Apr 22 2010

Laiškai iš Tailando. Pirmasis mėnuo į pabaigą

Autorius 20:35 kategorijoje Kelionės,Tailandas

Štai jau mėnuo, kai mes Tailande. Visai neseniai suvokiau, kad ši kelionė yra ilgiausias kada nors mano, Kristinos ir tuo labiau Pijos prabūtas laikas ne Lietuvoje. Taip pat tai yra riba, kurią mes patys sau nusistatėm – pažadėjom išbūti bent mėnesį, o po jo spręsti, ar grįšime į Lietuvą, ar liksime Azijoje ilgiau.

[ad#GABaneris]

Per šį mėnesį judėjom daug – atskridom į Bankoką, kėlėmės į Koh Phangan salą, iš pradžių gyvenome Thong Nai Pan, vėliau – Haad Yao. Prieš savaitę persikėlėm į Chiang Mai miestą Tailando šiaurėje. Penkias dienas pagyvenome Eagle House svečių namuose, o vakar pagaliau įsikraustėme į butą, kurį išsinuomuojome dviems mėnesiams. Šios klajonės po Tailandą nebuvo pats lengviausias dalykas – keliauti su kūdikiu ir krūva lagaminų yra šiek tiek kitaip, nei turistauti dviese. Kita vertus, šis nuolatinis judesys, bent jau man, padėjo apsiprasti su mintimi (panašiai, kaip Mozės kelionė per dykumą), kad ne šiaip kelias savaites atostogauti čia atvažiavome.

Nors nebuvo labai lengva, buvo gera – šis mėnuo prabėgo nejučiom, nepaisant nuolatinio blaškymosi, daiktų perkrovinėjimo ir netgi to nelemto nuotykio su motoroleriu bei visų to pasekmių. Dabar apsistojome ilgesniam laikui vienoje vietoje, tad tikimės, kad gyvenimas taps ramesnis ir galėsime daugiau laiko skirti sau.

Pagrindinis motyvas, kodėl buvome nusistatę sau vieno mėnesio ribą, buvo noras pažiūrėti, kaip naujoje vietoje jausis Pija. O ji mus gerokai nustebino. Visas keliones – į Tailandą ir po jį – Pija atlaikė žymiai geriau už mus pačius, o ir Tailande ji auga lyg ant mielių. Kai atvažiavome į Bankoką, Pija mokėjo gulėti ant nugaros arba ant pilvo, kartais nuo pilvo netyčia persiversdavo ant nugaros. Pirmomis kelionės dienomis išmoko verstis ant pilvo, dar po kelių dienų pramoko šliaužioti, o dar po savaitės ir ropoti. Prieš savaitę ji priropojo prie viešbučio lovos krašto, atsirėmė į sieną, atsistojo ir pergalingai sušuko tai, kas jos kalba turėjo reikšti “štai, žiūrėkit, aš tai padariau!”. Atrodė be galo savimi patenkinta, su šypsena “iki ausų”.

Kur benueitum, Pija susilaukia begalės aplinkinių dėmesio, daugiausia iš vietinių žmonių. Tai, žinoma, tampa problema mums patiems, nes ir iš mūsų pradeda jo reikalauti žymiai daugiau. Nepaisant to, smagu stebėti, kaip nuėjus į parduotuvę ar kavinę, ar tiesiog gatvėje sutiktiems tailandiečiams, Pija pradeda čiulbėti, šypsotis, mojuoti ranka ir kinkuoti galvą tokiu būdu prisišaukdama aplinkinių dėmesį. Beje, su savo rasės atstovais ji taip beveik nesielgia – žino, kad daugiausia dėmesio sulauks iš tajų.

Prieš kelionę labiausiai nerimavome dėl to, ar Pija nebus alergiška vietiniam maistui ir kaip jausis karštame Tailando klimate. Karštį daugiau mažiau ištveria, juolab, kad tiesioginių saulės spindulių ir buvimo lauke aplink vidurdienį vengiame. O dėl alergijų, tai įvyko neįtikėtinas dalykas – jos tiesiog dingo. Dauguma dalykų, kurie sukeldavo stiprią odos reakciją, pavyzdžiui pienas, šokoladas, žemės riešutai, kiaušiniai ar kiauliena, dabar nepalieka jokių pėdsakų. Būtų smagu išgirsti nusimanančių žmonių nuomuonę tuo klausimu, nes dabar turime tik du paaiškinimus – aš manau, kad jai padeda saulė ir šiluma, o Kristina tiki, kad atvykome į dvasingus rytus, todėl problema nyksta. Įdomu, kas būtų, jei poryt grįžtume į Lietuvą…?

Apsipratome čia ir mes – žodyne daugėja tajų kalbos žodžių, o veido raumenis kasdien skauda nuo veide nenunykstančios šypsenos – Tailandas dar žinomas, kaip šypsenų kraštas, tad nenuostabu, kad šypsena čia dažnai pakeičia kalbą. Ir nors Kristina vis dar bijo gatvėse ir kartais kambariuose pasirodančių gigantiškų tarakonų, su visur tvyrančiu lengvu chaosu jau apsipratome. Jau nebestebina tokie dalykai, kaip užstatyti arba vaikiškam vežimėliui nepritaikyti šaligatviai – geriausia keliauti su Pija yra kelkraščiu tarp mašinų ir motorolerių. Beje, prieš gimstant Pijai, kai rinkomės vežimėlį, skaitinėjome apie tai, kokius vežimėlius, ar jų ratus rinktis ir nemažai žmonių teigė, kad Lietuvoje tinkamiausi yra vaikiški vežimėliai su dideliais ratais, nes Lietuvoje šaligatviai yra neva tragiški. Žmonės, atvažiuokit į Aziją, suprasit, kas yra tikra tragedija. Per šį mėnesį bevežiodamas Piją vežimėliu Tailando gatvėmis išmokau tokių gudrybių, kad užvažiuoti į penktą aukštą plytomis nusėtais laiptais būtų vienas juokas.

Nors Kristina dar ne iki galo prisitaikė prie karščio, ypač atvykus į Chiang Mai, kur temperatūra dienomis siekia +40, Pija ir aš šitame klimate jaučiamės gerai. Prieš kelias dienas netgi toptelėjo į galvą mintis – aš galiu vaikščioti gatvėmis vidurdienį atviroje saulėje, kur temperatūra turbūt gerokai viršija tuos pačius +40 laipsnių, bet jaučiuosi puikiai – jaučiu, kaip nuo karščio linksta ausys ir svyla galvos oda, bet jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – nepavargstu, netempia prie žemės ir nemigdo, kas nuolat būdavo Lietuvoje karštesnėmis vasaros dienomis. Čia dar viena mistika… Gal virstu tailandiečiu…?

Taigi, Pijai ir mums viskas gerai – liekam Tailande dar bent dviems mėnesiams. Linkėjimai iš karštojo Chiang Mai.

Share Button

Komentarų: 11

Komentarų kiekis: 11

  1. Agnė 23 Apr 2010 11:16

    Labai džiugu dėl jūsų naujų patirčių, išgyvenimų ir kartu su saule bei šypsenomis plūstančių teigiamų emocijų. Nuostabus laikas!

  2. Rytisas 26 Apr 2010 01:34

    Vo tiap… Vlip, ačkarik, dar kuriam laikui :)

    O jau keikiatės tajų kalba?

  3. Augustas Gutautas 26 Apr 2010 07:07

    dar nesikeikiam, bet įtariu, kad tuo pradėsim :) Sprendžiam klausimą, ar tik Pija nepradės pirma tajų kalba šnekėti, o ne lietuvių…

  4. Daumantas 26 Apr 2010 10:48

    Labai dziugu kad jums ten gerai :) , mano draugas gryzo is tailando po dvieju menesiu tai dabar kraunasi lagaminus ir skrenda visam laikui is cia 😀 , o as galvojuk kad jus taip pat pasiliksit rojuje 😀 sekmes

  5. RQ 28 Apr 2010 16:09

    Hmmm…. Netyciom uzklydus iskilo naturalus klausimas – kaip apejote imigracijos istatyma ir kokiu budu taip ilgai galite buti Tailande? Negi nuolat lakstot per siena pirmyn ir atgal?

  6. Augustas Gutautas 28 Apr 2010 16:21

    Neapėjome įstatymų ir nesiruošiame to daryti – mūsų viza leidžia būti Tailande du mėnesius bei turime galimybę prasitęsti dar vienam mėnesiui. Po to – teks daryti visa-run, kas tarp farangų (vakariečių) yra įprastas dalykas, o vietinės turizmo agentūros organizuoja specialias išvykas vizų pratęsimui :)

  7. Kostikas 28 Apr 2010 19:20

    Ar patiko vaiksciuoti skustam? :-)

  8. Rytisas 05 May 2010 18:27

    Pusė – skustas, pusė – masažuotas! 😀

  9. tadas 19 May 2010 09:51

    sveiki.noreciau pasidalyti keliais savo ispudziais.lietuvoje turiu nemazu problemu su skradziu….vadinamas refliuksas.galiu laikytis dietos,ar ne, nepadeda..kai nuvykstu i tailanda …kaip ranka nuima.maistas astrus,alaus jura/ gal tai padeda.siaip turiu svajone isvaziuoti ilgesniam laikui.butu malonu kazka suzinoti apie sia saly daugiau,rasti bendraminciu…

  10. Augustas Gutautas 19 May 2010 09:55

    Dėl skrandžio, tai galiu pritarti – gal ne taip rimtai, bet ir aš turiu tą bėdą, bet Tailande jos nejaučiu. Bet greičiausiai čia susiję su nervais – Tailande atsipalaiduoji ir pamiršti visas problemas, o tuo pačiu ir skrandis atsigauna.

  11. Jonas 24 Jun 2010 12:53

    Žmonės, kurie “alergijos” terminu vadina reiškinius, galinčius atisrasti ar išnykti ryšium su “priartėjimu prie dvasingų Rytų”, ir žmonės, kurie “alergijos” terminą vartoja medicinine prasme, ko gera kalba apie visiškai skirtingus dalykus. Kalbant apie alergijas, svarbu suvokti, kad ne bet koks epidermio uždegimas, juo labiau ne bet koks bėrimas, yra alerginė organizmo reakcija, kaip neretai galvoja supermamos.lt ar mažiau išprusę vaikų gydytojai.

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite