Augustas Gutautas

Bankokas. Pirmasis vaizdinys, kuris iškyla prieš akis pagalvojus apie šį miestą, yra karštis, tvankuma, chaosas, kvapų ir, nepabijosiu to žodžio – gyvių įvairovė bei gausa, bet tuo pačiu ir kažkokia magiška dvasia, kuri traukia ir vilioja įsilieti į supantį šurmulį. Bankoke gausu visko – skurdo ir prabangos, triukšmo ir ramybės, tvarkos ir betvarkės. Viskas susilieja į vieną masę, kurioje pirmą kartą besilankant, sunku susigaudyti ir suprasti, kas vyksta aplinkui ir kaip elgtis, jaustis ar galvoti. Neretas vakarietis pasimeta ir nurašo šį miestą, kaip pavojingą ir purviną bei neria į tolimesnius Tailando ar pietryčių Azijos kampelius, dažniausiai – saulėtus balto smėlio paplūdimius ir kurortus.

Skaityti toliau »

Nuo to momento, kai apsipratome su mintimi, jog keliausime į Tailandą, pradėjom galvoti, ką reikia padaryti, kad atsidurtume ten. Atsikratyti buto, begalės daiktų, išnuomuoti mašiną – svarbios, paprastai su kelione nieko bendra neturinčios smulkmenos, atėmė dižiąją laiko dalį, tad rūpintis kelioniniais malonumais liko labai nedaug laiko. Nepaisant to, pradžioje vienas dalykas tapo kiekvieno vakaro ritualu – įsijungti bilietų pardavėjų tinklalapius ir paieškoti lėktuvo bilietų.

Skaityti toliau »

Piktą žiemą šiemet apturėjom – privertė tiek sniego, kad net kiaulių gripą palaidojo. Nors jau už lango kvepia pavasariu ir ex-sniego upeliai veržiasi ant kelių šaligatvių ir takelių, karts nuo karto vis dar bando pasnigti. Amžina Kanapinio ir Lašininio kova – nieko naujo. O naujovių šitaip norisi – ypač šitą gūdžią krizinę žiemą. Taigi, o kas naujo?

Skaityti toliau »

Jau daugelį metų vilniečiams įprastos vietos  savaitgaliniams pasivaikščiojimams už miesto yra Trakai ir Kernavė. Trakuose galima rasti ežerus, kibinus ir pilį, Kernavėje – piliakalnius, upės vingį, raganų šventes ir Joninių laužą. Patys paskutiniu metu dažniausiai renkamės Trakus ir karaimų kibinus – puiki vieta atitrūkti nuo miesto kasdienybės, pasivaikščioti grynam ore ir svečių akis paganyti. Tačiau praėjusį savaitgalį nusprendėme pakeisti įpročius ir aplankyti Dubingius.

Skaityti toliau »

Praėjusį savaitgalį turėjau galimybę užlopyti vieną paskutinių savo spragų Vakarų Europos turistiniame žemėlapyje – pagaliau pavyko aplankyti Amsterdamą. Nors kelionė įvyko gan netikėtai ir neplanuotai, prieš ją dar spėjom šiek tiek pasiskaitinėti apie tai, ką verta pamatyti Nyderlandų sostinėje.

Skaityti toliau »

Štai pagaliau pavyko prisėsti ir prie antrosios kelionės į Graikiją nuotraukų dalies. Šiam kartui – kelionė laivu į Atono kalną, kuris yra nepriklausoma vienuolių valstybė Graikijoje.

Skaityti toliau »

Gal kiek vėluodamas, bet vistik patalpinau nuotraukas iš kelionės į Graikiją birželio pradžioje. Su Kristina keliavome šiek tiek pailsėti ir padrįbsoti saulėje nieko neveikiant. Nieko neveikimą šiek tiek praskaidrinom pora ekskursijų. Viena jų – į senus Graikijos ortodoksų vienuolynus, vadinamus Meteora.

Skaityti toliau »

Trečiadienis. Vakarykštis prarastųjų lietuviškų gezų atradimo džiaugsmas jau beveik nunykęs. Aš – ir vėl Kopenhagoj, šįkart sėdžiu lėktuve į Londoną, Heathrow. Gezų aplinkui nesimato, tad skrydis vyksta sklandžiai. Tačiau nusileidimas – nelabai.

Skaityti toliau »

Lygiai prieš savaitę, antradienį, sėdėjau lėktuve, skrendančiame iš Kopenhagos į Vilnių. Kelios eilės už manęs krykštavo du jauni gezai – davėsi, kaip įmanydami ir net nesiruošė nurimti. Žvilgtelėjęs atgal, kaip mat supratau priežastį – sėdėjo jie vienoje eilėje su jauna nepažįstama mergina, kurios žvilgsnis tiesiog rėkte gailiai rėkė”Gelbėkit!!!”. Jaunieji geziukai visaip garsiai rėkavo, juokėsi, kibino stiuardeses ir šalia sėdinčią merginą.

Skaityti toliau »

Kopenhaga nėra didelis miestas. Teisingiau ją būtų vadinti keliolikos kaimų aglomeracija vienoje iš daugelio Skandinavijos salų. Kopenhagoje yra labai nedaug aukštų pastatų – dauguma žmonių gyvena nuosavuose namuose arba nedideliuose trijų-penkių-septynių aukštų pastatuose, o įmonės įsikurusios žemuose, bet didelį žemės plotą užimančiuose “angaruose”.

Skaityti toliau »