Daugeliui žmonių Tailandas asocijuojasi su chaotišku Bankoku ir šalies pietuose plytinčiais balto smėlio paplūdimiais su daug palmių prie ryškiai mėlynos jūros. Taip, Tailande yra daug tokių paplūdimių, tačiau visa šalis toli gražu nėra tokia. Jau pasakojau apie chaotišką Tailando sostinę Bankoką (vietiniai šį miestą vadina Krung Thep), kuriame anot BBC gyvena per 14 milijonų žmonių. Rašiau ir apie salas bei jų paplūdimius. Daugelis straipsnių ir Tailando kelionių vadovų vistik pripažįsta, kad tikrasis Tailandas yra šalies šiaurė, kurios sostinė yra Chiang Mai.

Šiek tiek pakeliavus po Tailandą tenka pripažinti, kad pastarasis teiginys apie tikrąjį Tailandą nėra melas. Bankokas, kaip pridera sostinei ir tokio dydžio miestui, yra vienas didžiausių bei svarbiausių Azijos, taigi ir pasaulio, miestų. Vienas dažniausiai pasitaikančių ir gan taikliai nusakančių esmę Bankoko apibūdinimų angliškoje literatūroje yra “concrete jungle” (betono džiunglės). Miesto centras nuklotas betonu, dviejų ir trijų aukštų autostradomis, begaliniais dangoraižių kvartalais ir kur ne kur tarp jų užsilikusiomis lūšnomis. Jei ne karštis ir ne žmonių rasė, būdamas Bankoke centre nelabai pasakysi, kad esi Azijoje – gali nesunkiai susipainioti esąs viename iš JAV miestų.

Tailando pajūris – labai komercializuotas. Dauguma paplūdimių yra buvę žvejų kaimeliai, kuriuose šiandien pristatyta viešbučių, poilsio namų ir restoranų. nenuostabu, kad tokioje aplinkoje tikrojo Tailando yra dar mažiau nei Bankoko betono džiunglėse. Juo labiau, kad ir baltųjų rasės atstovų koncentracija ten yra žymiai didesnė.

Visgi palikus nuošalyje tikrojo Tailando paieškas tenka pripažinti, kad šiaurinė Tailando dalis yra unikalus kraštas ir gerokai skiriasi nuo sostinės ar salų bei musulmoniškųjų pietų. Chiang Mai – antrasis pagal dydį Tailando miestas ir šiaurės Tailando centras. Šis miestas buvo įkurtas dar XIII amžiuje, kai šiose vietovėse buvo įsikūrusi viena trijų didžiųjų tajų karalysčių – Lanna. Chiang Mai centras yra kvadrato formos, apjuostas vandens kanalu ir nuo miesto įkūrimo laikų išlikusia mūrine tvora, kurios rytinė dalis bei Ta Phae vartai yra laikomi miesto centru.

Chiang Mai mieste ir apylinkėse yra nesuskaičiuojama galybė šventyklų, mieste, ypač jo centre, zuja begalės vienuolių. Šiek tiek į rytus nuo Ta Phae vartų plyti kinų kvartalas, o į pietus nuo jo – žymusis naktinis turgus, kuriame susirenka begalės prekeivių, nemaža dalis jų – šiaurės Tailando kalnų genčių atstovai. Beje, Chiang Mai yra vienas pagrindinių kalnų genčių turizmo centrų, iš kurio organizuojamos ekskursijos į begales kalnuose gyvenančių pirmykščių kalnų tautelių iki šiol gyvenančių gamtos apsuptyje pagal senoviškus papročius.

Šiaurės Tailandas ribojasi su Birma ir Laosu, tad neišvengiamai jaučiasi šių šalių kultūrų įtaka – dauguma šventyklų yra birmietiško stiliaus, o kalnų genčių atstovės neretai būna ilgakaklės su sunkiais žiedais ant kaklo ir kojų. Chiang Mai mieste ir šventyklose yra daug senosios Lanna karalystės stiliaus statinių – medinių namų su trikampiu neretai kelių pakopų stogu.

Taigi, kodėl Chiang Mai? Pirmiausia todėl, kad šis miestas yra gana patogus, ypač gyvenant su kūdikiu – geras susisiekimas, išvystyta infrastruktūra, bet ne toks perkrautas ir dusinantis, kaip Bankokas. Čia taip pat yra gerokai pigiau, nei Tailando salose ar Bankoke. Chiang Mai taip pat yra vienas geriausių miestų atvykėliams, kurių bendruomenė čia sudaro bene 20.000-30.000 vienetų, o tarp jų daugiausia vakariečiai, japonai bei kiniečiai.

Chiang Mai mieste taip pat yra daugiau, ką veikti – čia yra parkų, kuriuose galima pasivaikščioti ar pagulinėti, keletas turgaviečių, kuriuose visada įdomu paganyti akis, ar pasidaryti tailandietišką masažą. Nemažai maisto gamybos, jogos bei tailandietiško masažo mokyklų, kurias vis dar žadam išbandyti.

Chiang Mai žadam dar pabūti du mėnesius, kai baigsis viza ir teks važiuoti iš Tailando – pasidaryti naujos arba tiesiog važiuoti kitur.

[Show as slideshow]

1234►

Per šį mėnesį judėjom daug – atskridom į Bankoką, kėlėmės į Koh Phangan salą, iš pradžių gyvenome Thong Nai Pan, vėliau – Haad Yao. Prieš savaitę persikėlėm į Chiang Mai miestą Tailando šiaurėje. Penkias dienas pagyvenome Eagle House svečių namuose, o vakar pagaliau įsikraustėme į butą, kurį išsinuomuojome dviems mėnesiams. Šios klajonės po Tailandą nebuvo pats lengviausias dalykas – keliauti su kūdikiu ir krūva lagaminų yra šiek tiek kitaip, nei turistauti dviese. Kita vertus, šis nuolatinis judesys, bent jau man, padėjo apsiprasti su mintimi (panašiai, kaip Mozės kelionė per dykumą), kad ne šiaip kelias savaites atostogauti čia atvažiavome.

Nors nebuvo labai lengva, buvo gera – šis mėnuo prabėgo nejučiom, nepaisant nuolatinio blaškymosi, daiktų perkrovinėjimo ir netgi to nelemto nuotykio su motoroleriu bei visų to pasekmių. Dabar apsistojome ilgesniam laikui vienoje vietoje, tad tikimės, kad gyvenimas taps ramesnis ir galėsime daugiau laiko skirti sau.

Pagrindinis motyvas, kodėl buvome nusistatę sau vieno mėnesio ribą, buvo noras pažiūrėti, kaip naujoje vietoje jausis Pija. O ji mus gerokai nustebino. Visas keliones – į Tailandą ir po jį – Pija atlaikė žymiai geriau už mus pačius, o ir Tailande ji auga lyg ant mielių. Kai atvažiavome į Bankoką, Pija mokėjo gulėti ant nugaros arba ant pilvo, kartais nuo pilvo netyčia persiversdavo ant nugaros. Pirmomis kelionės dienomis išmoko verstis ant pilvo, dar po kelių dienų pramoko šliaužioti, o dar po savaitės ir ropoti. Prieš savaitę ji priropojo prie viešbučio lovos krašto, atsirėmė į sieną, atsistojo ir pergalingai sušuko tai, kas jos kalba turėjo reikšti “štai, žiūrėkit, aš tai padariau!”. Atrodė be galo savimi patenkinta, su šypsena “iki ausų”.

Kur benueitum, Pija susilaukia begalės aplinkinių dėmesio, daugiausia iš vietinių žmonių. Tai, žinoma, tampa problema mums patiems, nes ir iš mūsų pradeda jo reikalauti žymiai daugiau. Nepaisant to, smagu stebėti, kaip nuėjus į parduotuvę ar kavinę, ar tiesiog gatvėje sutiktiems tailandiečiams, Pija pradeda čiulbėti, šypsotis, mojuoti ranka ir kinkuoti galvą tokiu būdu prisišaukdama aplinkinių dėmesį. Beje, su savo rasės atstovais ji taip beveik nesielgia – žino, kad daugiausia dėmesio sulauks iš tajų.

Prieš kelionę labiausiai nerimavome dėl to, ar Pija nebus alergiška vietiniam maistui ir kaip jausis karštame Tailando klimate. Karštį daugiau mažiau ištveria, juolab, kad tiesioginių saulės spindulių ir buvimo lauke aplink vidurdienį vengiame. O dėl alergijų, tai įvyko neįtikėtinas dalykas – jos tiesiog dingo. Dauguma dalykų, kurie sukeldavo stiprią odos reakciją, pavyzdžiui pienas, šokoladas, žemės riešutai, kiaušiniai ar kiauliena, dabar nepalieka jokių pėdsakų. Būtų smagu išgirsti nusimanančių žmonių nuomuonę tuo klausimu, nes dabar turime tik du paaiškinimus – aš manau, kad jai padeda saulė ir šiluma, o Kristina tiki, kad atvykome į dvasingus rytus, todėl problema nyksta. Įdomu, kas būtų, jei poryt grįžtume į Lietuvą…?

Apsipratome čia ir mes – žodyne daugėja tajų kalbos žodžių, o veido raumenis kasdien skauda nuo veide nenunykstančios šypsenos – Tailandas dar žinomas, kaip šypsenų kraštas, tad nenuostabu, kad šypsena čia dažnai pakeičia kalbą. Ir nors Kristina vis dar bijo gatvėse ir kartais kambariuose pasirodančių gigantiškų tarakonų, su visur tvyrančiu lengvu chaosu jau apsipratome. Jau nebestebina tokie dalykai, kaip užstatyti arba vaikiškam vežimėliui nepritaikyti šaligatviai – geriausia keliauti su Pija yra kelkraščiu tarp mašinų ir motorolerių. Beje, prieš gimstant Pijai, kai rinkomės vežimėlį, skaitinėjome apie tai, kokius vežimėlius, ar jų ratus rinktis ir nemažai žmonių teigė, kad Lietuvoje tinkamiausi yra vaikiški vežimėliai su dideliais ratais, nes Lietuvoje šaligatviai yra neva tragiški. Žmonės, atvažiuokit į Aziją, suprasit, kas yra tikra tragedija. Per šį mėnesį bevežiodamas Piją vežimėliu Tailando gatvėmis išmokau tokių gudrybių, kad užvažiuoti į penktą aukštą plytomis nusėtais laiptais būtų vienas juokas.

Nors Kristina dar ne iki galo prisitaikė prie karščio, ypač atvykus į Chiang Mai, kur temperatūra dienomis siekia +40, Pija ir aš šitame klimate jaučiamės gerai. Prieš kelias dienas netgi toptelėjo į galvą mintis – aš galiu vaikščioti gatvėmis vidurdienį atviroje saulėje, kur temperatūra turbūt gerokai viršija tuos pačius +40 laipsnių, bet jaučiuosi puikiai – jaučiu, kaip nuo karščio linksta ausys ir svyla galvos oda, bet jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – nepavargstu, netempia prie žemės ir nemigdo, kas nuolat būdavo Lietuvoje karštesnėmis vasaros dienomis. Čia dar viena mistika… Gal virstu tailandiečiu…?

Taigi, Pijai ir mums viskas gerai – liekam Tailande dar bent dviems mėnesiams. Linkėjimai iš karštojo Chiang Mai.

[Show as slideshow]

Ir štai, prieš kelias dienas nusimečiau bintus ir tvarsčius, todėl nusprendėme Pijai parodyti jūrą “iš vidaus”. Kadangi Haad Yao paplūdimyje jūra yra labai sekli (ir toliau senka dėl karštojo sezono), vanduo yra labai šiltas, šiltesnis net už orą. Nesitikėjom tokio efekto – Pija krykštavo, juokėsi ir taškėsi. Jokios baimės – užskaitė, teks maudyti kasdien

[Show as slideshow]

Dar Vilniuje kilo idėja, kad ši kelionė yra puikus būdas sužinoti, kaip aš atrodau be plaukų arba nesiskutęs barzdos. Pastarasis bandymas nepavyko – visą savaitę ar daugiau nesiskutau barzdos, bet viskas, kas užaugo buvo gan reti ploni dygliai, kurie labiau erzino, nei puošė. Taigi, barzdą nusirėžiau, filosofu netapau

Praėjusią savaitę persikraustėme į kitą salos galą, į Haad Yao paplūdimį, kur apsistojome dviem savaitėm viešbutyje ant jūros kranto. Pirmas dienas pailsėjus ir atsigavus nuo nuotykių su motoroleriu, susitaikius su ilgalaikiu peršalimu ir išgydžius Pijos slogą, lengviau atsipūtėm ir pradėjome galvoti, ką čia tokio nuveikus. Kadangi vaikščiojau visas subintuotas, negalėjau šlapinti žaizdų, tad ir plaukų plautis nelabai galėjau. Jau buvo atėjęs laikas kirptis. Kristinai leptelėjau, kad būtų gerai kirpykloj apsilankyti ir nusiskusti. Mano didžiai nuostabai, Kristiną aplankė entuziazmas – griebė skustuvą ir sako “Einam!”.

Mažumėlę sunerimau – galvoti ir šnekėti apie plaukų skutimą yra viena, o nusiskusti – visai kita. O jei atrodysiu negražiai? O jeigu jausiuos negerai? Ir visgi, norisi pabandyti ir kada gi daugiau, jei ne dabar? Juolab, kad čia karšta ir tarp vietinių vakariečių skusta galva yra gan populiaru.

Taigi, kelias pirmas dienas pratinausi neišsigąsti veidrodyje išvydęs plikį, dar kelias dienas bandžiau suprasti, kaip aš čia atrodau. Regis, apsipratau. Dabar bandau pratintis prie jausmo, kad ant galvos plaukų nėra – kolkas sekasi neblogai, išskyrus buvimą saulėje, kuri čia dieną pakyla tiesiai virš galvos ir be gailesčio kepina plikę – kelis kartus net bėgau ieškoti pavėsio. Beliko įgusti skustis skalpą – pirmas bandymas buvo gana sėkmingas, tikiuosi taip seksis ir toliau.

[Show as slideshow]

Džiunglių garsai

Vieną rytą išėjau fotografuoti saulėtekio prie jūros, o jo neradęs, įrašiau šiek tiek pajūrio garsų. Pajūris šeštą valando ryto nuo džiunglių nelabai atsilieka.

Pajūrio garsai

Antrąją dieną saloje pasibaigė Pijos sauskelnės, o vietiniuose minimartuose pardavinėjo labai brangias pakuotes, kuriose buvo viso labo tik keturios sauskelnės. Buvom priversti laimės ieškoti kituose salos kaimuose. Ta proga išsinuomavau motorolerį viešbučio kioskelyje. Pavakare nulėkiau į salos “sostinę” Thong Sala ir vietiniame “Tesco Lotus” aprūpinau Piją kelnėmis. Pakeliui padariau keletą džiunglių kelio ir apylinkių vaizdelių nuotraukų.

[Show as slideshow]

Važiuojant tokiu džiunglių keliu, galioja savos kelių eismo taisyklės. Tiksliau viena – pavojingoje situacijoje, pavyzdžiui prieš staigų posūkį, lenkiant ar kam nors trukdant, tiesiog naudoji signalą. Pats kelias nėra iš maloniųjų. Negana to, kad jis duobėtas ir vingiuotas, po kiekvieno lietaus ar ilgesnio saulės pašvietimo, jo reljefas persiformuoja priklausomai nuo to, kaip jį išvagojo lietaus vanduo ar kaip greitai po lietaus užšvietė saulė. Prie viso to, važiuojant šiuo keliu reikia saugotis, kad kokiam per kelią bėgančiam driežui nenuvažiuotum uodegos, kad koks drugelis nevirstų spalvota tatuiruote tau ant kaktos, ar koks nuo karščio pridusęs šuo nepalįstų motoroleriui po ratais. Pačios džiunglės dūzgia nuo cikadų ar kažkokių kitokių gyvūnų (kurių garsas primena “black smoke” iš serialo “Lost”) taip, kad sunku girdėti ne tik lenkiančio motorolerio ar džipo garsą, bet ir savo motorolerio birbimą.

Motorolerius nuomuoja čia tik parai arba ilgesniam laikui, tad po pirmo pasivažinėjimo man dar liko visas kitos dienos pusdienis, kurį galėjau praleisti ant “šiknabirbio”. Ta proga nutariau iš ryto nulėkti iki kito salos galo paieškoti būsimos gyvenamos vietos. Nulėkiau, apžiūrėjau, patiko. Pakeliui atgal nusukau apžiūrėti krioklio, kuris net ir vingiuotame džiunglių kelyje buvo pažymėtas ženklais. Nieko įdomaus nepamatęs – tik keletą vamzdžių, kuriais iš krioklio buvo paduodamas vanduo vietiniams gyventojams – patraukiau atgal į viešbutį papasakoti Kristinai apie aplankytas vietas.

Iki Thong Nai Pan Yai buvo likę nedaug – maždaug penki iš dvidešimties kilometrų. Dabar jau nebepamenu, ar užkilęs į kalniuką, ar pasukęs už kelio lanksto, pastebėjau prieš akis skersai žvyruoto kelio išvagotą griovį. Važiavau nedideliu greičiu – gal 30-40 km/h, bet to užteko, kad staiga stabdomas motoroleris persisuktų skersai, o aš lėkčiau tiesiai važiavimo kryptimi kaire koja ir dešine ranka vagodamas kelio žvyrą. Vėliau prisidėjo ir dešinioji ranka, sustojau.

Skauda. Nežmoniškai skauda taip, kad net pykina. Aprimo dulkės. Išlindau iš po dar veikiančio motorolerio. Pirmiausia dėmesį patraukė gabalas kairės kojos didžiojo piršto vos besilaikantis ant plono odos sluoksnio ir kraujais pasruvusi pėda. Kraujuotas kelis, kairė ranka. Dešiniajame delne žiojėjo nemenkas oda nepadengtas plotas.

Keliu pravažiavo keli vietinių vairuojami džipai, stabtelėjo, nusišypsojo, linktelėjo galva ir nudūmė savais keliais. Bandau sėstis ir važiuoti toliau. Kraujas tykšta ant vis gęstančio motorolerio, o zenite kabančios saulės karštis tapo toks nepakeliamas, kad akyse pradeda baltuoti. Pamenu, kad buvau kelis kartus sustojęs pakelėje prigulti ir kažkaip grįžau į viešbutį.

Bijojau savo išvaizda išgąsdinti Kristiną, bet ji nė kiek nenustebo. Paguldė ant lovos ir apvalė žaizdas peroksidu, kuriam pasibaigus išėjo į parduotuvę ieškoti dar. Grįžo tuščiom, bet po kelių minučių atvyko vietinė gydytoja. Pasisodino ant motorolerio ir nusivežė į kliniką.

Praėjo beveik savaitė, žaizdos beveik sugijo. Negaliu pamiršti tik bjaurių derybų su viešbučio valdytoja, kuri niekaip nenusileido dėl kainos už motorolerio remontą. Bet apie viską iš pradžių.

Grįžęs iš klinikos sutikau viešbučio darbuotoją, kuris paklausė, kaip aš laikausi ir kelis kartus paminėjo Koh Phangano tatuituotę. Nelabai kreipiau į tai dėmesį ir nutariau pasidomėti, kaip motoroleris. Gavau atsakymą, kad viskas gerai. Darbuotojas lyg niekur nieko pridūrė kažką apie dvidešimt tūkstančių batų (vietinių pinigų). Nuleidau negirdom. Vėliau nuėjęs į viešbučio priimamąjį, buvau nemaloniai nustebintas – už motorolerio remontą man teks mokėti šešiolika tūkstančių batų. Nepatikėjau. Apžiūrėjau motorolerį ir sulyginau keistinų dalių sąrašą su realiu vaizdu – viskas gerai. Internete pasižiūrinėjęs atsarginių dalių kainas ir pabendravęs su keliais nusimanančiais draugais, surašiau realias atsarginių dalių kainas, kurios buvo nuo trijų iki dešimties kartų mažesnės nei tos, kurių iš manęs reikalavo viešbutis.

Derėjausi ilgai, bet kaip į sieną – gavau viso labo trijų tūkstančių batų nuolaidą ir labai nemalonų jausmą. Derybos vyko maždaug taip: aš aiškinu priimamojo vadybininkei savo poziciją, o ši palinksi galva ir nieko nesako, žiūri veršio akimis į mane ir karts nuo karto užmeta bailų žvilgsnį į netoliese besitrainiojančią viešbučio valdytoją. Aš palaukiu, klausiu, ką darom. Ji pasako tą patį, ką sakė anksčiau, aš jai vėl pakartoju savo poziciją ir siunčiu pas angliškai nekalbančią viešbučio valdytoją, kuri vadybininkės net neklauso, o pamačius, kad prieina, pradeda skėryčiotis rankomis ir kažką tailandietiškai rėkti. Nepadėjo nė paaiškinimas, kad apsiverčiau todėl, kad priekinis motorolerio stabdis buvo jautresnis už galinį, kas buvo viena esminių mano griuvimo priežasčių staigiai stabdant. Nenorėjau labai šakotis – dar Tailande teks praleisti kažkiek laiko, o su vietine policija, kuri dažniausiai stoja čionykščių pusėn, reikalų turėt nesinorėjo. Susimokėjau.

Internete nesunku aptikti begales tokių kaip mano pasakojimų. Tailande pelnomasi iš nepatyrusių turistų, kurie nuomuojasi motorolerius – menkas įbrėžimas kainuoja didelius pinigus. Čia ir yra viso motorolerių nuomos verslo modelio esmė – pigi nuoma, brangus remontas, avarijų daug, tad apsimoka.

O Koh Phangan saloje tokių avarijų įvyksta daug, tiek daug, kad turistų žaizdos šmaikščiai vadinamos “Koh Phangan tattoo” (Koh Phangan tatuiruotė).

Pamažu klampodamas link kitos apšviestos parduotuvės, skambiai pasivadinusios “Panthong Minimart”, nejučia prisiminiau klasikinį siaubo filmų siužetą, kuriame vienišas turistas vaikšto po tuščią miestelį, o paskui jį sukramsnoja vietinė pabaisa. Tačiau man pasisekė – besidairant lauke vidun pro parduotuvės langus, atbirbė motoroleris ir į parduotuvę įbėgo vietinė moteriškė. Pabandžiau užeiti ir aš.

Šioje vietoje verta padaryti nedidelę pauzę ir paminėti tai, kad Tailande (gal iškyrus Bankoką) galioja taisyklė, kad į namus, šventyklas ar kitas viešas vietas (pvz. parduotuves) einama be batų, juos paliekant prie įėjimo. Pasivaikštai basas, kur reikia ir eidamas lauk apsiauni savo batus vėl.

Kadangi buvom ką tik atvažiavę iš Bankoko, buvau su užsegamom basutėm. Atkrapščiau vieną, ėmiausi kitos. Atsisegiau ir antrą, bandau numesti basutę ant žemės – nekrenta, bet kažkas duria pirštus. Žiūriu, į mano pirštą įsikibęs ir basutę laiko sardelės dydžio vabalas! Brrr. Nebijau visokių tarakonų, varlių ir pelių, bet šitas biesas, prisipažinsiu, gerokai išgąsdino. Krestelėjau ranką, basutė ant žemės, vabalas į oru į parduotuvę palikdamas kelis įbrėžimus man ant rankos. Taigi, gyvename tarp jūros ir džiunglių…

Apėjau nedidelę parduotuvę – kremai, dantų pastos, sausainiai, alus, degtinė, sauskelnės, drabužiai, vaistai… Čia ir sustojau, kadangi kankino peršalimas ir sloga. Pasiknaisiojau po lentyną – paracetamolis, energetinis gėrimas, tigro tepalas (mūsuose labiau žinomas, kaip “žvaigždutė”), vaistai nuo pagirių, “žvejo draugas” (Fisherman’s friend) ir dar kitokių nelabai aiškių tablečių. Atidžiau panagrinėjus aptikau, kad kaikurių vaistų galiojimo laikas pasibaigęs 2006 ar net 2004 metais… Kiek tolėliau parduotuvės kampe aptikau ir skrybėlių. Dalis jų buvo apkibusių voratinkliais, išteptos smėliu… Sveiki atvykę į Azijos kaimą

Apsirūpinęs tigro tepalu ir žvejo draugu nutariau apžiūrėti likusią miestelio dalį. Ji, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo tuščia. Pasukau į šalutinį žvyrkelį, iš kurio kažkur tolumoje sklido keisti garsai. Netrukus pasimatė ir šviesos. Priėjau nemažą aikštelę, pilną žmonių – vietinių ir vakariečių, sėdinčių prie aikštelėje išdėliotų stalų. Dešinėje pusėje stovėjo apšviesta scena, kurioje dainuodami ir rankomis mojuodami ratuku ėjo spalvingai apsirengę vaikai. Pasidarė ramiau ir tapo aišku, kur dingo viso miestelio gyventojai. Kiek vėliau paaiškėjo, kad aikštelė buvo mokyklos teritorija, o scenoje ratus sukantys 10 ar 15 vaikų, įtariu, buvo visi tos mokyklos mokiniai.

Kitą dieną apžiūrėjom miestelį dienos šviesoje.

[Show as slideshow]

12►

Pirmoji iš trijulės yra didžiausia ir labiausiai komercializuota. Trečioji – maža ir daugiausia nardymo entuziastų lankoma sala, tad natūraliai prilipo trečiasis tarpinis variantas – Koh Pha Ngan (Ko Phangan). Ši sala garsėja pirmiausia tuo, kad joje kiekvieną mėnesį vyksta garsusis Full Moon Party (Pilnaties vakarėlis). Tačiau tai nebuvo mūsų pasirinkimo motyvas, veikiau atvirkščiai – ne vakarėlių metu ši sala yra tylus ramus užutėkis be intensyvaus naktinio gyvenimo, su puikiais balto smėlio paplūdimiais ir nuostabiu kalnuotu kraštovaizdžiu.

Koh Pha Ngan saloje yra daug atskirų paplūdimių, kuriuos vieną nuo kito daugiausia skiria iki pat jūros išsikišę vulkaninės kilmės kalnai. Tad paplūdimio pasirinkimas mums ir pakišo koją – šiaurėje stūkso žvejų kaimelis Haad Chalok Lam su visais žuvų, laivų ir kitų jūros „bjaurybių“ kvapais. Vakaruose, norint pasiekti gylį iki juosmens, reikia bristi beveik kilometrą. Pietuose – vyksta baliai, tad teko rinktis iš dviejų – šiaurės vakarų arba rytinę dalį. Kadangi buvome girdėję, jog atvykus į salą turistai gauna krūvas pasiūlymų kur nors apsisoti (beveik kaip Palangoje), nutarėme pradžiai užsisakyti viešbutį pirmoms kelioms dienoms, per kurias nuvykę ten susirastume gyvenamą vietą ilgesniam laikui. Bandėme tai padaryti Vilniuje – nespėjome. Teko imtis veiksmų Bankoke. Vieną eilinį tingų vakarą išsiruošėm į interneto kavinę. Susiradom viešbutį ir išsiuntėm užklausą. Beliko sulaukti atsakymo ir užsisakyti bilietus kelionei.

Bilietai, pasirodo, buvo gerokai didesnė problema nei tikėjomės. Kovo 30 dieną planuojamas eilinis Full Moon Party, o tai reiškia, kad gauti gyvenamą vietą yra problematiška visoje saloje, ką jau kalbėti apie tai, kad vietų į traukinį, važiuojantį iki kelto į Koh Pha Ngan, kelios dienos iki vakarėlio jau nebebuvo. Liko lėktuvas arba autobusas. Pirmas šiek tiek brangokas, antras – o kas belieka.

Atsikėlėme 4:30 ryte. Iš vakaro perkrovėm lagaminus eilinį kartą pamažindami jų turinį, tad ryte liko galutinės smulkmenos. Autobusas pajudėjo 6:00. Vienintelis vargas šiame etape buvo tas, kad kelionė truko virš šešių valandų, Pija sėkmingai pramiegojo didžiąją laiko dalį man ant kelių, tad aš likau be miego. Pagaliau autobusas išleido mus prieplaukoje prie jūros. Kristina pradėjo džiūgauti, kad jau štai tuoj mus ištiks išsvajotas rojus saloje. Skeptiškai nuleidau negirdom jos aikčiojimus, nes vilkau krūvą lagaminų, o ir šiaip kelias paskutines dienas kamuoja gan smarkus peršalimas, kuris nepakelia nuotaikos net tokiose situacijose – sutinku, reikia sugebėti peršalti +35 laipsnių karštyje, nors kita vertus…nekenčiu oro kondicionierių.

Pirmoji abejonė apėmė tada, kai vilkom visą savo mantą aplūžusiu mediniu lieptu iki katamarano, kuris mus turėjo nugabenti į salą. Pro gerokai aplūžusias liepto lentas matėsi audringai putojantis jūros vanduo, o tolumoje lyg plūdės ant bangų suposi katamaranai. Priėjus arčiau užkliuvo ir kita keista detalė – vieno katamarano langus intensyviai šveitė čionykštis darbininkas. Nors tajai ir nėra pati švariausia tauta, tačiau kartais plauna savo turtą. Kita vertus, kodėl reikia plauti švarų katamaraną, kuris nuolat skalaujamas jūros vandens, man liko įtartinai neaišku.

Sulipom, susikrovėm daiktus ir įsitaisėm laivo pradžioje. Vienas iš aptarnaujančių laivą žmonių („palydovų“) patarė persikelti į laivo galą aiškindamas rankomis apie dideles bangas. Persėdom, pradėjom plaukti. Iš pradžių keleviai džiaugsmingai šūkavo, kai katamaranas pašokdavo nuo didesnės bangos, tačiau neilgai trukus, kai laivo „palydovai“ pradėjo dalinti maišelius, visi noriai tiesė rankas. Nelįsiu į detales, kuo skiriasi skirtingų rasių ar tautų vėmimo ypatybės, tačiau paminėsiu, kad tiek daug vemiančių žmonių vienoj vietoj dar nebuvau matęs. Man pačiam kurį laiką gan sėkmingai sekėsi laikytis, tačiau kai katamarano šoniniai vitrininiai langai pradėjo dengtis tos nenusakomos spalvos skysčių su įvairiais gabaliukais dryžėmis, ne tik kad supratau, kodėl plovė tą kitą laivą, bet ir pačiam sunkoka paliko. Laivo „palydovai“ noriai keitė pilnus maišelius santykiu vienas pilnas du tušti ir dar pridėdavo tuoletinio popieriaus kelis metrus. Tai truko maždaug tris valandas, o jų pabaigoje radau stebuklingą vaistą – miegoti. Beje, Pija tą sėkmingai didžiąją laiko dalį ir darė nekreipdama dėmesio nei į garsus, nei į kvapus, nei į santūrų pamišimą laive. Mėgstantiems statistiką galiu pametėti vieną svarbų skaičių – neskaičiavau tiksliai, bet maišeliais bent po kartą pasinaudojo maždaug 30-40% keleivių.

Kai atplaukėm į Koh Phangan, ir aš pradėjau galvoti apie rojų. Tačiau neilgai. Sulipom į „pikapą“ šešiese: Kristina su Pija ir dar viena mergina į kabiną prie vairuotojo, o trys šveicarai, švedė ir aš bei tuntas nešulių susėdom atvirame gale. Patraukėm link išsvajotojo paplūdimio Thong Nai Pan Yai ir neilgai trukus supratome, kam reikėjo mus sodinti į pusiau visureigį (berods Toyota Hillux) – duobėtas džiunglių kelias po neseniai praūžusios liūties buvo padengtas raudonu priemoliu, o lekiant vingiuotais kalnų serpantinais 50 km/h greičiu tai visai nedžiugino, ypač kai sėdi atvirame gale apsikasęs savais ir svetimais ryšuliais.

Pusiaukelėj kelias trumpam pagerėjo, tad pakalbinau kolegas. Keltis 4:30, šešios valandos autobuse, beveik keturios – vemiančiam laive, duobėtas ir molėtas džiuglių kelias, kas dar begali nutikti? Šypsodamiesi palinksėjom, pasidalinom savo patirtimi ir nusprendėm, kad blogiausia jau praeityje. Staiga pikapas sustojo, vairuotojas pašnekėjo su pakelėje laukiančia moteriške ir priėjo prie sukeleivės švedės pranešti jai “džiugios” žinios. Jos viešbutis dėl audros jūroje tapo nepasiekiamas ir praleis naktį be elektros, tad jai teks ieškotis nakvynės artimiausiame kaime. Vienas šveicaras be žodžių pasikrapštė savo terboje ir po akimirkos ratuką suko 12 metų senumo single malt viskio butelaitis. Tyliai, be žodžių ir tik su vienu butelio šeimininko komentaru „That’s my favourite“.

Matyt, viskis džiunglių gūdūmoj padėjo, nes atvykome be papildomų nuotykių. Sėkmingai įsikūrėme viešbutyje, pavalgėme, paragavome pirmojo tropinio lietaus (tokio, nuo kurio nepabėgsi – jis tiesiog ištinka), o tada aš patraukiau ieškoti nuotykių – apsidairyti po vietinį kaimą.

[Show as slideshow]