Mar 28 2010

Laiškai iš Tailando. Prieš dangų visada būna skaistykla arba kaip mes keliavom į salą

Autorius 09:40 kategorijoje Kelionės,Tailandas

Viskas prasidėjo nuo to, kad nutarėme apsistoti Koh Pha Ngan saloje, Tailando įlankoje, pietuose. Pradžioje svarstėme kelis variantus – pradėjome nuo Krabi regiono salų Koh Lanta, Koh Phi Phi (kur filmuotas „The Beach“) ir kitų. Besvarstant įvairias galimybes, Kristina staiga paklausė: „O kur ten tas didysis cunamis buvo?“ Taip mes iš pasirinkimo išbraukėme Andamano jūrą ir apsistojome ties Tailando įlankos salomis. Dėl švelnaus klimato beveik ištisus metus pasirinkome vakarinę regiono dalį, o konkrečiai – Koh Samui, Koh Pha Ngan ir Koh Tao.

[ad#GABaneris]

Pirmoji iš trijulės yra didžiausia ir labiausiai komercializuota. Trečioji – maža ir daugiausia nardymo entuziastų lankoma sala, tad natūraliai prilipo trečiasis tarpinis variantas – Koh Pha Ngan (Ko Phangan). Ši sala garsėja pirmiausia tuo, kad joje kiekvieną mėnesį vyksta garsusis Full Moon Party (Pilnaties vakarėlis). Tačiau tai nebuvo mūsų pasirinkimo motyvas, veikiau atvirkščiai – ne vakarėlių metu ši sala yra tylus ramus užutėkis be intensyvaus naktinio gyvenimo, su puikiais balto smėlio paplūdimiais ir nuostabiu kalnuotu kraštovaizdžiu.

Koh Pha Ngan saloje yra daug atskirų paplūdimių, kuriuos vieną nuo kito daugiausia skiria iki pat jūros išsikišę vulkaninės kilmės kalnai. Tad paplūdimio pasirinkimas mums ir pakišo koją – šiaurėje stūkso žvejų kaimelis Haad Chalok Lam su visais žuvų, laivų ir kitų jūros „bjaurybių“ kvapais. Vakaruose, norint pasiekti gylį iki juosmens, reikia bristi beveik kilometrą. Pietuose – vyksta baliai, tad teko rinktis iš dviejų – šiaurės vakarų arba rytinę dalį. Kadangi buvome girdėję, jog atvykus į salą turistai gauna krūvas pasiūlymų kur nors apsisoti (beveik kaip Palangoje), nutarėme pradžiai užsisakyti viešbutį pirmoms kelioms dienoms, per kurias nuvykę ten susirastume gyvenamą vietą ilgesniam laikui. Bandėme tai padaryti Vilniuje – nespėjome. Teko imtis veiksmų Bankoke. Vieną eilinį tingų vakarą išsiruošėm į interneto kavinę. Susiradom viešbutį ir išsiuntėm užklausą. Beliko sulaukti atsakymo ir užsisakyti bilietus kelionei.

Bilietai, pasirodo, buvo gerokai didesnė problema nei tikėjomės. Kovo 30 dieną planuojamas eilinis Full Moon Party, o tai reiškia, kad gauti gyvenamą vietą yra problematiška visoje saloje, ką jau kalbėti apie tai, kad vietų į traukinį, važiuojantį iki kelto į Koh Pha Ngan, kelios dienos iki vakarėlio jau nebebuvo. Liko lėktuvas arba autobusas. Pirmas šiek tiek brangokas, antras – o kas belieka.

Atsikėlėme 4:30 ryte. Iš vakaro perkrovėm lagaminus eilinį kartą pamažindami jų turinį, tad ryte liko galutinės smulkmenos. Autobusas pajudėjo 6:00. Vienintelis vargas šiame etape buvo tas, kad kelionė truko virš šešių valandų, Pija sėkmingai pramiegojo didžiąją laiko dalį man ant kelių, tad aš likau be miego. Pagaliau autobusas išleido mus prieplaukoje prie jūros. Kristina pradėjo džiūgauti, kad jau štai tuoj mus ištiks išsvajotas rojus saloje. Skeptiškai nuleidau negirdom jos aikčiojimus, nes vilkau krūvą lagaminų, o ir šiaip kelias paskutines dienas kamuoja gan smarkus peršalimas, kuris nepakelia nuotaikos net tokiose situacijose – sutinku, reikia sugebėti peršalti +35 laipsnių karštyje, nors kita vertus…nekenčiu oro kondicionierių.

Pirmoji abejonė apėmė tada, kai vilkom visą savo mantą aplūžusiu mediniu lieptu iki katamarano, kuris mus turėjo nugabenti į salą. Pro gerokai aplūžusias liepto lentas matėsi audringai putojantis jūros vanduo, o tolumoje lyg plūdės ant bangų suposi katamaranai. Priėjus arčiau užkliuvo ir kita keista detalė – vieno katamarano langus intensyviai šveitė čionykštis darbininkas. Nors tajai ir nėra pati švariausia tauta, tačiau kartais plauna savo turtą. Kita vertus, kodėl reikia plauti švarų katamaraną, kuris nuolat skalaujamas jūros vandens, man liko įtartinai neaišku.

Sulipom, susikrovėm daiktus ir įsitaisėm laivo pradžioje. Vienas iš aptarnaujančių laivą žmonių („palydovų“) patarė persikelti į laivo galą aiškindamas rankomis apie dideles bangas. Persėdom, pradėjom plaukti. Iš pradžių keleviai džiaugsmingai šūkavo, kai katamaranas pašokdavo nuo didesnės bangos, tačiau neilgai trukus, kai laivo „palydovai“ pradėjo dalinti maišelius, visi noriai tiesė rankas. Nelįsiu į detales, kuo skiriasi skirtingų rasių ar tautų vėmimo ypatybės, tačiau paminėsiu, kad tiek daug vemiančių žmonių vienoj vietoj dar nebuvau matęs. Man pačiam kurį laiką gan sėkmingai sekėsi laikytis, tačiau kai katamarano šoniniai vitrininiai langai pradėjo dengtis tos nenusakomos spalvos skysčių su įvairiais gabaliukais dryžėmis, ne tik kad supratau, kodėl plovė tą kitą laivą, bet ir pačiam sunkoka paliko. Laivo „palydovai“ noriai keitė pilnus maišelius santykiu vienas pilnas du tušti ir dar pridėdavo tuoletinio popieriaus kelis metrus. Tai truko maždaug tris valandas, o jų pabaigoje radau stebuklingą vaistą – miegoti. Beje, Pija tą sėkmingai didžiąją laiko dalį ir darė nekreipdama dėmesio nei į garsus, nei į kvapus, nei į santūrų pamišimą laive. Mėgstantiems statistiką galiu pametėti vieną svarbų skaičių – neskaičiavau tiksliai, bet maišeliais bent po kartą pasinaudojo maždaug 30-40% keleivių.

Kai atplaukėm į Koh Phangan, ir aš pradėjau galvoti apie rojų. Tačiau neilgai. Sulipom į „pikapą“ šešiese: Kristina su Pija ir dar viena mergina į kabiną prie vairuotojo, o trys šveicarai, švedė ir aš bei tuntas nešulių susėdom atvirame gale. Patraukėm link išsvajotojo paplūdimio Thong Nai Pan Yai ir neilgai trukus supratome, kam reikėjo mus sodinti į pusiau visureigį (berods Toyota Hillux) – duobėtas džiunglių kelias po neseniai praūžusios liūties buvo padengtas raudonu priemoliu, o lekiant vingiuotais kalnų serpantinais 50 km/h greičiu tai visai nedžiugino, ypač kai sėdi atvirame gale apsikasęs savais ir svetimais ryšuliais.

Pusiaukelėj kelias trumpam pagerėjo, tad pakalbinau kolegas. Keltis 4:30, šešios valandos autobuse, beveik keturios – vemiančiam laive, duobėtas ir molėtas džiuglių kelias, kas dar begali nutikti? Šypsodamiesi palinksėjom, pasidalinom savo patirtimi ir nusprendėm, kad blogiausia jau praeityje. Staiga pikapas sustojo, vairuotojas pašnekėjo su pakelėje laukiančia moteriške ir priėjo prie sukeleivės švedės pranešti jai “džiugios” žinios. Jos viešbutis dėl audros jūroje tapo nepasiekiamas ir praleis naktį be elektros, tad jai teks ieškotis nakvynės artimiausiame kaime. Vienas šveicaras be žodžių pasikrapštė savo terboje ir po akimirkos ratuką suko 12 metų senumo single malt viskio butelaitis. Tyliai, be žodžių ir tik su vienu butelio šeimininko komentaru „That’s my favourite“.

Matyt, viskis džiunglių gūdūmoj padėjo, nes atvykome be papildomų nuotykių. Sėkmingai įsikūrėme viešbutyje, pavalgėme, paragavome pirmojo tropinio lietaus (tokio, nuo kurio nepabėgsi – jis tiesiog ištinka), o tada aš patraukiau ieškoti nuotykių – apsidairyti po vietinį kaimą.

Share Button

Komentarų: 8

Komentarų kiekis: 8

  1. […] apsipratę su vietos, klimato ir laiko pasikeitimu šiąnakt patraukėme prie jūros – į Koh Pha Ngan salą, į išsvajotąjį Thong Nai Pan Yai kaimelį. [Skaidrių peržiūra] […]

  2. Goda Gutautaitė 28 Mar 2010 11:29

    Pijai pasiliūliuoti laive, tikriausiai, net patiko.
    Nu ekstremalūs jūsų čia nuotykiai, bet gerai, kas gerai baigiasi. Tikriausiai, dar nenori galvoti, kad bus kažkada ir kelionė atgal 😀

  3. Augustas Gutautas 28 Mar 2010 15:05

    Nenorim, ir ne tik dėl laivo – labai čia jau gerai :)

  4. Kriste 28 Mar 2010 22:17

    Sveiki, pūkučiai :) Gera skaityti jūsų laiškus, keep on going :) Dėl vėmimų, ta nuoširdžiai patariu užeiti į vaistinę – yra labai gerų vastų nuo šio reikalo, nemigdo ir nesvaigina, o gali net kosmonautų trasomis keliauti…

  5. mkarciauskas 31 Mar 2010 16:26

    Augustai, puikūs rašiniai, labai skaniai skaitosi :)

  6. Arunas 31 Mar 2010 17:26

    Na labai smagiai paskaiciau apie plaukima laivu i sala, nors gerkle skauda nuo persalimo, bet negalejau susilaikyti ir nesijuokti, nors tiems laive visai nejuokinga buvo, matyt :)

  7. Rytisas 31 Mar 2010 17:58

    Smagu :) Bet Kristiną vos pažinau… Taip paveikė kelionė ir tas nuolat rašantis vyras… 😛

  8. Kristina 31 Mar 2010 18:25

    Rytisai, perbalus, paakiukai juostelėję, ane? Ne vyras manęs valgyt naktimis prašo, oi ne…

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite