Norint atsakyti į aukščiau iškeltus klausimus, pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra intelektas? Prieš atsakant į šį klausimą, verta pastebėti, kad lietuvių kalboje originalus angliškas terminas artificial intelligence yra išverstas gan paviršutiniškai, nes agliškas žodis intelligence apima kur kas daugiau nei intelektą – jis reiškia ne tik žmogaus protinius sugebėjimus, bet ir “protingus” bei “sudėtingus” sugebėjimus, kurių neturi negyvi daiktai. Žinoma, toks paaiškinimas yra gan paviršutiniškas, bet čia jo pilnai pakanks.

Taigi, kas yra intelektas arba protingi sugebėjimai (angliškai intelligent)? Pirmieji bandymai kurti dirbtinį intelektą iki kompiuterių išradimo susidūrė su šiuo klausimu ir daugiausia išminties sėmėsi iš prancūzų filosofo R. Dekarto ir jo amžininkų, kurie išaukštino žmogų, kaip patį protingiausią gyvūną ir akcentavo kalbą bei sugebėjimą manipuliuoti simboliais, kaip esminius protingus sugebėjimus, išskiriančius jį iš kitų gyvūnų tarpo. Bene įtakingiausias dirbtinio intelekto pradininkas, britų matematikos genijus Alanas Tiuringas, dar prieš sukuriant pirmąjį kompiuterį nubrėžė dirbtinio intelekto gaires – Tiuringo mašina kuri sugeba mainpuliuoti simboliais (raidėmis, žodžiais, sąvokomis ir t.t.) ir  šnekėti bei planuoti, kaip žmogus. Dar iki šios dienos yra atliekamas vadinamasis Tiuringo testas, kurio metu kompiuteriai bando apsimesti žmonėmis, kai su jais tikri žmonės bendrauja tekstu (panašiai, kaip skype pokalbiuose). Tam reikalui įsteigtas Liobnerio prizas (Loebner Prize), kurio deja, dar nė vienas kompiuteris nesugebėjo laimėti ir dar nė vienai mašinai nepavyko bent kiek reikšmingai priartėti prie žmogaus sugebėjimo valdyti kalbą. Tiems, kam įdomu, galite pabendrauti su vienu iš Liobnerio prizo bronzininkų – Jabberwacky http://www.jabberwacky.com/.

A. Tiuringo ir jo paskėjų išplėtotos mintys įtakojo tai, kad dirbtinio intelekto moksliniuose tyrimuose ir eksperimentuose ilgiems metams įsivyravo vadinamoji simbolinio dirbtinio intelekto kryptis (Symbolic AI), kuri daug metų dirbo dviem pagrindinėmis kryptimis – sprendė optimizacijos problemas (programavo kompiuterius mokančius žaisti žaidimus, pavyzdžiui šachmatais) ir kūrė robotus. Pirmoji veikla pasiekė gan nemažai – surado principus, kuriais remiantis sprendžiamos loginės optimizavimo problemos (pvz.: kaip rasti trumpiausią kelią norint aplankyti penkis miestus), antrajai sekėsi ne taip gerai, nors teigti, kad nebuvo atlikta reikšmingų atradimų būtų neteisinga.

Vienas ryškiausių simbolinio dirbtinio intelekto veiklos rezultatų buvo kompanijos IBM sukonstruotas kompiuteris Deep Blue, kuris 1997 metais įveikė pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą. Kita vertus, žmogui itin paprasti tam tikrų kombinacijų japoniško loginio žaidimo Sokoban kambariai yra visiškai neįveikiami ir tuo teko įsitikinti man pačiam – neužtenka gan galingo kompiuterio, kad per naktį įveiktų kambarį, kurį pats perėjau per 2 minutes.

IBM RS6000 superkompiuteris Deep Blue

Robotika išsivystė iki to lygio, kad šiais laikais gamyklose masiškai naudojami itin specializuoti robotai atlikti darbams, kuriuos dirbdamas žmogus greitai pavargsta ir pradeda klysti arba tose vietose, kur reikia itin didelio tikslumo. Deja, naudojant vien simbolinio dirbtinio intelekto principais paremtus kompiuterius, pirmiesiems robotams, kurie gyvendavo uždarose erdvėse, reikėdavo kelių savaičių, kad pereitų iš vieno kambario į kitą, ką jau kalbėti apie sudėtingesnes situacijas, kaip daiktų perkėlimas į nustatytą vietą. Akivazdu, kad toks robotas negali užkariauti pasaulio ir perimti valdžios iš žmonių, kuriems net ir nežinomoje atviroje erdvėje užtenka kelių sekundės dalių optimalaus kelio į norimą tašką radimui.

Pirmasis judantis robotas Shakey (Drebutis)

Bene didžiausias simbolinio dirbtinio intelekto šalininkų sunkumas buvo tai, kad kompiuteriai patys savaime yra visiškai bejėgiai vaizdų apdorojime ir šablonų (raštų, modelių) atpažinime (angliškai pattern recognition). Eksperimentai su profesionaliais šachmatininkais parodė, kad žmogus analizuodamas esamą situaciją atmeta netinkamus, mato perspektyvius ir realiu laiku planuoja kelis ėjimus į priekį, o kompiuteris visas galimybes skaičiuoja atskirai, paeiliui ir nesugeba atpažinti fiksuotų šachmatų pozicijų, kurias patyręs šachmatininkas pastebi daug negalvodamas. Patys Deep Blue kūrėjai vėliau pripažino, kad jų sukurtas kompiuteris tiesiog galėjo labai greitai skaičiuoti įmanomus variantus, naudojo daug heuristinių taisyklių, bet nesugebėjo protauti taip, kaip tai daro žmogus. Ta pati problema kankino ir robotus – skaitmeninių vaizdų apdorojimas ir virtualaus patalpos plano sudarymas, kurie trukdavo kelias dienas, buvo esminė kliūtis greitai judėti net žinomose patalpose. Robotai po kelių žingsnių sustodavo ir kelias dienas spręsdavo, kur ir kokiu greičiu, kokį atstumą keliauti toliau.

Simbolinis dirbtinis intelektas nesugebėjo pateikti tinkamo ir galutinio atsakymo, kas yra intelektas ir tai įrodė savo gan silpnais rezultatais. Taigi, kas visgi yra tas intelektas? Ar žmogus tikrai yra pats protingiausias gyvūnas, kurio pavyzdžiu reikia kurti protingas mašinas?

(Tęsinys antroje dalyje)

Populiarumo kriterijai

Kiekvienas tinklaraščio rašytojas nori, kad jo įrašai būtų skaitomi. Kitaip, kam rašyti? Kiekvienas skaitytojas nori žinoti, kurie tinklaraščiai yra verti dėmesio. O kaip gi atsirinkti? Tam reikalui ateina į pagalbą statistika. Pačią paprasčiausią lietuviškų tinklaraščių statistiką galima rasti blogologas.lt svetainėje, kuri pateikia užsiregistravusių vartotojų tinklaraščių lankytomumo ir prenumeratorių skaičius. Blogeriai.net kiekvieną vakarą skelbia populiariausių įrašų sąrašą, kuris (jei neklystu) sudaromas pagal skaitytojų vertinimus. Tačiau kyla natūralus klausimas, ar visi šitie kriterijai ką nors pasako apie populiarumą.

Prenumeratoriai, kaip rodo patirtis, yra tik menka dalelė skaitančių, nes didelė dalis skaitytojų ateina iš paieškos sistemų, kitų tinklaraščių ar tų pačių statistikos svetainių. Ne ką mažiau žmonių ateina tiesiogiai. Akivaizdu, kad tokie lankytojai nepatenka į prenumeratorių sąrašus. Kita vertus, teisūs ir tie, kurie sako, kad prenumeratoriai yra ištikimiausi skaitytojai, kurie reguliariai lankosi svetainėje, o tai turėtų būti pakankamas kriterijus. Bet ką iš tikrųjų slepia prenumeratorių skaičius? Techniškai tai yra tik prisijungimų per sindikacijos (RSS, Atom ir kt.) sąsajas, o už šių prisijungimų gali slypėti bet kas – tiek vienas vartotojas, naudojantis tris prenumeratos programas (pvz.: kompiuteryje, mobiliame telefone ir Google Reader), tiek tūkstantis skaitytojų, skaitančių straipsnį, kuris integruotas į kitą tinklaraštį (tokiu atveju įskaitomas vienas prenumeratorius). Juolab, kad Blogologo prenumeratorių statistika gali naudotis tik tie tinklaraščiai, kurie prenumeratų sąsajas pateikia per FeedBurner.

Lankomumo statistika taip pat yra abejotinas kriterijus turint omeny ir tai, kad Blogologe statistika pateikiama tik iš Google Analytics ir specialius WordPress įskiepius naudojančių tinklaraščių. Atsitiktiniai skaitytojai, užėję apsidairyti, nieko nepasako apie tinklaraščio populiarumą, kaip ir tie, kurie čia pateko atsitiktinai. Blogeriai.net publikuojamas sąrašas tėra šio tinklapio lankytojų, kurie netingi paspausti pliusą arba minusą, nuomonė, kuri laisvai gali būti ir paties įrašo autoriaus (tik) pastangos populiarinti savo tinklaraštį ar konkretų įrašą.

Akivaizdu, kad remtis tik vienu iš šių populiarumo kriterijų yra nelogiška ir neobjektyvu, tačiau koks sprendimas geriausias? Egzistuoja ir daugiau potencialių populiarumo kriterijų: nuorodos į įrašą, komentarų kiekis, atsakomųjų įrašų kiekis ir kiti. Manyčiau, kad šiuo atveju reikėtų rasti gudrų algoritmą, galintį objektyviau apskaičiuoti populiarumą, kaip tai daroma technorati.com ar kituose tinklaraščių paieškos sistemose. Ko gero tai kažkiek kainuotų, todėl tai gali leisti komercinės organizacijos. (Praėjusiam sakinyje nuskambėjo nemokama verslo idėja). Na, o kol kas ši sritis Lietuvos blogosferoje išgyvena laikus, buvusius iki 1998 metų, kai rinkoje dominavo Yahoo, pateikdavusi paieškos rezultatus pagal ieškomo žodžio pasikartojimą svetainėje. Atėjusi Google paieška žaibišku greičiu nurovė karūnas Yahoo ir kitoms paieškos sistemoms, kai pristatė savo paiešką, naudojančią PageRank algoritmą, atsižvelgiantį į kelis tūkstančius atitikimo kriterijų.

Profesionalumas prasideda ir baigiasi smulkmenomis

Viena populiariausių ir dažniausiai naudojamų tinklaraščių platformų yra WordPress, kuri vartotojams leidžia (natūralu, vienok) rašyti komentarus po autoriaus įrašais. Komentarų rašymas nėra išskirtinis šios platformos bruožas, tačiau komentarų laiko žymė lietuviškose versijose neretai turi tik dvi paros dalis – rytą ir vakarą. Ir visai nesunku suprasti kodėl. Tai yra viso labo nevykęs lotyniškų terminų Ante Meridiem ir Post Meridiem, naudojamų daugiausia angliškai šnekančiose valstybėse, vertimas. Juokingai atrodo, kai rašai komentarą Artūro Račo ar kitame tinklaraštyje po sočių pietų, apie dvyliktą valandą dienos, o sistema pasako, kad komentaras rašytas vakare. Smulkmena, bet erzina.

Labai sveikintina ir džiuginanti yra jau anksčiau minėtų blogologas.lt ir blogeriai.net svetainių kūrėjų iniciatyva. Šios svetainės puikiai atlieka lietuviškos blogosferos direktorijos ir jau aptartą populiarinimo funkciją. Akivaizdu ir tai, kad šios iniciatyvos yra grynai technologinės, nes klaidų bei funkcionalumo sutrikimų kiekis juose yra toks pats, kaip ir kiekvieno programuotojo darbuose, o apie dizainą ar kitus patogumo dalykus išvis mažai galvota. Nenoriu mėtyti akmenų į programuotojų daržą, tiesiog noriu pabrėžti, kad geram IT produktui vien programuotojo nepakanka. Svarbu yra ir vartotojo patirtis, ir naudojimosi sistema paprastumas ar vertinimo objektyvumas (kai kalbama apie reitingavimą).

Blogeriai.net – kasdieninis tautos ruporas

Norintiems atrasti kasdienių skaitinių ir komentarų tikrai yra verta periodiškai apsilankyti blogeriai.net svetainėje. Čia pateikiama nemažai šviežienos, todėl tai tikrai yra nebloga vieta išsirinkti vieną kitą skaitinį ar gal net mėgstamą tinklaraštį. Šis tinklapis, prisistatantis lietuviškų tinklaraščių agregatoriumi, bando atkartoti tai, ką daro amerikietiškasis technorati.com. Tik kokybė skiriasi. Labai.

Labiausiai badantis akis dalykas yra tai, kad šiame tinklapyje pateikiama viskas be jokios atrankos ar kategorizacijos. Šalia galite rasti ir tinklaraščius apie politiką, ir apie elektroninius gadget’us, ir apie reklamą, ir apie kažkieno rytines nesėkmes, ir dar šiaip apie daug ką. Ir viskas viename puslapyje. Tokiame triukšme nesunku praleisti įdomius įrašus ar tiesiog nukeliauti į nieko vertą skaitalą, nes nepateikiama net elementari klasifikacija, o įrašo autorių žymės lieka kažkur anapus. Ką jau kalbėti apie tai, kad rasti užvakar matytą įrašą būtų visiškai beviltiška. Akivaizdu, kad bent jau elementari kategorizacija padėtų skaitytojams atsirinkti straipsnius pagal dominančias sritis, rasti archyve ankstesnius įrašus ar tiesiog padėtų nustatyti kategorijos populiarumą, nekalbant jau apie tai, kad nebūtų tokio klaikaus triukšmo.

Delfi blogas – tikrai labai blogas

Į blogosferos traukinį (jei taip galima pavadinti) šoka didieji portalai delfi.lt, lrytas.lt ir kiti. Nežinau daug apie kitus, nes pačiam teko bandyti tik pirmąjį. blog.delfi.lt naudoju savo tinklaraščio įrašų reklamai – talpinu ten vadinamuosius teaser’ius – tikrai nebloga reklama ir būdas susirasti skaitytojų. Tad, kuo užkliuvo Delfi blogas? Ogi tuo, kad jis beveik ne blogas. Tai tik būdas rėkti į tuščią erdvę ir daugiausia, ko galima tikėtis atgal, yra tik vienas kitas komentaras. Ten negalima matyti lankomumo statistikos, nuo skaitytojų slepiama prenumeravimo funkcija, o apie kažkokį pritaikymą savo reikmėms išvis neverta šnekėti. Rimtam tinklaraščio rašytojui ten nėra, ką veikti. Sunkiai paaiškinamas ir redakcijos blogo elitizavimas, kai vartotojų tinklaraštis slepiamas po redakcijos populiariausiais.

Ir aš šią savaitę skaičiau – plojam rankytėm

Gan įdomus būdas atsirinki įdomius straipsnius yra pažvelgti į tinklaraščius kitų autorių akimis. Karolis Pocius yra vienas populiariausių tokių apžvalgų rašytojas, per savatę po kelis kartus pateikiantis savo nuomone įdomiausių skaitinių sąrašą su minimaliais komentarais ir rišliu tekstu. Šių apžvalgų populiarumo sužavėti keli tinklaraštininkai (ups, koks sudėtingas žodis) puolė mėgdžioti Karolį ir pateikė savasias apžvalgų versijas. Kolkas pateikiami tik pirmieji jų bandymai, bet jei tokie bus ir tolesni, tai gal geriau tegu jie paklauso garsiojo blogoliaudies patarimo – jei gali nerašyti, geriau ir nerašyk.

Pabaigai

Lietuviška blogosfera tebegyvena nerūpestingą vaikystę ir labai iš lėto bręsta. Šį brendimo procesą lėtina ir tai, kad ji yra sąlyginai maža – tinklaraščių autorių dar nėra daug, o skaitytojas dar taip pat nėra išprusęs. Taip pat panašu, kad dauguma skaitytojų dar yra nepilnai atjunkę nuo didžiųjų portalų tešmens – skaitytojų aktyvumas komentaruose yra sąlyginai žemas, o jų kultūra – neretai atitinkamo lygio.

Apie turinio kokybę nekalbu sąmoningai, nes čia jau kiekvieno reikalas – tinklaraštis yra tinklaraštis, o ne profesionalus ar akademinis straipsnis žurnale. Tačiau ir asmeniniuose įrašuose egzisuoja tam tikri kokybės parametrai ir nerašytos taisyklės. Apie tai siūlau paskaityti klasika tapusiame tinklaraštyje.

Iš penkiasdešimties skurdžiausių pasaulio valstybių, trisdešimt keturios priklauso pietinei Afrikos daliai; nepaisant to, šis regionas yra viena sparčiausiai augančių mobiliojo ryšio rinkų pasaulyje. Pagal Jungtinių tautų statistinius rodiklius šiame regione mobiliojo ryšio vartotojų skaičius nuo 1994 metų, kai jų nebuvo nė vieno, iki 2004 metų pabaigos išaugo iki 82 milijonų. Vidutinis šio regiono mobiliojo ryšio vartotojų skvarbos procentas yra 58% per metus, o kai kuriose valstybėse jis siekia net 300%. Kas paskatino tokį spartų mobiliųjų telekomunikacijų plitimą bene skurdžiausiame pasaulio krašte?

Mobiliojo ryšio skvarbos statistika ir prognozės Afrikos žemyne. Šaltinis: http://whiteafrican.com/2008/08/01/2007-african-mobile-phone-statistics/

Mobiliojo ryšio skvarbos priežastys

Paradoksalu, tačiau esminė mobiliojo ryšio skvarbos priežastis pietinėse Afrikos valstybėse yra tas pats skurdas. Valstybiniai telekomai šiame regione yra neturtingi ir korumpuoti, o jų plėtra reikalauja didelių investicijų, kurios tikrai greitai neatsiperka. Mobiliųjų telekomunikacijų infrastruktūros plėtra yra gerokai pigesnė ir greičiau atsiperkanti lyginant su tradiciniu laidiniu telefono tinklu, todėl nenuostabu, kad pastaroji komunikacijos priemonė yra beveik neegzistuojanti – pietinėje Afrikos dalyje laidinio telefono linijų yra gerokai mažiau nei Niujorke ar Tokijuje. Išraiškinga ir statistika – 100 pietinio Afrikos regiono gyventojui tenka nepilnai vienas laidinis telefonas, kai vakarų valstybėse šis skaičius paprastai siekia penkiasdešimt ir daugiau.

Prie mobiliojo ryšio plėtros nemažai prisidėjo ir specifinis verslo modelis. Absoliuti dauguma (95%) pietinės Afrikos regiono mobiliojo ryšio vartotojų naudojasi išankstinio apmokėjimo kortelėmis. Kadangi dauguma Afrikos gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi gyvenamosios vietos adreso, kuris reikalingas sudaryti paslaugų sutartį, o nemažai gyventojų neturi banko sąskaitos, nekalbant apie pastovias pajamas, išankstinio telefono pokalbių apmokėjimo paslaugos tapo puikia išeitimi telekomunikacijų bendrovėms plėtoti verslą šiame regione. Politinis stabilumas ir vietinių telekomų neveiksnumas leido į rinką ateiti užsienio investuotojams. Mobiliojo ryšio skvarbos rodikliai šovė į viršų.

Mobilusis ryšys – Afrikos duona ir valiuta

Užsienio šalių investicijos, mobilaus telefono ryšio bendrovės ir infrastruktūros tinklas yra nemaža paskata Afrikos žemyno šalims. Sukurta nemažai darbo vietų, vietinės kompanijos gauna užsakymų, o telefoninis bendravimas skatina šių šalių vystymąsi. Tačiau egzistuoja ir ne tokių tiesioginių, bet ne ką mažiau akivaizdžių pokyčių. Atsiradus mobiliajam ryšiui, pietinėje Afrikos dalyje sparčiai išpopuliarėjo naujas verslas – “mobiliosios telefono būdelės”, kurių paslaugomis naudojasi skurdesni žmonės, negalintys įsigyti telefonų patys. Už paslaugas mokama kaip ir tikroje telefono būdelėje – už prašnekėtą laiką.

Kelių šimtų dolerių investicija, už kurią įsigyjamas kioskas, keli mobilieji telefonai bei ryšio kortelės, ir galima pradėti verslą. Kai kuriose Afrikos valstybėse nereikia nė tiek – pakanka turėti mobilųjį telefoną ir vaikščioti pasikabinus jį ant kaklo po miestą. Klientai patys tave susiras. Neretai investuojama ir daugiau, įrengiamos patalpos su keliais laidiniais telefonais, prijungtais į mobiliojo ryšio tinklą. Vietiniai gyventojai noriai naudojasi šiomis paslaugomis atsisakydami seno įpročio su kitais žmonėmis bendrauti laiškais, o kioskus ir viešo naudojimo telefonus praminė “žmonių telefonais”.

Mobilioji telefono būdelė

Egzistuoja ir kur kas gudresnių verslo formų. Nemaža Afrikos žemyno dalis dėl to paties skurdo turi gan ribotą elektros tiekimo tinklą. Mobiliojo ryšio bendrovės, plėsdamos savo tinklus, investuoja į efektyvias saulės energijos baterijas, kurios maitina pakelių bokštus, laikančius antenas bei siųstuvus. Tačiau Saulės baterijos ir elektra dar yra per didelė prabanga daugumai Afrikos gyventojų, todėl sparčiai populiarėja ir mobiliųjų telefonų baterijų įkrovimo paslauga, kuri teikiama gatvėse, pakelėse ir kitose mums, vakariečiams, neįprastose vietose. Telefonai už nedidelį mokestį ten įkraunami iš elektros tinklo ar net mašinų akumuliatorių. Keliose pietų Afrikos valstybėse itin išpopuliarėjo ir nauja paslauga, leidžianti pirkti ir išsiųsti ryšio laiką kitam žmogui. Gautas ryšio laikas gali būti prakalbėtas arba tiesiog “išgrynintas” į pinigus pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje.

Mobiliųjų telefonų įkrovimas gatvėje

Naujasis kolonializmas

Nors mobiliųjų telefono būdelių verslas Afrikoje klesti, nuo jo neatsilieka ir GSM kortelių pardavėjų pelnai, o vartotojų kiekis žaibiškai auga. Vis dėl to šiame regione susiduriama su mobiliojo ryšio problema, kuri mobiliojo ryšio bendrovėms didina pelnus, o mūsų kraštuose apskritai atrodo gan juokingai. Daugumoje Afrikos valstybių konkuruojantys ryšio tiekėjai draudžia skambučius į konkurentų tinklus. Taigi, norint paskambinti iš afrikietiško omnitelio į afrikietišką bitę teks arba palaukti geresnių laikų, arba nusipirkti kortelę iš afrikietiškos bitės, nes ryšys tarp skirtingų operatorių ten negalimas.

Tokia mobiliųjų operatorių politika ir milžiniški paslaugų pelnai, kurie yra išplukdomi atgal į vakarietiškus kraštus, iš kur ateina dauguma investicijų, jau spėjo užsitraukti nemažos kritikos. Aršesni aktyvistai tai praminė naujuoju kolonializmu. Trumpalaikis mobiliųjų telefono būdelių verslas ir eksportuojami operatorių pelnai neprisideda prie Afrikos valstybių ekonominio augimo ilgalaike prasme, todėl skurdas ir ligos artmiausiu metu iš Afrikos dar nežada trauktis.

Socialiniai tinklai, virtualūs pasauliai ir blogosfera

Jei ankstyvasis interneto svetainių tinklas vadinamas žiniatinkliu, tai naujoji jo versija tikrai nusipelno sociatinklio vardo. Naujasis žiniatinklis nėra vien statinė informacija, kurios ieško ir pasyviai skaito masės svetainių lankytojų. Sociatinklyje žmonės bendrauja, ieško draugų, rašo straipsnius, talpina nuotraukas ir vaizdo reportažus, o taip pat komentuoja, papildo turinį savomis mintimis ir pastebėjimais. Ne ką mažiau populiarūs ir virtualūs 3D pasauliai, kuriuose žmonės gyvena savo “antrąjį” gyvenimą, o nemažai verslo kompanijų ar net vyriausybinių institucijų atsidaro savo filialus virtualioje erdvėje.

Socialinių tinklų didžiausieji tokie kaip MySpace, Facebook skaičiuoja narius milijonais, o matuojant mūsų masteliais, nuo jų neatsilieka ir lietuviškasis Frype. Šiuose socialiniuose tinkluose žmonės susikuria savo profilius, kuriuose pristato save: patalpina savo nuotraukas, aprašymus, rašo tinklaraščius. Ne ką mažiau svarbus ir naujų pažinčių ieškojimas bei “draugystės” ar draugų sąrašai, o taip pat ir bendravimas žinutėmis, apsikeičiant dovanomis, komentuojant ar tiesiog žaidžiant.

Virtualūs pasauliai internete taip pat neatislieka populiarumu nuo socialinių tinklų. Active Worlds, Second Life bei kiti seniai didžiuojasi ne tik milijonais vartotojų, bet ir didelių verslo organizacijų ar vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų dėmesiu. Ne viena kompanija yra atsidariusi savo padalinį virtualioje erdvėje, o nemažai paprastų vartotojų pradėjo verslą būtent virtualioje realybėje. Ne viena valstybė, įskaitant ir mūsų kaimynę Estiją, turi atsidariusi savo ambasadas Second Life virtualiame pasaulyje, o nevyriausybinių organizacijų  ar profesinių sąjungų protesto akcijos toje aplinkoje jau nieko nebestebina. Virtualiose pasauliuose, panašiai, kaip socialiniuose tinkluose, žmonės susikuria savo profilius, priskiria sau 3D atvaizdą, kuria savo namus, aplinką, bendrauja, prekiauja ar tiesiog keliauja. Šiose aplinkose emuliuojamas normalus žmonių gyvenimas, tačiau jame egzistuoja šiek tiek daugiau laisvės ir galimybių kūribiškai save išreikšti.

Blogosfera, arba tinklaraščių visuma, jau tapo įprastu dalyku. Štai, kad ir dabar, skaitydami šį straipsnį, esate blogosferos dalyvis, o jei dar parašysite komentarą, tapsite ir turinio kūrėju, aktyviu pildytoju arba, kaip įprasta sakyti, bendruomenės nariu. Kaip ir kiekviena bendruomenė realiame pasaulyje, socialinių tinklų, virtualių realybių ar tinklaraščių bendruomenės turi savo taisykles, normas bei kitus požymius. Dėl šių panašumų akademiniuose sluoksniuose garsūs antropologai susidomėjo naujosiomis bendruomenėmis. Jų tyrinėjimai pradėti vadinti nauja mokslo šaka -- skaitmenine etnografija, o tyrinėjimų išvados kelia klausimą, ar toli pažengėme nuo bendruomeninės santvarkos.

Skaitmeninė etnografija

Pakankamai nauja, porą metų gyvuojanti, naujoji antropologijos mokslo atšaka -- skaitmeninė etnografija -- sulaukia vis daugiau dėmesio ne tik mokslininkų tarpe, bet ir plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose. Ši mokslo sritis siekia paaiškinti, kodėl žmonės leidžia laiką sociatinklyje, kokie jam būdingi atributai ir ką jie reiškia.

Socialinės etnografijos atstovai teigia, kad sociatinklio reiškinys nėra kažkas naujo. Profilių naršymas socialiniuose tinkluose, komentavimas tinklaraščiuose, apsikeitimas žinutėmis yra ne kas kita, kaip senas geras žodinis bendravimas, kurį kadaise mūsų protėviai “pasirinko” kaip pagrindinę bendravimo priemonę, vietoj rašymo ar bendravimo gestais. Žodinio bendravimo forma yra įaugusi mūsų kraujyje, todėl natūralu, kad sociatinklis tapo toks populiarus -- tai ne nauja bendravimo forma, o viso labo nauja, patogesnė, prieinamesnė terpė.

Žodinis bendravimas yra įtraukiantis, suburiantis, interaktyvus ir orientuojasi į dabartį. Toks yra ir šiandieninis sociatinklis, kuriame tinklaraščiai keičia ar papildo informacinius portalus, žinutės -- telefoninius pokalbius, komentarai -- žmonių diskusijas, o žmonių kuriami video reportažai YouTube ar Current TV -- įprastą televiziją bei radiją. Tačiau žodinis bendravimas nėra vien šnekėjimas, tai yra ištisa socialinė dinamika, kuri sukuria ir palaiko žmonių ryšius, apibrėžia padėtį bendruomenėje ir formuoja kultūrą.

Antropologas Michael Wesch, du metus praleidęs Papua Naujosios Gvinėjos gentyse, kur tyrinėjo žodines kultūras, teigia, kad bendruomeninėse kultūrose žmonių identitetas priklauso nuo to, kaip žmonės jus pažįsta. Šiuolaikiniame sociatinklyje, ypač socialiniuose tinkluose, asmens identitetas apibrėžiamas per tai, kas yra tavo draugai. Yra sakoma, kad “mažos dovanos stiprina draugystę”, o šį posakį iliustruoja net bendruomeninės santvarkos, kuriose apsikeitimas simbolinėmis dovanėlėmis ar juvelyriniais dirbiniais bei ginklais yra itin svarbus socialinių ryšių stiprinimo elementas. Tokie apsikeitimai yra įprasti socialiniuose tinkluose ar virtualiuose pasauliuose. Šiais laikais skiriasi tik motyvacija -- anksčiau žmonėms socialiniai ryšiai reiškė išlikimą.

Ne ką mažiau svarbus klausimas yra tai, kas yra “draugai” ar bendruomenės nariai sociatinklyje. Bendruomeninėje santvarkoje tai buvo žmonės, su kuriais buvo bendraujama akis į akį. Šiuolaikinės technologijos leidžia žmonėms bendrauti per didelį atstumą, todėl draugais ar bendruomenės nariais gali tapti žmonės, kurių nesame matę. Sociatinklio terpė leidžia draugų ar bendruomenės narių sąrašą papildyti žmonėmis, su kuriais palaikomi gan silpni ryšiai, o saugesnė, nei įprasta, aplinka leidžia jais tapti praktiškai bet kuriam žmogui, todėl visiškai nenuostabu, kad nemaža dalis socialinių tinklų dalyvių didžiuojasi turintys kelis šimtus ar tūkstančius draugų.

Psichologiniai sociatinklio tyrinėjimai papildo skaitmeninės etnografijos analizes ir teigia, kad jo populiarumą nemažai lemia ir tai, kad kurdami profilius socialiniuose tinkluose ar aplinką virtualiame pasaulyje, žmonės, ypač paaugliai, naudojasi laisve ir galimybę pasireikšti taip, kaip nori. Jų nevaržo nuolatiniai tėvų ar aplinkinių nurodinėjamai, kaip elgtis, ką daryti. Ne ką mažesnis ir lygybės principas, nes sociatinklyje numetami oficialūs akademiniai ar socialiniai statusai ir į žmones kreipiamasi vardu arba slapyvardžiu, o su žvaigždėmis, politikais ir mokslininkais bendraujama, kaip lygūs su lygiais.

Akivaizdu, kad žmonių įpročiai ir poreikiai nelabai pasikeitė nuo bendruomeninės santvarkos. Keičiasi tik bendravimo priemonės ir terpės. Skaitmeninės etnografijos mokslininkai įrodinėja, kad žmogus -- vis dar socialinė būtybė, kuriai yra svarbus bendravimas, identitetas ir padėtis bendruomenėje. Svarbu paminėti ir tai, jog naujoji mokslo šaka keičia ir metodus, kuriais akademinė informacija pristatoma plačiajai visuomenei. YouTube tinklapyje itin populiarus Michael Wesch socialinės etnografijos ir skaitmeninės informacijos vaizdinis pristatymas “Machine is Us/ing Us”:

www.youtube.com/watch?v=6gmP4nk0EOE

Kitos naujienos yra daugiausia naujas fukcionalumas, kurio sąrašas pateikiamas žemiau atsitiktine tvarka:

• Naujienų siuntimo elektroniniu paštu prenumerata – dabar galite įvesti savo elektroninio pašto adresą, patvirtinti prenumeratą ir mėgautis naujienomis apie įrašus, paskelbtus šiame tinklapyje, o gal tiksliau reikėtų vadinti tinklaraštyje…
• Žymės – visi tinklaraščio įrašai sužymėti žymėmis, kurios padeda lengviau rasti norimą įrašą arba sužinoti, apie kas įrašas yra. Žymių debesis patalpintas pagrindinio tinklapio meniu apačioje.
• Paieška – dabar tinklapyje galima ieškoti informacijos pagal paieškos laukelyje pateikiamus raktinius žodžius.
• Prenumeratos – RSS prenumeratos, kurios leidžia sekti naujus tinklaraščio įrašus, dabar tvarkomos per FeedBurner. Tiesiog išbandykite

Tai tiek naujienų ir patobulinimų. Laukiu atsiliepimų ir linkiu gerų įspūdžių

Žiniatinklis (angl. web), kurio nereikėtų tapatinti su internetu, kaip ir daugelis technologinių naujovių mūsų laikais, išgyveno staigų pakilimą, didelį sprogimą ir dabar vykstantį atgimimą, kuris dažniausiai vadinamas tiesiog web2.0. Plačiąja prasme naujasis žiniatinklis apima technologijas, skirtas gyvam turinio pateikimui, informacijos apsikeitimui bei neribotam žmonių kūrybingumui atskleisti. Visa tai yra tiesiog priešingybė pirmajai žiniatinklio versijai, kurioje išrinktieji publikavo informaciją, o pilkoji masė jos ieškojo priešgugliniais akmens amžiaus įrankiais, bandė pasyviai vartoti, o galiausiai pradėjo nuobodžiauti.

Štai tada ir įvyko mano jau minėtas žiniatinklio sprogimas, kitaip dar žinomas, kaip dotkomų griūtis. Jo pasekmė -- pilkoji masė tapo spalvota ir žiniatinklį spalvojančia mase. Kitaip tariant, žiniatinklis tapo socialus, jame žmonės bendrauja, dalinasi įspūdžiais judančių ir statinių vaizdų pagalba, kuria straipsnius (pvz. tokį blogo įrašą, kaip šis) ar net savo televizijos kanalus. Vartotojas nebėra pasyvus -- jis tapo kūrėju. Jis rašo blogą, kuria Wikipedia, publikuoja savo video reportažus, nuotraukas ir dar begalę kitokios informacijos.

Pagal minėtas veiklas gana nesunku išskirti ir populiariausias vietas, kuriose žmonės reiškiasi. Nenuginčijami bendravimo erdvių lyderiai yra FaceBook, Myspace, o Lietuvoje -- Frype. Daugiausia blogų publikuojama BlogSpot ir WordPress, nuotraukų -- Flickr, video reportažų -- YouTube. Visos šios svetainės yra gerai pažįstamos daugumai internetu besinaudojančių žmonių ir tai nėra jokia naujiena, nors apie jas galima pasakoti daug įdomių ir pikantiškų faktų ar istorijų. Verta paminėti nebent tai, kad visos jos veikia daugiau mažiau vienu principu -- vienija ir augina bendruomenę, kuriančią ir tuo pačiu vartojančią turinį. Bendruomenė dažniausiai turi savo apibrėžtas ribas arba identitetą -- YouTube vartotojai, FaceBook nariai, Flickr kritikai, Wikipedia autoriai ir t.t.

Atskirų žiniatinklio bendruomenių augimas ir persidengimas, kai vienas asmuo tampa kelių bendruomenių nariu, neišvengiamai sukuria aukštesnį, platesnį socialinį darinį, nei vienos svetainės bendruomenė. Mes pradedam šnekėti apie interneto visuomenę, veikiančią tiek žiniatinklyje, tiek kitose interneto erdvėse -- elektroniniame pašte, bylų apsikeitimo programose ir kitur. Nors internetas laikomas vienu sudėtingiausių žmonijos technologinių kūrinių, vis labiau jis tampa svarbiu socialiniu reiškiniu su savais dėsniais ir saviraiškos būdais. Vienas įdomesnių interneto visuomenės pasireiškimo būdų yra gan kvaili, bet labai populiarūs lolcat’ai -- įvairiausios kačių nuotraukos su tekstais apie gyvenimiškas situacijas ar tiesiog šių gyvūnų “įgarsinimais”. Neabejoju, kad beveik kiekvienas mūsų yra kada nors gavęs tokią nuotrauką į savo e-pašto dėžutę, o kas nežino, apie ką šneku, gali pavartyti puikią lolcat’ų kolekciją I Can Has Cheezburger.

Lolcat’ai jau transformuojasi į loldog’us, o masės paauglių ir šiaip linksmo plauko žmonių juokiasi iš tų gan kvailų ir dažnai beprasmių paveiksliukų, nors nemaža dalis jų tiesiog piktinasi ir nesupranta. Dar mažiau suprantamas ir dar labiau beprasmiškas, tačiau realus reiškinys yra vadinamasis RickRolling. Kas nesate apie tai girdėję, tai jums pasisekė, nes tai yra itin kvailas ir sunkiai paaiškinamas, tačiau masinis reiškinys, vykstantis interneto platybėse jau keli metai. Veikia tai gan paprastai -- draugas ar pažįstamas atsiunčia jums paprasčiausią nuorodą ir pasako, kad ten rasit kažką labai įdomaus, tačiau viskas, ką pamatote yra seno Rick Astley gabalo “Never Gonna Give You Up” vaizdo klipas, kurį šiaip verta pažiūrėti, kaip puikų kičo pavyzdį bei palyginti su dabartiniais muzikiniais klipais

http://www.youtube.com/watch?v=ZOU8GIRUd_g

(Dėl itin didelio klipo populiarumo, YouTube draudžia šio klipo talpinimą išorinėse svetainėse, tad teks apsilankyti jų svetainėje patiems -- vis tik verta jį pamatyti)

Dar vienas ne ką mažiau populiarus ir kvailas reiškinys yra kuomet visiškai atsitiktinis žmogus tampa visuotiniu pajuokos ir pramogos objektu. Taip atsitiko vienam Kanados paaugliui, nusprendusiam įamžinti savo “žvaigždžių karus” su tariamu kardu prieš tariamus priešus. Draugai, suradę vaizdajuostę, netruko ją išplatinti internete. Taip gimė vienas populiariausių video reportažų internete ir vienas populiariausių interneto visuomenės herojų -- Star Wars Kid:

www.youtube.com/watch?v=HPPj6viIBmU

Pats esu panašius dalykus daręs vaikystėje ir pamenu visus savo draugus vaikystėje tai darius, tik mes nesifilmuodavom ir tų įrašų neplatindavom internete. Star Wars Kid matyt nepasisekė -- jo epopėja tęsiasi nuo 2002 metų iki šių dienų. Užtenka įvesti šiuos žodžius YouTube paieškos laukelyje ir gausite virš trijų tūkstančių rezultatų, kuriuose yra įvairiai modifikuotos dūkstančio paauglio video variacijos, montažai, interpretacijos.

www.youtube.com/watch?v=SEM3a7znNE8

Star Wars Kid istorijos neapsiriboja vien YouTube klipais. Google pateikia pilną meniu -- nuo Wikipedia straipsnių ir dedikuotų Star War Kid “nuotykių” svetainių iki viso to pasekmių -- teisminių procesų, sekusių po šio video išplatinimo, teisinių privatumo pažeidimo niuansų bei tikrojo herojaus likimo.

Kol Star Wars Kid, anot jo paties tėvų “yra neribotam laikui psichiatrų priežiūroje”, pasaulis toliau linksminasi. Įdomiausia tai, kad Star Wars Kid galėjo patapti bet kuris iš mūsų, bet kurioje situacijoje. Neaiškiu būdu, neaiškiais keliais, dėl sunkiai suvokiamų priežasčių šis jaunuolis tapo vienu ryškiausių interneto herojų, o jo pasisklaidymas kardą imituojančia golfo lazda -- populiariausiu video reportažu interneto istorijoje.

Belieka konstatuoti faktą, kad gyvenimas internete ne tik kad egzistuoja, bet ir nestovi vietoj. Interneto visuomenė įgauna vis didesnę svarbą, vystosi, auga. Tuo tarpu internetas jau nebėra vien technologija -- jis tapo žmogiškas, didelis, plačių pažiūrų, kartais beprasmiškas, bet gyvas ir sunkiai nuspėjamas.