Tailande mokyklos atsidaro ne rugsėjo pirmąją, kaip įprasta mūsų kraštuose. Mokslo metai čia prasideda Gegužės viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos, vėliau atostogos iki lapkričio, kada prasideda antras semestras, trunkantis iki kovo pradžios.
Nuotraukose Tailando moksleiviai, sprendžiantys, kuris pirmas gers vandenį iš kieme pastatyto geriamo vandens šaltinio.
Ryžių viskis su kelis mėnesius jame ir prieskoniuose išmirkyta kobra yra paplitęs Tailande, Laose, Vietname, Kinijoje ir kitose Azijos valstybėse. Jis yra naudojamas medicinoje, kaip vaistas nuo nugaros, raumenų bei kito skausmo. Taip pat, sakoma, kad tai yra labai stiprus afrodiziakas. Beje, kobra, kuri dedama į butelį yra viena nuodingiausių gyvačių, o jos nuodai yra labai pavojingi, veikiantys nervų sistemą ir potencialiai mirtini žmogui.
Tarybiniais metais mūsų kraštuose gatvėmis važinėdavo oranžinės mašinos ir purkšdavo vandenį ant asfalto. Chiang Mai teko matyti mašiną, kuri sausros metu darė tą patį, skirtumas tik tas, kad priešais mašiną ėjo žmogus, kuris reguliavo vandens srovę ir kryptį – štai ką reiškia pigi darbo jėga
Azijoje tradicinė vakarietiška medicina ir įprasti jos palydovai – tabletės, poliklinikos, vaistinės – yra sąlyginai retas dalykas, ypač mažiau išvysčiusiose valstybėse. Tailande jų yra daugiau, bet ir čia nesunku rasti įvairiausių žolininkų, ajurvedos ar tradicinės kinų medicinos žinovų.
Laose Vientiano Talat Sao turguje nustebino tai, kad labai daug prekevių pardavinėja tradicinius vietinius ‘vaistus’ – įvairias šaknis, gyvūnų kaulus ar ragus.
Gan dažnai Azijoje sutinkama, nors pastebimai nykstanti viešojo transporto priemonė – rikša, mūsuose žinoma velotaksi vardu. Nors rikša pirmiausia asociajuojasi su Indija, ši transporto priemonė paplitusi ir kitose Azijos valstybėse, ypač mažesniuose miestuose (Bankoke jiems būtų tikrai sunku). Tailande rikša vadinama sahm-lohr (samlior).
Rikša Chiang Mai gatvėje.
Rikša Kambodžos sostinėje Phnom Penh.
Rikša Vientiane, Laose.
Rikšų ‘vairuotojai’ – dažniausiai pagyvenę vyriškiai, kurių kojos byloja, kad jie mina pedalus jau ne vieną dešimtmetį ir turbūt Tour de France jiems būtų vienas juokas ir net be dopingo
Keletą kartų Chiang Mai šventyklose teko matyti vietinių žmonių laidotuves. Visus kartus, kiek mačiau, tai būdavo dieną. Karstas – panašus į mūsiškį – padedamas ant pakylos salės gale, priešais karstą sustatomos kėdės. Karstas papuošiamas gėlėmis, vainikais, pastatoma mirusiojo nuotrauka. Kelis kartus teko matyti mirgančiomis lemputėmis apkabinėtą karstą. Žmonės ateina, pastovi prie karsto, prisimena mirusį ir nueina. Dieną karstą saugo vienas iš giminaičių. Vėliau mirusiojo kūnas yra kremuojamas ir pelenai laidojami dažniausiai vienoje iš šventyklų.
Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Nors jau daugiau negu mėnesį kasdien stengiuosi parašyti apie Aziją ar vieną kitą vakaruose neįprastą reiškinį, kuris šiuose kraštuose yra visiškai normalus, šįkart nusprendžiau įdėti filmuotą medžiagą, kad būtų lengviau susivokti. Taigi, 3 minutės einant gatve, Chiang Mai mieste.