Jul 14 2010

Laiškai iš Tailando. Durianas arba intymi tiesa apie pasitikėjimą žodynu

Autorius 09:28 kategorijoje Nuotykiai,Tailandas

Iš karto įspėju – šiame pasakojime žodis “durianas” neturi nieko bendro: a) su visiems žinomu slaviškos kilmės žodžiu, b) su jokiu Jums žinomu herojumi.

Nors ši istorija ištiko prieš beveik tris mėnesius, o keletas žmonių, pabuvojusių Chiang Mai per tą laiką, pabandė ją vienu ar kitu būdu pakartoti ir įsitikinti savo kailiu, tik dabar nusprendžiau ją papasakoti čia viešai. Nors istorija yra gan linksma, todėl verta publikos dėmesio, bet tuo pačiu gan intymi – todėl delsiau tiek laiko ir jos neviešinau. Gerai, pakaks teisintis, einam prie reikalo.

[ad#GABaneris]

Taigi, kaip jau minėjau, tai nutiko prieš beveik tris mėnesius. Keliavom naktį autobusu iš miestelio keistu pavadinimu Chatuporn į didmiestį dar keistesniu pavadinimu Bangkok. Kelionė buvo gana tragiška – kratė, supo ir kitaip neleido atsipūsti, išskyrus vieną sustojimą pakelės “autobusų turgelyje”. Tai tokios vietos Tailande, kur autobusai sustoja paleisti savo keleivių į tualetą, apsipirkti ir pavalgyti. Pastovi iki pusvalandžio ir juda toliau. Mūsuose kažkas panašaus tarybiniais metais ir iki Marytės Melnikaitės paminklo nukėlimo būdavo Kryžkalnis (gal ir dabar dar yra, senokai nevažiavau autobusu ta kryptimi).

Taigi, autobusas sustojo. Naktis buvo sunki, o skrandis pradėjo groti maršus, tad nusprendžiau nuspirkti ko nors užkąsti ir tuo pačiu šeimą pamaitinti. Apėjau kelis ratus aplink turgaus tipo parduotuvę su prekystaliais, bet viskas, ką atpažinau iš valgomų dalykų, buvo džiovinti bananai ir vytinti kalmarai. Žodžiu, visiškas junk food, kuris labai nesužavėjo. Nenuostabu, kad akis užkliuvo už nepažįstamos, tačiau bene vienintelės prekės su anglišku užrašu, kuris skelbė, jog šis dešros formos patiekalas yra “Durian Paste” (Duriano pasta). Hm, durnių pasta, ačiū ne! – buvo pirma mintis šovusi į galvą, bet antroji skelbė, kad aš ne toks – aš turiu žodyną!

Išsikrapščiau iš kišenės savo tamagočį (taip vienas draugas pakrikštijo iPhone) ir su nekantrumu pasileidau žodyno programą. Cituoju: “noun – huge fruit native to southeastern Asia ‘smelling like Hell and tasting like Heaven'” (Vertimas: daiktavardis – milžiniškas pietryčių Azijos vaisius ‘smirdantis, kaip pragaras, kurio skonis – dangiškas’). Sutikite – aprašymas intriguojantis, nors ir ne visai informatyvus. Apėjau dar kelis ratus, bet mintys vis sukosi apie durianą – kas nenorėtų paragauti gabalėlio dangaus?

Atsitiktinai ar ne, bet sukdamas paskutinį ratą, pamačiau Kristiną ir Piją, stovinčias prie duriano pastos dešrų kalno. Prišokau, pasiskundžiau, kad ši dešra yra vienintelis mūsų išsigelbėjimas nuo džiovintų bananų ir smirdančios žuvies. Kristina palinksėjo, aš prigriebiau duriano pastos ir dar kažko valgomo – greičiausiai džiovintų bananų.

Tą naktį duriano neragavome, pagriaužėme kažko kito. Kita dieną keliavome į Chiang Mai, įsikūrėme ‘Eagle House’ svečių namuose, apie duriano pastą visai užmiršome. Atradau ją po kelių dienų, kai kažko ieškodamas lagaminuose aptikau tarp daiktų besimėtantį maišelį. Nusprendžiau paragauti. Pasikviečiau Kristiną, klausiu: “Ar nori gabalėlio dangaus?” Ji nenorėjo, nes aprašyme jai užkliuvo pragaras. Visvien nusprendžiau paragauti, tad prapjoviau įpakavimą ir vos neišgriuvau nuo kvapo – pirmą aprašymo dalį visiškai pateisino. Pasklido toks kvapas, kurį sunku apibūdinti – kažkas tarp svogūno ir nunešiotų batų smarvės, kartais primenantis kelias dienas pastovėjusių šiukšlų dvoką.

Nutariau, kad reikia patikrinti, ar antra aprašymo dalis irgi byloja tiesą. Kristina apsimetė, kad manęs nepažįsta, aš atsikandau. Mintyse trumpai šmėstelėjo teisingesnis aprašymas žodynui: “smirdantis kaip pragaras, kurio skonis kaip šūdo”. Išspjoviau ten, kur sėdėjau, viską, ką atsikandau, ir išmečiau dešrą lauk nusprendęs, kad per tas kelias dienas, kol buvome apie duriano pastą pamiršę, ji tiesiog sugedo.

Duriano vaisiai turguje

Prekystalis su duriano vaisiais

Tą dieną buvo labai karšta, vanduo besibaigiąs, o duriano palikimas burnoje visai nedžiugino, tad pasiėmiau Piją ir iškeliavome į netoliese esantį 7-11 prekybos tašką. Pasiėmėm vandens, o prie kasos mus pasitiko lentyna su…duriano pastos dešra! Sukaupiau visą drąsą ir ryžausi galutinai įsitikinti, ar tikrai pirmas bandymas pajusti dangišką skonį nepavyko todėl, kad pasta buvo pagedus. Juk jeigu žodynas taip rašo, vadinasi, tame privalo būti bent dalelė tiesos!

Kristina išvarė mane atlikti pakartotinio bandymo į balkoną, kuriame naktimis šūkaudovo gekonai ir ritinėdavosi tarakonai – sakė, kad jiems tas kvapas tikrai patiks. Taigi, prisėdau, atsidariau butelį kolos, praplėšiau duriano pastą, užgniaužiau kvapą ir atsikandau. Žodynas sako netiesą. Gurkšnis kolos. Atsikandau antrą kasnį. Mano apibrėžimas buvo teisingesnis. Gurkšnis. Trečias kasnis. Nieko naujo. Hm, galvoju: žmogau, kodėl tu toks pesimistas? Jei jau išsižadėjai krikščioniško Dievo, tai dar nereiškia, kad žodis “dangus” turi tapti “išmatų” sinonimu. Šiek tiek padėjo. Pradėjau jausti saldumą, bet vis dar stengiausi nekvėpuoti. Suvalgiau viską!

Išlindau iš balkono didžiuodamasis ir su šypsena ignoruodamas Kristinos su pasibaisėjimu purtomą galvą priguliau paskaityti knygos. Paskaičiau, pasimėgavau, prisnūdau. Po kelių valandų pradėjo krebždėti pilvas. Paskui – sukti vidurius. Paskui bėgau. Į tualetą. Šiaip ne taip išsikrapščiau iš ten po pusvalandžio kartodamas tuos magiškus žodžius “daugiau niekada gyvenime”.

Nusprendžiau pasidomėti šiuo vaisiumi plačiau. Pasirodo, durianas šiuose kraštuose yra laikomas vaisių karaliumi. Nelabai suprantu kodėl, nebent dėl jo dydžio ir sugebėjimo pasiųsti žmones ant puodo. Dar sužinojau, kad su šiuo vaisiumi žmonės nepriimami į viešąjį transportą. Priežastį suprasti nesunku :)

Neseniai Chiang Mai mus aplankė pora draugų iš Lietuvos, kuriems papasakojau šią savo intymią istoriją ir nuotykius su durianu. Žinoma, juos tai suintrigavo ir jie nusprendė pabandyti. Martynui ir Eglei kvapas patiko ir jie nepatikliai žiūrėjo į mane, kai pasakojau, kad skonis yra klaikus, tad nusprendė paragauti. Nusipirkom turguje gryno duriano ir vieną popietę nusprendėme atsikasti – aš likau prie senosios nuomonės, Martynas paragavęs iškart pakeitė nuomonę į “niekada daugiau”, o Eglei visai patiko. Egle, tu dar gyva? Vilius ragavo duriano ledų, vėliau vakare skundėsi, kad duriano palikimo burnoje neužmuša nei maistas, nei tailandietiškas alus :)

Neseniai Tailando ekspatų forume aptikau skiltį pavadinimu “Durian Eaters”  (duriano valgytojai). Pasiskaitinėjęs sužinojau, kad durianas nėra pats baisiausias vaisius – yra dar ir “stipresnis” jo brolis durian-baan, bet šito aš tikrai neragausiu…

Ir dar dabar, kai keliauju pro durianu nukrautus prekystalius turguje, neverkia iš skausmo širdis, bet su šypsena prisimenu savo naivų pasitikėjimą žodynu ir pradedu abejoti, ar tikrai tarp duriano ir to slaviško žodžio nėra nieko bendra.

Share Button

Komentarų: 5

Komentarų kiekis: 5

  1. Agnė 14 Jul 2010 09:50

    Parvežkite lauktuvių! 😀

  2. Egle 14 Jul 2010 09:55

    Sveikas, Augustai!
    O taip, aš dar gyva ir visiškai nesutinku su tavo straipsniu :) Kam taip stumti ant vargšo duriano?!
    Man jis buvo skanus. Savotiškas, truputį smirdintis, bet tikrai ne šūdas :))
    Jei gyvenčiau Tailande, matyt, tektų stoti į “Durian Eaters” klubelį. Gal jie turėtų kokį “Durian Lounge”, kur gali valgyt vaisių ir nebijot prismardint aplinką :)
    Beje, visai gali būti, kad visokie antriniai produktai, tokie kaip pastos as ledai tikrai yra bjauresni už šviežią durianą.

  3. Augustas Gutautas 14 Jul 2010 10:26

    Egle, pabandyk čia paklausinėti – http://www.thaivisa.com/forum/topic/379349-durian-eaters/
    Gal atsiras koks klubelis duriano valgytojams :)

  4. mkarciauskas 14 Jul 2010 14:21

    Jei būčiau Irano valdovas, liepčiau, kad, mainais už branduolinio ginklo nekūrimą, iš pasaulio būtų išnaikintas durianas ir jo produktai. Kvapas – pusė velnio, bet skonis verčia žiaugčioti vos prisiminus tą “saldžią” akimirką prie baseino su Mr. Durianu.

  5. martynas 21 Jul 2010 05:15

    Aš irgi užsipirkau pastos ir suvalgiau net nepastebėjęs kad kvapas būtų nekoks, o skonis išties panašus į virtų svogūnų ir riešutų. Visai patiko, beje gera kombinacija sumuštiniui su riešutų sviestu:)

    Vėliau paskaičiau apie patį vaisių, tai kaip ir su Marmite (mielių ekstraktas) – vieni dievina, kiti nekenčia, abejingų nėra.

Trackback URI | Comments RSS

Komentuokite