Apr 03 2010

Laiškai iš Tailando. Koh Phangan tatuiruotė. Kaip aš ją gavau ir kiek kainavo

Autorius 15:36 kategorijoje Kelionės,Nuotykiai,Tailandas

Dauguma Koh Pha Ngan salos paplūdimių ir greta jų įsikūrusių kaimelių yra atskirti vieni nuo kitų akmenuotais ir džiunglėmis apaugusiais kalnais. Pietinėje ir vakarinėje dalyse kaimelius jungia betoninis kelias (asfaltas šioje kalnuotoje vietovėje nuo saulės tiesiog ištirpų ir subėgtų į pakalnę), o šiaurinė bei rytinė dalys pasiekiamos jūra. Mūsų kaimelis Thong Nai Pan yra šiokia tokia išimtis – jis pasiekiamas ir žeme, tačiau grūstis reikia duobėtu ir molėtu džiunglių keliu, kuriuo mes pirmą dieną ir atvykome.

[ad#GABaneris]

Antrąją dieną saloje pasibaigė Pijos sauskelnės, o vietiniuose minimartuose pardavinėjo labai brangias pakuotes, kuriose buvo viso labo tik keturios sauskelnės. Buvom priversti laimės ieškoti kituose salos kaimuose. Ta proga išsinuomavau motorolerį viešbučio kioskelyje. Pavakare nulėkiau į salos “sostinę” Thong Sala ir vietiniame “Tesco Lotus” aprūpinau Piją kelnėmis. Pakeliui padariau keletą džiunglių kelio ir apylinkių vaizdelių nuotraukų.

Važiuojant tokiu džiunglių keliu, galioja savos kelių eismo taisyklės. Tiksliau viena – pavojingoje situacijoje, pavyzdžiui prieš staigų posūkį, lenkiant ar kam nors trukdant, tiesiog naudoji signalą. Pats kelias nėra iš maloniųjų. Negana to, kad jis duobėtas ir vingiuotas, po kiekvieno lietaus ar ilgesnio saulės pašvietimo, jo reljefas persiformuoja priklausomai nuo to, kaip jį išvagojo lietaus vanduo ar kaip greitai po lietaus užšvietė saulė. Prie viso to, važiuojant šiuo keliu reikia saugotis, kad kokiam per kelią bėgančiam driežui nenuvažiuotum uodegos, kad koks drugelis nevirstų spalvota tatuiruote tau ant kaktos, ar koks nuo karščio pridusęs šuo nepalįstų motoroleriui po ratais. Pačios džiunglės dūzgia nuo cikadų ar kažkokių kitokių gyvūnų (kurių garsas primena “black smoke” iš serialo “Lost”) taip, kad sunku girdėti ne tik lenkiančio motorolerio ar džipo garsą, bet ir savo motorolerio birbimą.

Motorolerius nuomuoja čia tik parai arba ilgesniam laikui, tad po pirmo pasivažinėjimo man dar liko visas kitos dienos pusdienis, kurį galėjau praleisti ant “šiknabirbio”. Ta proga nutariau iš ryto nulėkti iki kito salos galo paieškoti būsimos gyvenamos vietos. Nulėkiau, apžiūrėjau, patiko. Pakeliui atgal nusukau apžiūrėti krioklio, kuris net ir vingiuotame džiunglių kelyje buvo pažymėtas ženklais. Nieko įdomaus nepamatęs – tik keletą vamzdžių, kuriais iš krioklio buvo paduodamas vanduo vietiniams gyventojams – patraukiau atgal į viešbutį papasakoti Kristinai apie aplankytas vietas.

Iki Thong Nai Pan Yai buvo likę nedaug – maždaug penki iš dvidešimties kilometrų. Dabar jau nebepamenu, ar užkilęs į kalniuką, ar pasukęs už kelio lanksto, pastebėjau prieš akis skersai žvyruoto kelio išvagotą griovį. Važiavau nedideliu greičiu – gal 30-40 km/h, bet to užteko, kad staiga stabdomas motoroleris persisuktų skersai, o aš lėkčiau tiesiai važiavimo kryptimi kaire koja ir dešine ranka vagodamas kelio žvyrą. Vėliau prisidėjo ir dešinioji ranka, sustojau.

Skauda. Nežmoniškai skauda taip, kad net pykina. Aprimo dulkės. Išlindau iš po dar veikiančio motorolerio. Pirmiausia dėmesį patraukė gabalas kairės kojos didžiojo piršto vos besilaikantis ant plono odos sluoksnio ir kraujais pasruvusi pėda. Kraujuotas kelis, kairė ranka. Dešiniajame delne žiojėjo nemenkas oda nepadengtas plotas.

Keliu pravažiavo keli vietinių vairuojami džipai, stabtelėjo, nusišypsojo, linktelėjo galva ir nudūmė savais keliais. Bandau sėstis ir važiuoti toliau. Kraujas tykšta ant vis gęstančio motorolerio, o zenite kabančios saulės karštis tapo toks nepakeliamas, kad akyse pradeda baltuoti. Pamenu, kad buvau kelis kartus sustojęs pakelėje prigulti ir kažkaip grįžau į viešbutį.

Bijojau savo išvaizda išgąsdinti Kristiną, bet ji nė kiek nenustebo. Paguldė ant lovos ir apvalė žaizdas peroksidu, kuriam pasibaigus išėjo į parduotuvę ieškoti dar. Grįžo tuščiom, bet po kelių minučių atvyko vietinė gydytoja. Pasisodino ant motorolerio ir nusivežė į kliniką.

Praėjo beveik savaitė, žaizdos beveik sugijo. Negaliu pamiršti tik bjaurių derybų su viešbučio valdytoja, kuri niekaip nenusileido dėl kainos už motorolerio remontą. Bet apie viską iš pradžių.

Grįžęs iš klinikos sutikau viešbučio darbuotoją, kuris paklausė, kaip aš laikausi ir kelis kartus paminėjo Koh Phangano tatuituotę. Nelabai kreipiau į tai dėmesį ir nutariau pasidomėti, kaip motoroleris. Gavau atsakymą, kad viskas gerai. Darbuotojas lyg niekur nieko pridūrė kažką apie dvidešimt tūkstančių batų (vietinių pinigų). Nuleidau negirdom. Vėliau nuėjęs į viešbučio priimamąjį, buvau nemaloniai nustebintas – už motorolerio remontą man teks mokėti šešiolika tūkstančių batų. Nepatikėjau. Apžiūrėjau motorolerį ir sulyginau keistinų dalių sąrašą su realiu vaizdu – viskas gerai. Internete pasižiūrinėjęs atsarginių dalių kainas ir pabendravęs su keliais nusimanančiais draugais, surašiau realias atsarginių dalių kainas, kurios buvo nuo trijų iki dešimties kartų mažesnės nei tos, kurių iš manęs reikalavo viešbutis.

Derėjausi ilgai, bet kaip į sieną – gavau viso labo trijų tūkstančių batų nuolaidą ir labai nemalonų jausmą. Derybos vyko maždaug taip: aš aiškinu priimamojo vadybininkei savo poziciją, o ši palinksi galva ir nieko nesako, žiūri veršio akimis į mane ir karts nuo karto užmeta bailų žvilgsnį į netoliese besitrainiojančią viešbučio valdytoją. Aš palaukiu, klausiu, ką darom. Ji pasako tą patį, ką sakė anksčiau, aš jai vėl pakartoju savo poziciją ir siunčiu pas angliškai nekalbančią viešbučio valdytoją, kuri vadybininkės net neklauso, o pamačius, kad prieina, pradeda skėryčiotis rankomis ir kažką tailandietiškai rėkti. Nepadėjo nė paaiškinimas, kad apsiverčiau todėl, kad priekinis motorolerio stabdis buvo jautresnis už galinį, kas buvo viena esminių mano griuvimo priežasčių staigiai stabdant. Nenorėjau labai šakotis – dar Tailande teks praleisti kažkiek laiko, o su vietine policija, kuri dažniausiai stoja čionykščių pusėn, reikalų turėt nesinorėjo. Susimokėjau.

Internete nesunku aptikti begales tokių kaip mano pasakojimų. Tailande pelnomasi iš nepatyrusių turistų, kurie nuomuojasi motorolerius – menkas įbrėžimas kainuoja didelius pinigus. Čia ir yra viso motorolerių nuomos verslo modelio esmė – pigi nuoma, brangus remontas, avarijų daug, tad apsimoka.

O Koh Phangan saloje tokių avarijų įvyksta daug, tiek daug, kad turistų žaizdos šmaikščiai vadinamos “Koh Phangan tattoo” (Koh Phangan tatuiruotė).

Share Button

Komentarų: 2

Komentarų kiekis: 2

  1. zijon 11 Apr 2010 20:36

    Beveik detektyvas, o nei vienos pikantiškos nuotraukos su ant odos gabalėlio kabančiu pirštu… ;( Tikiuosi, kad viskas atrodė kur kas švelniau nei aprašei ir pareiti iki Lietuvos galėsi 😉

    ž

  2. Rytisas 26 Apr 2010 00:58

    Tiksliai, kodėl ir kas cenzūruoja fotografijas??? Tailando saugumas? :)

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite