prašantiems gatvėje pinigų, nes kažkaip visada buvau įstikinęs, kad pinigų prašo tie, kas nededa pastangų jų užsidirbti, o gautus pinigus panaudoja “negeriems” darbams. Stereotipinis mąstymas. Tačiau šis jaunuolis privertė susimąstyti – krizė… Vakar buvau kirpykloje ir vienas kirpėjas pasakojo, kad apiplėšė jo pusbrolio butą, iš kurio pavogė po du butelius šampano ir degtinės – daugiau nieko nerado. Krizė verčia žmones ieškoti būdų išgyventi. Ištraukiau kelis litus ir atidaviau susimąstęs, bet neprataręs nė žodžio – geriau jau tegu prašo gatvėj, negu vagia iš butų.

Tiesa pasakius, būčiau pamiršęs tą jaunuolį ir visas savo mintis jau už gretimo kampo, o šitas įrašas nebūtų išvis pasirodęs, jei ne pašte pamatytas vaizdelis. Nusipirkau krūvelę pašto ženklų ir sustojau prie ilgo stalo suklijuoti jų ant vokų. Beklijuojant pajutau itin stiprų valkatos kvapą netoliese. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po kiek laiko nebeiškenčiau ir pradėjau dairytis. Toli ieškoti nereikėjo – netoliese, kitoje stalo pusėje, sėdėjo vyriškis. Vyriškis, kurį gatvėje pamatę (ar užuodę) tiesiog pavadintume bomžu ir paspartintume žingsnį. Iš kart kilo mintis “o ką bomžas veikia pašte?”. Mane ištiko pauzė. Apiplyšusiais drabužiais, nesiprausęs kelias savaites, skleidžiantis kvapą per keliolika metrų, pagyvenęs vyriškis “su stažu”, tačiau nepasakytum, kad su mėlyna nosim. Sėdėdamas prie stalo išsitraukė iš kišenės sąsiuvinį su adresais, kelis vokus ir atvirukus, pašto ženklus bei tušinuką. Stovėjau pamiršęs savo reikalus ir žiūrėjau, kaip iš lėto keverzodamas tušinuku jis užrašė adresą, užklijavo pašto ženklą.

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad ir tokie žmonės dar turi kam siųsti ir siunčia kalėdinius sveikinimus. Ir nors akivaizdu, kad tokiems žmonėms nebaisios jokios krizės, bet net ir šis ekonominis sunkmetis neleidžia pamiršti kažkur esančių artimųjų.

Linksmų Švenčių!

Trackback URI | Comments RSS