Jul 03 2010

Laiškai iš Tailando. Sabai sabai in Chiang Mai arba 100 dienų Tailande

Autorius 10:17 kategorijoje Kultūra,Mintys,Tailandas

Taigi, šimtas dienų arba beveik trečdalis metų, septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, dviese su kūdikiu. Vieniems skamba egzotiškai, kitiems – baisiai, bet abejingų beveik nėra. Priimti fakto, kad tiek laiko praleidome Pietryčių Azijoje, kaip savaime suprantamo, nesistengiame net mes. Tai būtų paprasčiausia saviapgaulė ar abejingumas. Tad ta proga norisi prisėsti ir apibendrinti bei sau atsakyti, kaip prabėgo ir kokius įspūdžius paliko tos šimtas dienų toli nuo Lietuvos, šypsenų šalyje.

[ad#GABaneris]

Prieš darant bet kokias išvadas ar apibendrinimus reikia prisiminti, ko mes čia atvažiavome. Bene svarbiausias motyvas buvo poilsis nuo buities, nuo lietuviškos kasdienybės ir noras patirti kitą kultūrą. Galima pasakyti, kad vedė noras pabėgti nuo savęs arba, tiksliau, noras eilinį kartą sau ir kitiems pripažinti, kad nuo savęs nepabėgsi. Pačios kelionės tikslas buvo ramiai praleisti laiką. Be darbinių rūpesčių, įtampos ir nuolatinio skubėjimo, žodžiu taip, ką tajai vadina sabai sabai (sabai tajų kalboje reiškia “laimingas”, bet ne kaip “liūdnas” antonimas, bet greičiau kaip “ramus”, “atsipalaidavęs”, “nesukubantis”). Ar mums tai pavyko? Ar galime teigiamai atsakyti į klausimą sabai dee mai (ar tau gerai)?

Manau, kad taip. Nėra čia rojus, kaip kartais gali pasirodyti iš šono ar kieno nors vaizduotėje, bet ir pragaru tikrai nekvepia. Gyvename ramiai, kasdieniškai ir gan buitiškai. Nors valgyti gan pigiai ir labai skaniai gauname aplinkiniuose restoranėliuose, aš retkarčiais iš vietiniame turguje pirktų šviežių gėrybių suraitau kokį Pad Thai Goong, ryžių makaronų sriubą su žuvies kukuliais ar net labiau pasistengęs įvaldau aštrųjį Tom Yum. Bet net ir rojuj nuo buities nepabėgsi, ypač kai namie laksto kūdikis, tad norom nenorom tenka pripažinti, kad buitinių rūpesčių gyvenime yra nemažai. Vienas mėgstamiausių mano rutinos elementų yra rytinės kelionės į Sompet’o turgų – vykstam ne kasdien, bet bent kartą per savaitę. Pasiimu Piją, vežimą ir fotoaparatą. Keliaujam per visą Chiang Mai centrą stengdamiesi aplankyti dar nematytas gatves, sutikti naujus žmones, užuosti naujus kvapus. Turbūt tuo šis miestas labiausiai ir žavi – savo įvairove ir tuo begaliniu detalių chaosu, kuris kiekvieną kartą atrodo kitaip net ir keliaujant seniai numintais takais. Pakeliui sutikti žmonės beveik visada palydi šypsena, neretai užkalbina Piją, kartais pasidomi manim.

Turgus visada sutinka savo spalvų, kvapų ir veidų gausa. Yra ir kur akis paganyti, ir ką skanaus nusipirkti. Nors perkame dažniausiai tą patį – morkų, bulvių Pijos košėms virti, didelį maišą šviežių mango vaisių ir bananų. Vaisių stengiamės pasiimti skirtingų rūšių – šiandienai, rytojui ir po kelių dienų. Tokiu mums vakariečiams, nelabai įprastu būdu rūšiuojami šviežūs vaisiai Azijoje – pagal tai, kiek jie prinokę. Chemijos ant vaisių čia nepila, todėl rankų plauti pačiupinėjus bananą nereikia. Džiaugiamės tuo, kad galime patys mėgautis ir Piją maitinti šviežiu maistu. Kita vertus, tenka pripažinti, kad “plastmasinės” sriubos (greitai paruošiami makaronai ir sultinys) yra gan dažnai naudojamų tajų patiekalų, kuriais ir mes patys kartais pasimėgaujame.

Maistas Tailande yra pigus, ypač gatvės kavinėse ar turguje. Kilogramas šiandienos mango kainuoja apie 3 litus, vakarykščiai dar ir pigiau. Lauko kavinėse galima pavalgyti už 3-7 litus žmogui, mums įprastesnėse kavinėse pastate – nuo maždaug penkių litų. Galvojau, kodėl taip čia pigu ir kodėl pas mus Lietuvoje taip sąlyginai brangu? Tailande klesti smulkus verslas ir nėra tos daugybės reikalavimų, kuriais mūsuose užgožiama bet kuri komercinė veikla. Čia įprasta, kad šeima turi savo versliuką – lauko kavinę, skalbyklėlę ar mažą parduotuvę. Neuždirba jie milijonų, bet panašu, kad savo šeimą išlaiko, o tas man kelia įdomių minčių, ypač tokių, kaip “kodėl pas mus taip nėra?” :)

Nors mūsų socialinis gyvenimas nėra labai turiningas gyvo bendravimo prasme – daug laiko praleidžiame bendraudami su tautiečiais virtualioje erdvėje, tie trumpi susidūrimai su vietiniais dažniausiai būna malonūs. Taip, kartais erzina tajų privačios erdvės nepaisymas (pas juos toks dalykas, kaip privati asmeninė erdvė baigiasi ties kiekvieno žmogaus viršugalviu pradedant nuo viršaus, nebent esi budistų vienuolis) ir nesupratimas, kad pavyzdžiui tu kažkur eini ir dabar nelabai gali ar turi laiko sustoti bei penkias minutes laukti, kol jie pažais su Pija. Erzina ir vietinių “taip”, kuris dažniausiai sakomas visiškai nieko nesuprantant, ko iš jų norima ar prašoma. Nepaisant to, stebina bei džiugina tai, kad per visą laiką, praleistą čia, nemačiau kažkokių piktų, pavydžių ar agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Mai bpen rai, sako tūlas tajus ir šypsodamasis gyvena toliau nekreipdamas dėmesio į smulkias problemas.

Čia yra saugu. Gal dėl to, kad Tailande vyrauja budizmas, kurio čia tikrai daug – centrinis Chiang Mai yra tiesiog prigrūstas šventyklų, gatvėse neretai sutiksi vienuolį, o vietiniai žmonės garbina dvasias, kurios oficialiai neturi nieko bendra su Sidharta Gautamos mokymu, bet taikiai su juo gyvena jau daugiau nei 2500 metų. Žinoma, čia aš labiau šneku apie tuos tajų visuomenės bruožus, kurie susiję su mumis, t.y. farangais ir jų gyvenimu šioje šalyje. Jei tektų dirbti tajų įmonėje arba gyventi kasdienį vietinių gyvenimą, vaizdelis būtų truputį kitoks. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad kiekvienas visur randa tai, ko ieško – angliškos Tailando žinios mirga pranešimais apie sulaikytus vakariečius pedofilus ar prievartautojus, naktiniai barai ir klubai pilni pigių “baro merginų”, neretai sutiksi ir Tailande užsikonservavusius bei pamiršusius grįžti namo savo rasę praradusius hipius, gausu smalsių studentų ar NGO darbuotojų. Yra čia visko ir daugumai čia yra gerai.

Smagu žiūrėti, kaip auga Pija – per šį laiką ji iš kūdikio beveik pavirto vaiku, o prieš kelias dienas žengė pirmuosius žingsnius. Keičiamės ir mes – išprakaitavome visus lietuviškus cepelinus bei makaronus, organizmai pradėjo žvėriškai reikalauti saldžių gėrimų. Maukiam Pepsi betkuria proga ir tokiu būdu atstatome cukraus kiekį kraujyje. Toliau tęsiu mokslus universitete ir pradėjau domėtis budizmu. Keliose Chiang Mai šventyklose organizuojami pokalbiai su vienuoliais, vadinamieji Monk Chat, kurių metu galima pabendrauti su budistų vienuoliais iš visos pietryčių Azijos apie religiją, gyvenimo būdą ar tiesiog apie orą. Tiesa, buvau tik vieną kartą, bet dar nespėjau permąstyti visų minčių, kurios apsigyveno galvoje. Tikiuosi, kad apie tai papasakosiu atskirai vėliau.

Gyvenimas čia akivaizdžiai kitoks, bet tuo pačiu nesiskiria nuo to, kurį palikome Lietuvoje. Čia viskas gerokai paprasčiau, o vakarietiškais standartais vertinant kartais ir prasčiau, tačiau ore gali pajausti ramybę, susitaikymą ir harmoniją, ko tikrai nepasakysi apie vakarietiškus miestus, įskaitant Vilnių. Dauguma žmonių įsisukę į smulkius šeimyninius verslus, dalis kapstosi po šiukšlynus, dar kiti gyvena vakarietišką gyvenimą,  bet daugumą jų vienija tai, kad jie tai daro su šypsena, be nuovargio ir įtampos veide. Sudėjus ramius žmonių veidus su detalėmis perkrauta chaotiška aplinka turbūt gautume priešingą vaizdelį vakarams, kur išorė bei aplinka yra graži, o žmonių veidai sako ką kita, tačiau priešinti šių dviejų kultūrų tikrai nekyla ranka. Apima jausmas, kad čia gyvena tie patys žmonės tiesiog kitaip. Galų gale sunku žodžiais tai nupasakoti net ir po šimto dienų, praleistų čia, nors tas pirmas įspūdis, apimantis žiūrint nuotraukas ar tiesiog stebint gyvai Azijos kasdienybę, seniai išgaravo. Nebeliko tos mistikos bei to betvarkės ar skurdo įspūdžio, pamažu viršų ima suvokimas, kad viskas čia tiesiog yra taip, kaip yra.

Daugeliui kyla klausimas, ar dar neatsibodo čia, ar dar nesiruošiam grįžti namo. Nors Kristina mielai keliautų atgal, aš dar mielai čia pabūčiau. Gal šiek tiek pradedu pasiilgti darbinės veiklos ir profesinio bendravimo, bet ne tiek, kad keisčiau aplinką. Po truputį pradedu ieškotis darbo, kad galėčiau produktyviau leisti laiką, labiau save realizuoti ir dar vieną kitą litą uždirbti. Norisi darbo nuotoliniu būdu, bet jei reikėtų grįžti atgal, svarstyčiau ir tokį variantą.

Žvelgiant į šias gan chaotiškai išdėliotas mintis, sunku būtų pasakyti, kad pasiekiau azijietišką ramybę, bet jaučiuosi pajudėjęs link jos :) Nesitikiu tapti budistu, bet norisi geriau suprasti vietinę kultūrą, juolab, kad pasimokyti tikrai yra ko. Viską apibendrinant galiu pasakyti, kad šios šimtas dienų tapo savotiško kelio į sąmoningesnį bei gilesnį savęs ir aplinkos pažinimą pradžia. Labai tikiuosi, kad tas kelias greit nepasibaigs…

Share Button

Komentarų: 10

Komentarų kiekis: 10

  1. Dainius 03 Jul 2010 10:55

    Įdomūs, atviri pamąstymai. Sveikinu ir tavo ieškojimus. Imponuoja jie mane savo nuoširdumu, nuoseklumu, na, ir atvirumu, neužsispraudžiant savęs kažkokiame ribotume, sąlygiškume. Taip pat nepastebiu užlenkimų ar pozavimo.

  2. Dainius 03 Jul 2010 11:05

    Beje, ką studijuoji?

  3. Augustas Gutautas 03 Jul 2010 11:28

    http://www3.open.ac.uk/study/undergraduate/qualification/b33.htm
    O šiuo metu konkrečiai studijuoju kursą Artificial Intelligence

  4. zijon 03 Jul 2010 12:49

    Perskaičiau su malonumu. Pritarsiu Dainiui, kad įrašas alsuoja paprastumu ir nuoširdumu. Tas 100 dienų Tailande tikrai prabėgo ne veltui. Kodėl Tailandas yra šypsenų šalis man atrodo tu pats puikiai įvardinai: “Čia viskas gerokai paprasčiau, o vakarietiškais standartais vertinant kartais ir prasčiau”. Taigi vakarietiški “standartai”, mūsų amžinas laiko/pinigų planavimas ir krikščionybės projekcija į “amžiną” pomirtinį gyvenimą moko ir verčia mus žiūrėti į ateitį, bet ne mėgautis šia diena ir šia gyvenimo akimirka. Aišku, paprastumui reikštis ten Tailende yra prielaidų. Tai ir dėkinga geografinė padėtis, ir klimatas, ir vyraujanti religija. Bet kyla klausimas: “ar galima paprastumą įskiepyti čia pas mus”? Šypsenas mes iškeitėme į Facebook profilius ir Skype “smilies”, o azijiečiai jas pasiliko sau ir aplinkiniams. Nesenai skaičiau vieno garsaus australų mokslininko progronozes apie žmonių rasės išnykimą per artimiausiu 100 metų. Nesinori tuo tikėti, bet prielaidų tam tikrai yra. Ir tavo, Augustai, patirtis parsivežta ir Tailando mums labai praverstų. Linkiu daugiau kartų sudalyvauti Monk Chat ir pasisemti paprastos išminties. Linkėjimai Kristinai ir Pijai, ir visiems praeiviams sutiktiems keliaujant į turgų šviežių vaisių ir daržovių! :)

  5. dollzz 04 Jul 2010 17:02

    dziugu, kad viskas gerai! Kaip tik norejau klausti Kristinos kada Pijute prades vaikscioti :) saunuole mazyle!

  6. Daiva 06 Jul 2010 09:18

    Žaviuosi jūsų kelione, jūsų drąsa, kitokiu mąstymu, viskuo! Ir tikrai didžiulis malonumas yra skaityti taip nuoširdžiai suguldytas mintis. Geriausi linkėjimai iš Nidos!

  7. Augustas Gutautas 06 Jul 2010 09:54

    Ačiū :)

  8. Arnas 07 Jul 2010 14:22

    Nu taip – Zijonui tavo patirtis makaluoti visokius patiekalus iš daržovių ir vaisių bus laaabai įdomi :) Turbut baigia savo kasą iš pavydo nusigraužti skaitydamas apie tavo kulinarinius potyrius (o pats sėdėdamas prie dubenio salotų iš ispaniškų pomidorų su olandiškais agurkais… :) )
    Ramaus ir gero laiko!

  9. Agnė 08 Jul 2010 09:54

    Džiugu, kad ieškai proto ramybės. Išmuštravus jį bus galima keliauti arba nekeliauti – ramybė ir atostogos visų pirma bus galvoje.

  10. Virginija 17 Aug 2010 15:58

    Dėkui už šį įrašą.
    Veikiau už visus, kuriuos iki šio perskaičiau ir už šį atskirai.

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite