Gal vietomis šiek tiek persūdyta, bet gan taikliai surašyta. Suprantantiems angliškai, vistik rekomenduoju paskaityti originalią versiją. Kita vertus, čia įdėjau keletą paaiškinimų, nes kai kurie dalykai nėra akivaizdūs, ypač nebuvusiam Tailande.

Taigi, užsibuvai Tailande per ilgai, jeigu:

1. Pėdsakai ant tuoleto sėdynės yra tavo. (čia šnekama apie thai stiliaus tualetus, kurie primena tarybinius, kur rimtesni reikalai atliekami tupint)
2. Nebelauki eilėje, o iškart eini į eilės priekį.
3. Eskalatoriaus pabaigoje sustoji suplanuoti dienos darbus.
4. Iš įpročio spaudai visus mygtukus lipdamas iš lifto.
5. Tau malonu stebėti, ar pateksi į liftą anksčiau už visus bandančius iš jo išlipti.
6. Noriai moki už tualetą, prie kurio nesiartintum per kilometrą vakaruose.
7. Nebestebina tai, kad vienintelis susitikimo metu pasiektas susitarimas yra kito susitikimo vieta ir laikas.
8. Savo darbuotojų sprendimo priėmimo gebėjimus vertini pagal tai, kaip greitai jie atsako “kaip jūs nuspręsite, pone”.
9. Esi susitaikęs su faktu, kad turi laukti eilėje tam, kad gautum numerėlį kitai eilei.
10. Svarstai, ar kitas šeimos automobilis neturėtų būti motoroleris.
11. Be klausimų priimi autoserviso mechaniko išvadas, kad mašina “sulūžo” ir kainuos labai brangiai ją sutaisyti.
12. Supranti, kad sutaupysi daug laiko atsistodamas ir pasiimdamas savo rankinį bagažą lėktuvui dar tik ruošiantis leistis.
13. Eini į barą ranka apkabinęs savo bičiulį.
14. Atsiliepi į telefono skambutį “alio” sakydamas daugiau, nei 5 kartus.
15. Esi patenkintas pakartodamas šešis kartus savo užsakymą restorane, kuris meniu turi viso labo keturis patiekalus.
16. Jautienos nugarinės kepsnys su ryžiais skamba normaliai. (Tailande ryžiai valgomi visur ir visada prie visko, net prie bulvių)
17. Tiki viskuo, kas rašoma vietiniame laikraštyje.
18. Visiškai ignoruoji šviesoforo signalus, “stop” ženklus ir padirbtų laikrodžių pardavėjus.
19. Klausydamasis piloto kalbos supranti, kad jis nemoka angliškai ir nebegalvoji, ar jis supranta skrydžių valdymo centro komandas.
20. Manai, kad įprastas nuotykis yra tai, kad padavėjas tiksliai pakartoja tavo užsakymą, o virėjas pagamina ką nors visiškai kito.
21. Nebestebina, kai trys vyrai su kopėčiom ateina pakeisti elektros lemputės.
22. Manai, kad yra normalu šešias dienas laukti, kol skalbykloje atgausi savo skalbinius arba mokėti 50% priemoką, jei nori atsiimti tą pačią dieną. (kažkaip nė karto neteko to patirti, ar girdėti iš kitų žmonių apie tai)
23. Taksi vairuotojai tave supranta.
24. Turi ryžių virimo aparatą.
25. Dėl selektyvinės atminties nuoširdžiai tiki, kad gali grįžti į vakarų pasaulį.
26. Prieš nusišluostydamas rankas į kelnes beveik pilnai nusausini jas purtydamas.
27. Supranti viską, apie ką šnekama aukščiau!

Dar keletas įdomesnių pastebėjimų iš tos pačios serijos:

1. Apasidairai į abi puses prieš eidamas per gatvę.
2. Tavęs ne tik kad nestebina valytoja, valanti gretimą pisuarą, kol šlapiniesi, bet su ja dar ir persimeti keliais žodžiais.
3. Manai, kad spalvotos mirgančios lemputės aplink televizorių atrodo gražiai.
4. Blondinės atrodo egzotiškai.
5. Manai, kad yra vietos dar vienam ant motorolerio, ant kuris jau veža 5 žmones ir kiaulę.
6. Pradedi ilgėtis stambių moterų išsiplėtusiomis venomis.
7. Geri alų su ledukais.
8. Šneki pilna burna.
9. Sakai, kad yra vienuolika valandų, kai iš tikro yra be penkiolikos dvylika.
10. Parkuodamas automobilį naudoji švilpuką. (Tailande daugelyje stovėjimo aikštelių parkuotis ir išvažiuoti į gatvę padeda apsaugos darbuotojai, kurie naudoja švilpukus)
11. Nuolat galvoji, kad jau laikas vėl valgyti.
12. Tau nėra nieko neįprasto mergina, sėdinti ant motorolerio keleivio sėdynės, abiem kojom vienoje pusėje, viena koja beveik ant žemės, besidaranti makiažą.
13. Juokiesi atsilošęs iš bajerių, kurių nesupranti.
14. Viskas, ką turi, yra padirbti daiktai.
15. Tu nuoširdžiai nieko nebesupranti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų.

Prieš darant bet kokias išvadas ar apibendrinimus reikia prisiminti, ko mes čia atvažiavome. Bene svarbiausias motyvas buvo poilsis nuo buities, nuo lietuviškos kasdienybės ir noras patirti kitą kultūrą. Galima pasakyti, kad vedė noras pabėgti nuo savęs arba, tiksliau, noras eilinį kartą sau ir kitiems pripažinti, kad nuo savęs nepabėgsi. Pačios kelionės tikslas buvo ramiai praleisti laiką. Be darbinių rūpesčių, įtampos ir nuolatinio skubėjimo, žodžiu taip, ką tajai vadina sabai sabai (sabai tajų kalboje reiškia “laimingas”, bet ne kaip “liūdnas” antonimas, bet greičiau kaip “ramus”, “atsipalaidavęs”, “nesukubantis”). Ar mums tai pavyko? Ar galime teigiamai atsakyti į klausimą sabai dee mai (ar tau gerai)?

Manau, kad taip. Nėra čia rojus, kaip kartais gali pasirodyti iš šono ar kieno nors vaizduotėje, bet ir pragaru tikrai nekvepia. Gyvename ramiai, kasdieniškai ir gan buitiškai. Nors valgyti gan pigiai ir labai skaniai gauname aplinkiniuose restoranėliuose, aš retkarčiais iš vietiniame turguje pirktų šviežių gėrybių suraitau kokį Pad Thai Goong, ryžių makaronų sriubą su žuvies kukuliais ar net labiau pasistengęs įvaldau aštrųjį Tom Yum. Bet net ir rojuj nuo buities nepabėgsi, ypač kai namie laksto kūdikis, tad norom nenorom tenka pripažinti, kad buitinių rūpesčių gyvenime yra nemažai. Vienas mėgstamiausių mano rutinos elementų yra rytinės kelionės į Sompet’o turgų – vykstam ne kasdien, bet bent kartą per savaitę. Pasiimu Piją, vežimą ir fotoaparatą. Keliaujam per visą Chiang Mai centrą stengdamiesi aplankyti dar nematytas gatves, sutikti naujus žmones, užuosti naujus kvapus. Turbūt tuo šis miestas labiausiai ir žavi – savo įvairove ir tuo begaliniu detalių chaosu, kuris kiekvieną kartą atrodo kitaip net ir keliaujant seniai numintais takais. Pakeliui sutikti žmonės beveik visada palydi šypsena, neretai užkalbina Piją, kartais pasidomi manim.

Turgus visada sutinka savo spalvų, kvapų ir veidų gausa. Yra ir kur akis paganyti, ir ką skanaus nusipirkti. Nors perkame dažniausiai tą patį – morkų, bulvių Pijos košėms virti, didelį maišą šviežių mango vaisių ir bananų. Vaisių stengiamės pasiimti skirtingų rūšių – šiandienai, rytojui ir po kelių dienų. Tokiu mums vakariečiams, nelabai įprastu būdu rūšiuojami šviežūs vaisiai Azijoje – pagal tai, kiek jie prinokę. Chemijos ant vaisių čia nepila, todėl rankų plauti pačiupinėjus bananą nereikia. Džiaugiamės tuo, kad galime patys mėgautis ir Piją maitinti šviežiu maistu. Kita vertus, tenka pripažinti, kad “plastmasinės” sriubos (greitai paruošiami makaronai ir sultinys) yra gan dažnai naudojamų tajų patiekalų, kuriais ir mes patys kartais pasimėgaujame.

Maistas Tailande yra pigus, ypač gatvės kavinėse ar turguje. Kilogramas šiandienos mango kainuoja apie 3 litus, vakarykščiai dar ir pigiau. Lauko kavinėse galima pavalgyti už 3-7 litus žmogui, mums įprastesnėse kavinėse pastate – nuo maždaug penkių litų. Galvojau, kodėl taip čia pigu ir kodėl pas mus Lietuvoje taip sąlyginai brangu? Tailande klesti smulkus verslas ir nėra tos daugybės reikalavimų, kuriais mūsuose užgožiama bet kuri komercinė veikla. Čia įprasta, kad šeima turi savo versliuką – lauko kavinę, skalbyklėlę ar mažą parduotuvę. Neuždirba jie milijonų, bet panašu, kad savo šeimą išlaiko, o tas man kelia įdomių minčių, ypač tokių, kaip “kodėl pas mus taip nėra?”

Nors mūsų socialinis gyvenimas nėra labai turiningas gyvo bendravimo prasme – daug laiko praleidžiame bendraudami su tautiečiais virtualioje erdvėje, tie trumpi susidūrimai su vietiniais dažniausiai būna malonūs. Taip, kartais erzina tajų privačios erdvės nepaisymas (pas juos toks dalykas, kaip privati asmeninė erdvė baigiasi ties kiekvieno žmogaus viršugalviu pradedant nuo viršaus, nebent esi budistų vienuolis) ir nesupratimas, kad pavyzdžiui tu kažkur eini ir dabar nelabai gali ar turi laiko sustoti bei penkias minutes laukti, kol jie pažais su Pija. Erzina ir vietinių “taip”, kuris dažniausiai sakomas visiškai nieko nesuprantant, ko iš jų norima ar prašoma. Nepaisant to, stebina bei džiugina tai, kad per visą laiką, praleistą čia, nemačiau kažkokių piktų, pavydžių ar agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Mai bpen rai, sako tūlas tajus ir šypsodamasis gyvena toliau nekreipdamas dėmesio į smulkias problemas.

Čia yra saugu. Gal dėl to, kad Tailande vyrauja budizmas, kurio čia tikrai daug – centrinis Chiang Mai yra tiesiog prigrūstas šventyklų, gatvėse neretai sutiksi vienuolį, o vietiniai žmonės garbina dvasias, kurios oficialiai neturi nieko bendra su Sidharta Gautamos mokymu, bet taikiai su juo gyvena jau daugiau nei 2500 metų. Žinoma, čia aš labiau šneku apie tuos tajų visuomenės bruožus, kurie susiję su mumis, t.y. farangais ir jų gyvenimu šioje šalyje. Jei tektų dirbti tajų įmonėje arba gyventi kasdienį vietinių gyvenimą, vaizdelis būtų truputį kitoks. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad kiekvienas visur randa tai, ko ieško – angliškos Tailando žinios mirga pranešimais apie sulaikytus vakariečius pedofilus ar prievartautojus, naktiniai barai ir klubai pilni pigių “baro merginų”, neretai sutiksi ir Tailande užsikonservavusius bei pamiršusius grįžti namo savo rasę praradusius hipius, gausu smalsių studentų ar NGO darbuotojų. Yra čia visko ir daugumai čia yra gerai.

Smagu žiūrėti, kaip auga Pija – per šį laiką ji iš kūdikio beveik pavirto vaiku, o prieš kelias dienas žengė pirmuosius žingsnius. Keičiamės ir mes – išprakaitavome visus lietuviškus cepelinus bei makaronus, organizmai pradėjo žvėriškai reikalauti saldžių gėrimų. Maukiam Pepsi betkuria proga ir tokiu būdu atstatome cukraus kiekį kraujyje. Toliau tęsiu mokslus universitete ir pradėjau domėtis budizmu. Keliose Chiang Mai šventyklose organizuojami pokalbiai su vienuoliais, vadinamieji Monk Chat, kurių metu galima pabendrauti su budistų vienuoliais iš visos pietryčių Azijos apie religiją, gyvenimo būdą ar tiesiog apie orą. Tiesa, buvau tik vieną kartą, bet dar nespėjau permąstyti visų minčių, kurios apsigyveno galvoje. Tikiuosi, kad apie tai papasakosiu atskirai vėliau.

Gyvenimas čia akivaizdžiai kitoks, bet tuo pačiu nesiskiria nuo to, kurį palikome Lietuvoje. Čia viskas gerokai paprasčiau, o vakarietiškais standartais vertinant kartais ir prasčiau, tačiau ore gali pajausti ramybę, susitaikymą ir harmoniją, ko tikrai nepasakysi apie vakarietiškus miestus, įskaitant Vilnių. Dauguma žmonių įsisukę į smulkius šeimyninius verslus, dalis kapstosi po šiukšlynus, dar kiti gyvena vakarietišką gyvenimą,  bet daugumą jų vienija tai, kad jie tai daro su šypsena, be nuovargio ir įtampos veide. Sudėjus ramius žmonių veidus su detalėmis perkrauta chaotiška aplinka turbūt gautume priešingą vaizdelį vakarams, kur išorė bei aplinka yra graži, o žmonių veidai sako ką kita, tačiau priešinti šių dviejų kultūrų tikrai nekyla ranka. Apima jausmas, kad čia gyvena tie patys žmonės tiesiog kitaip. Galų gale sunku žodžiais tai nupasakoti net ir po šimto dienų, praleistų čia, nors tas pirmas įspūdis, apimantis žiūrint nuotraukas ar tiesiog stebint gyvai Azijos kasdienybę, seniai išgaravo. Nebeliko tos mistikos bei to betvarkės ar skurdo įspūdžio, pamažu viršų ima suvokimas, kad viskas čia tiesiog yra taip, kaip yra.

Daugeliui kyla klausimas, ar dar neatsibodo čia, ar dar nesiruošiam grįžti namo. Nors Kristina mielai keliautų atgal, aš dar mielai čia pabūčiau. Gal šiek tiek pradedu pasiilgti darbinės veiklos ir profesinio bendravimo, bet ne tiek, kad keisčiau aplinką. Po truputį pradedu ieškotis darbo, kad galėčiau produktyviau leisti laiką, labiau save realizuoti ir dar vieną kitą litą uždirbti. Norisi darbo nuotoliniu būdu, bet jei reikėtų grįžti atgal, svarstyčiau ir tokį variantą.

Žvelgiant į šias gan chaotiškai išdėliotas mintis, sunku būtų pasakyti, kad pasiekiau azijietišką ramybę, bet jaučiuosi pajudėjęs link jos Nesitikiu tapti budistu, bet norisi geriau suprasti vietinę kultūrą, juolab, kad pasimokyti tikrai yra ko. Viską apibendrinant galiu pasakyti, kad šios šimtas dienų tapo savotiško kelio į sąmoningesnį bei gilesnį savęs ir aplinkos pažinimą pradžia. Labai tikiuosi, kad tas kelias greit nepasibaigs…

Atėjus šviesiems kapitalizmo laikams, klientų aptarnavimo filosofija “ko žiopsai, pasiimk pats” (nemandagi pono-tarno frazės interpretacija) pamažu pasitraukė tiek iš komercinių, tiek ir iš valstybinių įstaigų, nors pastarosiose dar sutinkama. Štai užtenka apsilankyti pašto skyriuje. Ateini į patalpas, nemačiusias remonto nuo caro Ruriko laikų, pastovi eilėje, kuri vangiai juda mažais pensininkų žingsniais link apkerpėjusio langelio tam, kad pamatytum piktas akis ir ištiestą ranką, be žodžių klausiančią “ko nori?”. Atsargiai atkiši tarybinio tualetinio popieriaus skiautelę, ant kurios daktariška rašysena išraitytas neįskaitomas adresas bei siuntos tipas ir tik spausdinta informacija su antspaudu padeda susigaudyti, kad tau laikas į paštą. Pikta ranka be žodžių paima lapelį, nieko nesakiusi išnyksta už baltais aliejiniais dažais dažytų durų, ant kurių puokuojasi senoviškas iš metalinių raidžių sudėliotas užrašas “Siuntų skyrius”, o po juo matosi kažkada buvusio rusiško atitikmens liekanos. Po kelių minučių pro langelio apačią išlenda siunta iš universiteto, kaip visada pragulėjusi mažiausiai mėnesį pašte, nors pranešimas atsiųstas tik vakar. Gerai, kad universitetas tokiems dalykams būna pasiruošęs – tokią pačią siuntą pakartotinai išsiunčia kurjerių paštu man pasiskundus, kad jau savaitę vėluoja mokslų medžiaga.

Kartais tokia pašto tvarka išeina į naudą. Štai prieš metus užsisakiau iš Amazon.com trejetą knygų, kurias ši parduotuvė pasižadėjo pristatyti per dvidešimt darbo dienų. Praėjus nustatytam terminui ir palaukus dar porą savaičių – siuntos nėra. Laiškas Amazon.com apie negautas prekes ir didžiai apgailestaudami prekeiviai supakuoja ir išsiunčia knygas iš naujo. Štai ir vėl viskas iš naujo – praeina terminas, dar porą savaičių, o knygų nėra. Piktas laiškas, grąžinami pinigai ir atsiprašoma. Praeina mėnuo, ateina du lapeliai iš pašto. Ant siuntų puikuojasi gavimo datos, bylojančios apie nepriekaištingą Amazon.com ir jų partnerių, pristatančių siuntas į Lietuvą, darbą.

Šviesaus kapitalizmo spinduliai dar nepasiekė tolimų “Lietuvos pašto” kampelių, kuriuose slypi aitri komunizmo laikų tamsa, bet tai dar suprantama ir nesunkiai paaiškinama. Sunkiau yra suvokti tokius reiškinius, kai visiems gerai žinomi ir plačiai per Lietuvą nusidriekę maitinimo įstaigų tinklai priima į darbą ir toleruoja darbuotojus, kurie laikosi požiūrio, kad tarnauja ponui klientui tik todėl, kad negavo geresnio darbo. Štai vakar nusprendėme, kad jau laikas pavartoti pietums maisto, o tuščias šaldytuvas išsiuntė laimės ieškoti į kavinę. Kaip jau įprasta musyse, išlindome į Gedimino prospektą dar nežinodami, kur valgysim, tad greitai teko apsispręsti. Nors jau ne kartą spjaudėmės ir keikėmės anksčiau, pasirinkome “Double Coffee”. Buvome pamiršę, kodėl, bet senokai jau nebuvome kėlę ten kojos. Prisiminėm dar net nespėję atsisėsti prie stalo.

Žmonių, kaip įprasta savaitgalio popietei, buvo daug. Laisvą staliuką radom tik vieną, dar nesutvarkytą, su buvusių klientų arbatpinigiais ir kitom atliekom. Prisėdom, atbėgusi padavėja nuvalė stalą ir tėkštelėjo meniu. Pasiskaitėm, išsirinkom, laukiam. Laukiam. Vis dar laukiam. Po penkiolikos minučių, atbėga padavėja, pasakau, kad norim užsisakyti. Lakoniškas “tuoj” ir pradeda nurinkinėti indus nuo gretimų stalų. Kai rankose nebetilpo indai, priėjo prie mūsų ir klausiamai pasižiūrėjo. “Norim užsisakyti, galima?”. Piktas linktelėjimas ir išvardinam savo pageidavimus. Nepatikliai pavarčiusi akim padavėja nuskuba nunešti indų. Laukiam. Kavinė pradeda tuštėti, atsiranda daug laisvų stalų. Grįžta padavėja, šįkart – tuščiomis rankomis. “Atsiprašau, ką jūs užsakėte?”. “O tai jūs dar negaminate?”. Kvailas klausimas… Pasiteisina gausybe klientų, atsiprašo. Atsiprašymas priimtas. Laukiam maisto. Nepraeina nė šimtas metų ir gaunam, ką užsakėm. Tik vat mes naiviai tikėjomės, kad maistas bus šiltas, deja.

Po tokių pietų belieka  atsakingiems už aptarnavimą asmenims “Double Coffee” rekomenduoti apsilankyti tokioje Vilniaus menininkams ir studentams gerai pažįstamoje kavinėje, pavadinimu ŠMC, įsikūrusioje Šiuolaikinio meno centre. Ši kavinė visą laiką garsėjo specifine publika ir atitinkamu aptarnavimu. Tačiau penktadienio vakarą, atėjus atsigaivinti prieš fotografijos parodos atidarymą, buvome gerokai nustebinti. Prisėdome prie vienintelio laisvo staliuko bohemiško jaunimo ir senimo apgultoje salėje, kurios priekyje driekėsi ilga savitarnos eilė. Jau buvom susiruošę mesti burtus, kas eis stot į tą eilę, kai prišoko besišypsanti padavėja, priėmė užsakymą, atnešė gėrimus, o juos baigus ir sąskaitą. Ir še tau, kad nori – bohemiškas gyvenimas, pasirodo yra ne tik, kad pigesnis, bet dar ir su žymiai geresniu aptarnavimu!

Nedidelis turistinis vadovas apie Amsterdamą nieko ypatinga nežadėjo – keli muziejai, kelios aikštės ir raudonųjų žibintų kvartalas. Nuotraukos ir smulkesnis miesto aprašymas aiškiai rodė, kad Amsterdamas gali pasigirti labiau savo dvasia ir atmosfera, nei įsimintinais statiniais ar kitais žymiais objektais. Todėl labai daug nesitikėjom.

Atvykome vėlyvą penktadienio vakarą ir viešbutyje išsikrovę daiktus patraukėme apžiūrėti miesto širdies – De Dam aikštės. Pirmasis įspūdis, susidaręs vos išlipus iš traukinio, atvežusio ir oro uosto, tik pasitvirtino – miestas tikrai nusipelno apibūdinimo “murzinas”. Nieko nuostabaus – jūrinės valstybės, jūrinis miestas su nesibaigiančiais kanalais ir tūkstančiu tiltų bei milijonais balandžių.

Mažas žingsnelis giliau į miesto senamiestį, kuris patraukė pirmiausia žmonių gausa, įsuko mano mintis į tuos laikus, kai kūrėsi Europos Sąjunga. Vaikštant Amsterdamo gatvėmis susidaro įspūdis, kad kuriant šią organizaciją Vakarų Europos valstybės ir jų sostinės pasidalino savo funkcijomis: Briuselis tapo sostine, Paryžius – kultūros centru, Londonas – finansų, na, o Amsterdamui beliko Sodomos ir Gomoros vaidmuo. O tokia asociacija kyla gan greitai, net jei ir nežinote, kad Amsterdame legalizuota visa virtinė tradiciškai neigiamai arba nevienareikšmiškai vertinamų dalykų: lengvieji narkotikai, prostitucija, gėjų santuokos ir netgi eutanazija. Nors pastarasis reiškinys nėra pastebimas gatvėse, visų minėtų dalykų pripažinimas legaliais, pirmiausia rodo liberalumą ir tolerantišką visuomenės požiūrį.

Liberali dvasia gatvėse trykšte trykšta, o tai patvirtina iš visos Europos ir kitų žemynų suplūdusios minios turistų, besimėgaujančių jų šalyse uždraustais vaisiais. Marihuanos dūmų debesys, sklindantys iš kofišopų, šalia kurių gulintys perdozavę svaigalų entuziastai jau nieko nestebina. Raudonųjų žibintų kvartalas su įvairių rūšių prostitutėmis – storomis, plonomis, juodomis, baltomis, jaunomis, senomis, vyriškomis ir moteriškomis. Kaip sakant – kiekvienam pagal savo skonį. Abiejų lyčių gėjų porelių galima pamatyti visur, kaip ir vaivorykštinių vėliavų, kabančių vos ne prie kas trečio namo Amsterdame. Sekso reikmenų parduotuvių čia daugiau, nei Vilniuje kiniečių restoranų ir Čili serijos valgyklų kartu sudėjus.

Vaikštant penktadienio vakarą po Amsterdamo centrą blaivam darosi šiek tiek nesaugu ir ganėtinai keista – suvoki, kad esi balta varna tarp apsvaigusių kranklių. Pavartojus svaigiųjų priemonių ir susiliejus su aplinka viskas gal atrodytų kitaip, tačiau neabejoju, kad lygiai taip pat šypseną keltų Amsterdamo, kaip Europos kultūros centro, pristatymas kanalų laivuose ekskursijas vedančių gidų kalbose.

Pasivažinėjimas dviračiais po Amsterdamą ir jo apylinkes bei pasiplaukiojimas laivu kanalais gerokai reabilitavo pradinę nuomonę apie Olandijos sostinę. Apsilankymas Rijksmuseum, kuriame saugomos didžiausios klasikinės Olandijos meno vertybės, ir sekmadieninė išvyka į visiškai kitokį miestą – Europos sostinę Briuselį, paliko šiltą ir teigiamą Amsterdamo prisiminimą.

Nors apsilankymas Briuselyje man nebuvo pirmas, (vėl) nustebino šio miesto chaotiškumas ir visiškas nykumas. Nors šis miestas turi daugiau įsimintinų ir lengvai atpažįstamų objektų – sisiojantis berniukas ir sisiojimo pozoje tupinti mergaitė ar didžioji miesto aikštė su gėlių kilimu, jame nė su žiburiu nerasi tos dvasios, kurią Amsterdame sukuria dviračių gausa, kanalai, gyvenamieji laivai ar tas pats raudonųjų žibintų kvartalas. Gėjų vėliavų čia taip pat netrūksta, tačiau jos yra tik viena iš daugelio dvasių plevenančių nykiose Briuselio gatvėse, greta murzinos Stalingrado alėjos marokiečių, didžiojoje aikštėje suplūdusių turistų, į restoranus kviečiančių pietiečių ar Šumano aikštės eurokratų bei klaikių to rajono pastatų be kita ko, apkarstytų keistais užrašais “Žemės ūki, aš tave myliu!” (Agriculture, je t’aime). Briuselyje gausu šių ir daug kitų skirtingų dvasių, darniai traukiančių chaotišką kakofoniją. Užuojauta mūsų tautiečiams, besiveržiantiems ten daryti karjeros.

Šiltus bei blaivius prisiminimus iš Amsterdamo, nykią Briuselio aplinką ir kitus įspūdžius galite pamatyti nuotraukose.

Amsterdamas

[Show as slideshow]

1234►

Briuselis

[Show as slideshow]

123►

Populiarumo kriterijai

Kiekvienas tinklaraščio rašytojas nori, kad jo įrašai būtų skaitomi. Kitaip, kam rašyti? Kiekvienas skaitytojas nori žinoti, kurie tinklaraščiai yra verti dėmesio. O kaip gi atsirinkti? Tam reikalui ateina į pagalbą statistika. Pačią paprasčiausią lietuviškų tinklaraščių statistiką galima rasti blogologas.lt svetainėje, kuri pateikia užsiregistravusių vartotojų tinklaraščių lankytomumo ir prenumeratorių skaičius. Blogeriai.net kiekvieną vakarą skelbia populiariausių įrašų sąrašą, kuris (jei neklystu) sudaromas pagal skaitytojų vertinimus. Tačiau kyla natūralus klausimas, ar visi šitie kriterijai ką nors pasako apie populiarumą.

Prenumeratoriai, kaip rodo patirtis, yra tik menka dalelė skaitančių, nes didelė dalis skaitytojų ateina iš paieškos sistemų, kitų tinklaraščių ar tų pačių statistikos svetainių. Ne ką mažiau žmonių ateina tiesiogiai. Akivaizdu, kad tokie lankytojai nepatenka į prenumeratorių sąrašus. Kita vertus, teisūs ir tie, kurie sako, kad prenumeratoriai yra ištikimiausi skaitytojai, kurie reguliariai lankosi svetainėje, o tai turėtų būti pakankamas kriterijus. Bet ką iš tikrųjų slepia prenumeratorių skaičius? Techniškai tai yra tik prisijungimų per sindikacijos (RSS, Atom ir kt.) sąsajas, o už šių prisijungimų gali slypėti bet kas – tiek vienas vartotojas, naudojantis tris prenumeratos programas (pvz.: kompiuteryje, mobiliame telefone ir Google Reader), tiek tūkstantis skaitytojų, skaitančių straipsnį, kuris integruotas į kitą tinklaraštį (tokiu atveju įskaitomas vienas prenumeratorius). Juolab, kad Blogologo prenumeratorių statistika gali naudotis tik tie tinklaraščiai, kurie prenumeratų sąsajas pateikia per FeedBurner.

Lankomumo statistika taip pat yra abejotinas kriterijus turint omeny ir tai, kad Blogologe statistika pateikiama tik iš Google Analytics ir specialius WordPress įskiepius naudojančių tinklaraščių. Atsitiktiniai skaitytojai, užėję apsidairyti, nieko nepasako apie tinklaraščio populiarumą, kaip ir tie, kurie čia pateko atsitiktinai. Blogeriai.net publikuojamas sąrašas tėra šio tinklapio lankytojų, kurie netingi paspausti pliusą arba minusą, nuomonė, kuri laisvai gali būti ir paties įrašo autoriaus (tik) pastangos populiarinti savo tinklaraštį ar konkretų įrašą.

Akivaizdu, kad remtis tik vienu iš šių populiarumo kriterijų yra nelogiška ir neobjektyvu, tačiau koks sprendimas geriausias? Egzistuoja ir daugiau potencialių populiarumo kriterijų: nuorodos į įrašą, komentarų kiekis, atsakomųjų įrašų kiekis ir kiti. Manyčiau, kad šiuo atveju reikėtų rasti gudrų algoritmą, galintį objektyviau apskaičiuoti populiarumą, kaip tai daroma technorati.com ar kituose tinklaraščių paieškos sistemose. Ko gero tai kažkiek kainuotų, todėl tai gali leisti komercinės organizacijos. (Praėjusiam sakinyje nuskambėjo nemokama verslo idėja). Na, o kol kas ši sritis Lietuvos blogosferoje išgyvena laikus, buvusius iki 1998 metų, kai rinkoje dominavo Yahoo, pateikdavusi paieškos rezultatus pagal ieškomo žodžio pasikartojimą svetainėje. Atėjusi Google paieška žaibišku greičiu nurovė karūnas Yahoo ir kitoms paieškos sistemoms, kai pristatė savo paiešką, naudojančią PageRank algoritmą, atsižvelgiantį į kelis tūkstančius atitikimo kriterijų.

Profesionalumas prasideda ir baigiasi smulkmenomis

Viena populiariausių ir dažniausiai naudojamų tinklaraščių platformų yra WordPress, kuri vartotojams leidžia (natūralu, vienok) rašyti komentarus po autoriaus įrašais. Komentarų rašymas nėra išskirtinis šios platformos bruožas, tačiau komentarų laiko žymė lietuviškose versijose neretai turi tik dvi paros dalis – rytą ir vakarą. Ir visai nesunku suprasti kodėl. Tai yra viso labo nevykęs lotyniškų terminų Ante Meridiem ir Post Meridiem, naudojamų daugiausia angliškai šnekančiose valstybėse, vertimas. Juokingai atrodo, kai rašai komentarą Artūro Račo ar kitame tinklaraštyje po sočių pietų, apie dvyliktą valandą dienos, o sistema pasako, kad komentaras rašytas vakare. Smulkmena, bet erzina.

Labai sveikintina ir džiuginanti yra jau anksčiau minėtų blogologas.lt ir blogeriai.net svetainių kūrėjų iniciatyva. Šios svetainės puikiai atlieka lietuviškos blogosferos direktorijos ir jau aptartą populiarinimo funkciją. Akivaizdu ir tai, kad šios iniciatyvos yra grynai technologinės, nes klaidų bei funkcionalumo sutrikimų kiekis juose yra toks pats, kaip ir kiekvieno programuotojo darbuose, o apie dizainą ar kitus patogumo dalykus išvis mažai galvota. Nenoriu mėtyti akmenų į programuotojų daržą, tiesiog noriu pabrėžti, kad geram IT produktui vien programuotojo nepakanka. Svarbu yra ir vartotojo patirtis, ir naudojimosi sistema paprastumas ar vertinimo objektyvumas (kai kalbama apie reitingavimą).

Blogeriai.net – kasdieninis tautos ruporas

Norintiems atrasti kasdienių skaitinių ir komentarų tikrai yra verta periodiškai apsilankyti blogeriai.net svetainėje. Čia pateikiama nemažai šviežienos, todėl tai tikrai yra nebloga vieta išsirinkti vieną kitą skaitinį ar gal net mėgstamą tinklaraštį. Šis tinklapis, prisistatantis lietuviškų tinklaraščių agregatoriumi, bando atkartoti tai, ką daro amerikietiškasis technorati.com. Tik kokybė skiriasi. Labai.

Labiausiai badantis akis dalykas yra tai, kad šiame tinklapyje pateikiama viskas be jokios atrankos ar kategorizacijos. Šalia galite rasti ir tinklaraščius apie politiką, ir apie elektroninius gadget’us, ir apie reklamą, ir apie kažkieno rytines nesėkmes, ir dar šiaip apie daug ką. Ir viskas viename puslapyje. Tokiame triukšme nesunku praleisti įdomius įrašus ar tiesiog nukeliauti į nieko vertą skaitalą, nes nepateikiama net elementari klasifikacija, o įrašo autorių žymės lieka kažkur anapus. Ką jau kalbėti apie tai, kad rasti užvakar matytą įrašą būtų visiškai beviltiška. Akivaizdu, kad bent jau elementari kategorizacija padėtų skaitytojams atsirinkti straipsnius pagal dominančias sritis, rasti archyve ankstesnius įrašus ar tiesiog padėtų nustatyti kategorijos populiarumą, nekalbant jau apie tai, kad nebūtų tokio klaikaus triukšmo.

Delfi blogas – tikrai labai blogas

Į blogosferos traukinį (jei taip galima pavadinti) šoka didieji portalai delfi.lt, lrytas.lt ir kiti. Nežinau daug apie kitus, nes pačiam teko bandyti tik pirmąjį. blog.delfi.lt naudoju savo tinklaraščio įrašų reklamai – talpinu ten vadinamuosius teaser’ius – tikrai nebloga reklama ir būdas susirasti skaitytojų. Tad, kuo užkliuvo Delfi blogas? Ogi tuo, kad jis beveik ne blogas. Tai tik būdas rėkti į tuščią erdvę ir daugiausia, ko galima tikėtis atgal, yra tik vienas kitas komentaras. Ten negalima matyti lankomumo statistikos, nuo skaitytojų slepiama prenumeravimo funkcija, o apie kažkokį pritaikymą savo reikmėms išvis neverta šnekėti. Rimtam tinklaraščio rašytojui ten nėra, ką veikti. Sunkiai paaiškinamas ir redakcijos blogo elitizavimas, kai vartotojų tinklaraštis slepiamas po redakcijos populiariausiais.

Ir aš šią savaitę skaičiau – plojam rankytėm

Gan įdomus būdas atsirinki įdomius straipsnius yra pažvelgti į tinklaraščius kitų autorių akimis. Karolis Pocius yra vienas populiariausių tokių apžvalgų rašytojas, per savatę po kelis kartus pateikiantis savo nuomone įdomiausių skaitinių sąrašą su minimaliais komentarais ir rišliu tekstu. Šių apžvalgų populiarumo sužavėti keli tinklaraštininkai (ups, koks sudėtingas žodis) puolė mėgdžioti Karolį ir pateikė savasias apžvalgų versijas. Kolkas pateikiami tik pirmieji jų bandymai, bet jei tokie bus ir tolesni, tai gal geriau tegu jie paklauso garsiojo blogoliaudies patarimo – jei gali nerašyti, geriau ir nerašyk.

Pabaigai

Lietuviška blogosfera tebegyvena nerūpestingą vaikystę ir labai iš lėto bręsta. Šį brendimo procesą lėtina ir tai, kad ji yra sąlyginai maža – tinklaraščių autorių dar nėra daug, o skaitytojas dar taip pat nėra išprusęs. Taip pat panašu, kad dauguma skaitytojų dar yra nepilnai atjunkę nuo didžiųjų portalų tešmens – skaitytojų aktyvumas komentaruose yra sąlyginai žemas, o jų kultūra – neretai atitinkamo lygio.

Apie turinio kokybę nekalbu sąmoningai, nes čia jau kiekvieno reikalas – tinklaraštis yra tinklaraštis, o ne profesionalus ar akademinis straipsnis žurnale. Tačiau ir asmeniniuose įrašuose egzisuoja tam tikri kokybės parametrai ir nerašytos taisyklės. Apie tai siūlau paskaityti klasika tapusiame tinklaraštyje.

Iš penkiasdešimties skurdžiausių pasaulio valstybių, trisdešimt keturios priklauso pietinei Afrikos daliai; nepaisant to, šis regionas yra viena sparčiausiai augančių mobiliojo ryšio rinkų pasaulyje. Pagal Jungtinių tautų statistinius rodiklius šiame regione mobiliojo ryšio vartotojų skaičius nuo 1994 metų, kai jų nebuvo nė vieno, iki 2004 metų pabaigos išaugo iki 82 milijonų. Vidutinis šio regiono mobiliojo ryšio vartotojų skvarbos procentas yra 58% per metus, o kai kuriose valstybėse jis siekia net 300%. Kas paskatino tokį spartų mobiliųjų telekomunikacijų plitimą bene skurdžiausiame pasaulio krašte?

Mobiliojo ryšio skvarbos statistika ir prognozės Afrikos žemyne. Šaltinis: http://whiteafrican.com/2008/08/01/2007-african-mobile-phone-statistics/

Mobiliojo ryšio skvarbos priežastys

Paradoksalu, tačiau esminė mobiliojo ryšio skvarbos priežastis pietinėse Afrikos valstybėse yra tas pats skurdas. Valstybiniai telekomai šiame regione yra neturtingi ir korumpuoti, o jų plėtra reikalauja didelių investicijų, kurios tikrai greitai neatsiperka. Mobiliųjų telekomunikacijų infrastruktūros plėtra yra gerokai pigesnė ir greičiau atsiperkanti lyginant su tradiciniu laidiniu telefono tinklu, todėl nenuostabu, kad pastaroji komunikacijos priemonė yra beveik neegzistuojanti – pietinėje Afrikos dalyje laidinio telefono linijų yra gerokai mažiau nei Niujorke ar Tokijuje. Išraiškinga ir statistika – 100 pietinio Afrikos regiono gyventojui tenka nepilnai vienas laidinis telefonas, kai vakarų valstybėse šis skaičius paprastai siekia penkiasdešimt ir daugiau.

Prie mobiliojo ryšio plėtros nemažai prisidėjo ir specifinis verslo modelis. Absoliuti dauguma (95%) pietinės Afrikos regiono mobiliojo ryšio vartotojų naudojasi išankstinio apmokėjimo kortelėmis. Kadangi dauguma Afrikos gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi gyvenamosios vietos adreso, kuris reikalingas sudaryti paslaugų sutartį, o nemažai gyventojų neturi banko sąskaitos, nekalbant apie pastovias pajamas, išankstinio telefono pokalbių apmokėjimo paslaugos tapo puikia išeitimi telekomunikacijų bendrovėms plėtoti verslą šiame regione. Politinis stabilumas ir vietinių telekomų neveiksnumas leido į rinką ateiti užsienio investuotojams. Mobiliojo ryšio skvarbos rodikliai šovė į viršų.

Mobilusis ryšys – Afrikos duona ir valiuta

Užsienio šalių investicijos, mobilaus telefono ryšio bendrovės ir infrastruktūros tinklas yra nemaža paskata Afrikos žemyno šalims. Sukurta nemažai darbo vietų, vietinės kompanijos gauna užsakymų, o telefoninis bendravimas skatina šių šalių vystymąsi. Tačiau egzistuoja ir ne tokių tiesioginių, bet ne ką mažiau akivaizdžių pokyčių. Atsiradus mobiliajam ryšiui, pietinėje Afrikos dalyje sparčiai išpopuliarėjo naujas verslas – “mobiliosios telefono būdelės”, kurių paslaugomis naudojasi skurdesni žmonės, negalintys įsigyti telefonų patys. Už paslaugas mokama kaip ir tikroje telefono būdelėje – už prašnekėtą laiką.

Kelių šimtų dolerių investicija, už kurią įsigyjamas kioskas, keli mobilieji telefonai bei ryšio kortelės, ir galima pradėti verslą. Kai kuriose Afrikos valstybėse nereikia nė tiek – pakanka turėti mobilųjį telefoną ir vaikščioti pasikabinus jį ant kaklo po miestą. Klientai patys tave susiras. Neretai investuojama ir daugiau, įrengiamos patalpos su keliais laidiniais telefonais, prijungtais į mobiliojo ryšio tinklą. Vietiniai gyventojai noriai naudojasi šiomis paslaugomis atsisakydami seno įpročio su kitais žmonėmis bendrauti laiškais, o kioskus ir viešo naudojimo telefonus praminė “žmonių telefonais”.

Mobilioji telefono būdelė

Egzistuoja ir kur kas gudresnių verslo formų. Nemaža Afrikos žemyno dalis dėl to paties skurdo turi gan ribotą elektros tiekimo tinklą. Mobiliojo ryšio bendrovės, plėsdamos savo tinklus, investuoja į efektyvias saulės energijos baterijas, kurios maitina pakelių bokštus, laikančius antenas bei siųstuvus. Tačiau Saulės baterijos ir elektra dar yra per didelė prabanga daugumai Afrikos gyventojų, todėl sparčiai populiarėja ir mobiliųjų telefonų baterijų įkrovimo paslauga, kuri teikiama gatvėse, pakelėse ir kitose mums, vakariečiams, neįprastose vietose. Telefonai už nedidelį mokestį ten įkraunami iš elektros tinklo ar net mašinų akumuliatorių. Keliose pietų Afrikos valstybėse itin išpopuliarėjo ir nauja paslauga, leidžianti pirkti ir išsiųsti ryšio laiką kitam žmogui. Gautas ryšio laikas gali būti prakalbėtas arba tiesiog “išgrynintas” į pinigus pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje.

Mobiliųjų telefonų įkrovimas gatvėje

Naujasis kolonializmas

Nors mobiliųjų telefono būdelių verslas Afrikoje klesti, nuo jo neatsilieka ir GSM kortelių pardavėjų pelnai, o vartotojų kiekis žaibiškai auga. Vis dėl to šiame regione susiduriama su mobiliojo ryšio problema, kuri mobiliojo ryšio bendrovėms didina pelnus, o mūsų kraštuose apskritai atrodo gan juokingai. Daugumoje Afrikos valstybių konkuruojantys ryšio tiekėjai draudžia skambučius į konkurentų tinklus. Taigi, norint paskambinti iš afrikietiško omnitelio į afrikietišką bitę teks arba palaukti geresnių laikų, arba nusipirkti kortelę iš afrikietiškos bitės, nes ryšys tarp skirtingų operatorių ten negalimas.

Tokia mobiliųjų operatorių politika ir milžiniški paslaugų pelnai, kurie yra išplukdomi atgal į vakarietiškus kraštus, iš kur ateina dauguma investicijų, jau spėjo užsitraukti nemažos kritikos. Aršesni aktyvistai tai praminė naujuoju kolonializmu. Trumpalaikis mobiliųjų telefono būdelių verslas ir eksportuojami operatorių pelnai neprisideda prie Afrikos valstybių ekonominio augimo ilgalaike prasme, todėl skurdas ir ligos artmiausiu metu iš Afrikos dar nežada trauktis.

Naujoji karta. Naujas požiūris

Naujoji karta, gimusi paskutiniame praėjusio amžiaus dvidešimtmetyje bei šio amžiaus pirmajame penkmetyje, mokslininkų krikštijama skirtingais vardais. Vieni ją vadina Tinklo karta (angl. Net Generation), kiti -- Tūkstantininkais (angl. Millenials), treti -- Generacija Z (angl. Generation Z). Neretai galima išgirsti ir Interneto ar Google kartos pavadinimus, o kartais vartojamas ir vardas “Generacija Dabar” (angl. Generation Now), pabrėžiantis polinkį į skubumą. Nors mokslininkai ieško tinkamo naujosios kartos vardo ir bando apibrėžti tikslesnes metų ribas, visi vieningai sutaria, kad naujoji karta smarkiai skiriasi nuo savo tėvų.

Naujosios kartos žmonės užaugo su kompiuteriais bei internetu. Technologijos jiems yra ne šiaip technologijos, o neatsiejama sudedamoji visuomenės dalis, įsišaknijusi taip giliai, kad ja neįmanoma nemokėti naudotis. Šiai kartai būdingas socialumas ir skubumas, kuriems neišvengiamai naudojamos mobiliosios komunikacijos ir internetas. Akivaizdu, kad naujajai kartai būdingas visiškai kitoks požiūris į mokslą ir į darbą, o senoji santvarka jiems yra, švelniai tariant, nepriimtina.

Kitoks požiūris į mokslą

Vakaruose jau gan seniai diskutuojama apie tradicinės švietimo sistemos trūkumus ir galimus efektyvumo gerinimo būdus. Steigiamos mokyklos, veikiančios pagal visiškai priešingus įprastiems modelius. Tiesa, vieningo modelio nėra, tačiau visus bandymus vienija principas, kad būtina atsižvelgti į pačius besimokančius ir naudoti jiems tinkamus mokymosi metodus. Gaila, kad Lietuvoje diskutuojama dėl paviršutinių dalykų, ar pavyko aukštojo mokslo reforma, ar žlugo, tačiau visiškai nemąstoma apie pačius studijuojančius. O jie ir yra ta naujoji karta, kuri turi visiškai kitokį požiūrį į mokslą.

Skaitmeninis raštingumas yra įaugęs jiems į kraują. Naujoji karta yra užaugusi su kompiuteriais ir internetu, todėl jie be vargo interpretuoja vaizdinę informaciją, sugeba akimirksniu persijungti iš virtualaus į realų pasaulį ir informacijos ieško internete. Tekstinė informacija ir knygų prikrautos bibliotekos jiems yra tik vienas siauras ir labai lėtas informacijos kanalas. Skaitmeninė informacija ir įprotis ją gauti skubiai, sąlygoja mobilaus telefono bei interneto ryšio poreikį. Jie yra visuomet prisijungę.

Mokymosi procese naujosios kartos žmonės mėgsta eksperimentuoti ir patys išbandyti dalykus, o ne sausą teoriją, kuri viską paaiškina. Jie yra itin socialūs ir laisvai bendraujantys, todėl jiems svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas, kai besimokantys padeda vieni kitiems. Šiai kartai tai yra įprasta, nes didžioji dalis jų bendravimo vyksta sociatinklyje, dalyvaujant socialiniuose tinkluose, rašant tinklaraščius ar naudojantis virtualiais pasauliais, o taip pat žaidžiant 3D žaidimus internete.

Pasaulį naujoji karta suvokia, kaip suplanuotą ir struktūruotą, todėl siekdami tikslo remiasi procedūromis ir taisyklėmis. Struktūra yra priešpastatoma neaiškumui bei dviprasmybėms, o aiškumo siekiama interaktyviai bendraujant. Todėl tradicinės auditorijos su dėstytoju, skaitančiu savo prieš penkiolika metų rašytą knygą, jiems paprasčiausiai sukelia siaubą. Įprotis informaciją matyti ekrane vaizdų pavidalu sąlygoja tai, kad ilgi tekstai jiems yra nepriimtini -- kuo daugiau vaizdinės informacijos, tuo suprantamiau.

Kitoks požiūris į darbą

Naujoji karta pasižymi ir kitokiu požiūriu į darbą. Lynne Lancaster ir David Stillman, tyrinėjantys kartų santykius įmonėse, pastebi, kad naujoji darbo jėga yra išlepinta aplinkinių rūpesčio, tiesmuka bendravime, jautri kritikai, tačiau talentinga ir kupina naujų idėjų. Lancaster ir Stillman išskiria penkis požymius, būdingus naujosios kartos požiūriui į darbą.

Kodėl manęs niekas nepaklausė? Naujosios kartos atstovai yra įpratę, kad į jų nuomonę atsižvelgiama, todėl noriai siūlo savo pastabas ir pasiūlymus, o neretai tai daro tiesiogiai aukščiausiems įmonės vadovams, apeidami įprastą hierarchiją.

Nėra laimėtojų ir pralaimėtojų. Įvairovė ir lygybė yra svarbiau už viską. Darbuotojai tikisi būti skatinami ne vien finansinėmis ar karjeros priemonėmis. Jie yra itin jautrūs kritikai.

Mes galime daryti žymiai daugiau. Tradicinis požiūris, kad darbo metu reikia daryti tik tai, kas privaloma pagal pareigas, naujajai kartai yra visiškai nebūdingas. Jiems svarbu naršyti internete, skaityti paštą ir susirašinėti su draugais trumposiomis žinutėmis. Negalėjimas to daryti yra visiška nuobodybė ir jų motyvacijos naikinimas. Bendravimas yra būtinas socializacijai ir žinių siekimui.

Komandinis darbas. Socializacija ir bendradarbiavimas yra įprasti dalykai, todėl naujajai kartai komandinis darbas yra būdingas labiau, nei individualumas ir uždarumas.

Pašnekėkime apie tai. Naujajai kartai yra įprasta šnekėti atvirai apie problemas ir sunkumus, o taip pat gyvybiškai svarbu sulaukti grįžtamojo ryšio ir įvertinimo.

Naujosios kartos požiūris keičia ne tik mokslo institucijas bei darbo vietas. Jų pasaulėžiūra smarkiai įtakoja ir vyresnes kartas, keičia verslo modelius bei ekonomiką. Naujoji karta turėjo įtakos itin svarbioms šių dienų verslo formų -- vikinomikos ir “ilgosios uodegos” panaudojimui. Bet apie jas šiek tiek vėliau.

Na, o pabaigai -- šiek tiek vaizdinės medžiagos, kad šis tekstas nebūtų toks nuobodus:

www.youtube.com/watch?v=GUwF2ghZ6LU

Tai, kad dauguma lietuviškų vestuvių būna kičinės ir neskoningos, turbūt jau niekam nebe naujiena. Esu jų matęs gan nemažai. Mačiau jas toje pačioje Žemaitijoje, kurioje leisdavau nerūpestingas vasaras pas močiutę, matydavau jas ir Kauno Rotušėje, pro kurios aikštę kiekvieną dieną eidavau iš Jėzuitų Gimnazijos, Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur teko praleisti keletą metų. Vestuvės tapo ir Trakų pilies bei kone kiekvieno Vilniaus tilto neatsiejamu kraštovaizdžio elementu. Tačiau kažkaip visą laiką tie vaizdai tilpdavo į mano tolerancijos ribas ir nepuldavau rašyti tinklaraščio įrašo vestuvių tema vos pamatęs tortines sukneles, vienadienes šukuosenas ir prieš kamerą repetuojamas eisenas. Tačiau šį savaitgalį mano tolerancija sutirpo, o akiratis prasiplėtė dar viena aksioma – “kičui ribų nėra”.

Renavo dvaras – vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvarų Žemaitijoje. Stovi jis Mažeikių rajone, netoli Sedos miestelio, Renavo kaime. Jo istorija siekia net XVI amžių, o šiais laikais jame veikia Mažeikių muziejaus filialas, eksponuojami meno kūriniai. Vieni unikalesnių dvaro elementų – iš romantizmo epochos išlikusi dvaro biblioteka bei labai gražus kraštovaizdis ir parkas. Atvykome į Renavą ankstyvą šeštadienio popietę. Kaip ir praėjusiais kartais, tikėjausi rasti ramią ir jaukią aplinką bei pasimėgauti gražiais vaizdais iš dvaro terasos, o taip pat aplankyti dvaro ekspoziciją.

Dvaro prieigose pasitiko būrys vaikų, kurie prievartavo saldainių ir kitų vestuvinių gėrybių. Nuo neseniai prasidėjusio lynojimo sutižusi gan nemenka sausainių krūvelė ir apmindžiotas Maxima maišelis, pilnas saldainių, nežadėjo nieko gera. Norėjosi tikėti ir tuo, kad dešimtys mašinų, sugrūstų pakelėse ir ant dvaro kiemo žolės yra pagerėjusios Lietuvos ekonomikos bei pakilusio žmonių susidomėjimo kultūra išraiška. Deja, pusgirtės ant aukštakulnių krypuojančios merginos, pokšintys šampano kamščiai ir slaviški keiksmažodžiai įnirtingai tam priešinosi. Taigi, vestuvės… Daug vestuvių.

Terasoje būriavosi raudonosios ir mėlynosios, o vijoklių koridoriuje žaliosios vestuvės. Va taip va – šiais laikais jos būna spalvotos! Vyrai juodais kostiumais, o moterų suknelės – vienos pasirinktos (kažkieno padiktuotos) spalvos. Vestuvinės uniformos, tik antpečių niekas neprisiuva. Klausimas tik, ar priima į balių, jei ateini ne pagal spalvą? Jaunųjų suknelės vis dar baltos, bet tai netrukdo joms lynojant voliotis ant pievelės su kostiumuotu jaunikiu pozuojant prieš fotoaparatą. P.S. patarimas fotografui: apdorojant nuotraukas būtų labai neblogai su Photoshop pakeisti tų baltų jaunikio kojinių spalvą, nes nelabai dera prie juodo kostiumo ir juodų batų.

Svarbus vestuvinių uniformų, ypač moteriškų, atributas yra ir kūno formos. Štai pavyzdžiui mėlynosiose vestuvėse buvo leista dalyvauti tik lieknoms, o raudonosios pamergės konkuravo tarpusavyje lašininių “gelbėjimosi ratų” skaičiumi. Neturiu nieko prieš stambias moteris, ir nemanau, kad tik lieknoms merginoms turėtų būti leista gyventi, bet kai pamatai žmogų ir jo kūnas tau perduoda tik vieną vienintelę žinią, kad “man gyvenime įdomu tik maistas, lašiniai ir kiauliena, o gyvenime svarbiausia yra pavalgyti, pasigaminti maisto ir dar kartais daugintis”, tai jau byloja apie kultūrą, ne vien apie išvaizdą.

Kol prie dvaro durų kažkurių jaunųjų laukė baltas limuzinas, išgraviruotais lyg katafalko langais, dvaro bibliotekoje šampanas liejosi laisvai. Lipdamas bibliotekos laiptais užkliuvau už šampano butelio, kuris leisdamasis ant žemiau stovinčių žmonių vestuvių vos nepavertė laidotuvėmis. Todėl, naudodamasis proga, noriu atsiprašyti gerbiamų baliaunininkų, kurių vos neužmušiau viešojoje Renavo bibliotekoje su jų pačių paliktu šampano buteliu, netyčia jį paspyręs.

Apžiūrėjome dvaro ekspoziciją ir patraukėme link salės, pro kurią galima patekti į antrąjį dvaro aukštą. Kadangi salė buvo užkimšta dar vienomis vestuvėmis (spalvos nepamenu), paklausiau bilietų pardavėjos, ar ten galima užeiti. Gavęs patvirtinimą, kad ten yra viešos muziejaus patalpos su ekspozicija, drąsiai, bet stengdamasis netrikdyti vestuvinės nuotaikos, patraukiau per salę link laiptinės. Salės viduryje supratau, kad kilęs triukšmas yra ne džiaugsmingas vestuvinis šurmulys, o piktas nepasitenkinimas mano įžūlumu ir tuo, kaip aš drįsau nekviestas įžengti į tą pačią muziejaus patalpą, kurioje degtinę gėrė ir tostus sakė vestuvininkai. Čia taip pat pasinaudosiu proga ir atsiprašysiu tų vestuvininkų, kad jiems savo įžūlumu priminiau, kad jie laiką leido ir vartojo alkoholinius gėrimus vienoje iš nekilnojamų Lietuvos kultūros vertybių, o taip pat muziejuje, viešoje ekspozicijoje, už kurią sumokėjau pirkdamas bilietą. Mea culpa.

Gražiajame dvaro parke vyko cirkas. Be dramblių ir beždžionių, bet su klounais ir akrobatais. Raudonųjų vestuvių atstovai, pasidabinę dailiomis „tortinėmis“ suknelėmis ir prašmatniais juodais kostiumais, nusprendė įsiamžinti. Iš pradžių kaip tikri dvarininkai pasivaikščiojo po parką, nusifotografavo. Vėliau tą patį padarė ir ant tilto. Galiausiai dalis jų nusprendė, kad jiems čia ne vieta – geriau užlipti į medį. Lipo ir vyrai juodais kostiumais, ir moterys raudonomis suknelėmis. O gal jie tiesiog norėjo pažiūrėti į mėlynųjų vestuvių pabrolius, atliekančius gamtinius reikalus už netoliese esančio krūmo? Arba ne, greičiausiai jiems buvo labai gražu žiūrėti į geltonųjų vestuvių vyrukus, iki kelių įsibridusius į upę ir su merginomis ant rankų pozuojančius fotografams.

Taigi, tokios tos riebios kičinės žemaitiškos vestuvės. Ir labai džiaugiuosi, kad ne mano. Šiek tiek liūdna, kad jos vyksta Lietuvoje. Nors kita vertus, juk ne – ten ne Lietuva, ten – Žemaitija!

Socialiniai tinklai, virtualūs pasauliai ir blogosfera

Jei ankstyvasis interneto svetainių tinklas vadinamas žiniatinkliu, tai naujoji jo versija tikrai nusipelno sociatinklio vardo. Naujasis žiniatinklis nėra vien statinė informacija, kurios ieško ir pasyviai skaito masės svetainių lankytojų. Sociatinklyje žmonės bendrauja, ieško draugų, rašo straipsnius, talpina nuotraukas ir vaizdo reportažus, o taip pat komentuoja, papildo turinį savomis mintimis ir pastebėjimais. Ne ką mažiau populiarūs ir virtualūs 3D pasauliai, kuriuose žmonės gyvena savo “antrąjį” gyvenimą, o nemažai verslo kompanijų ar net vyriausybinių institucijų atsidaro savo filialus virtualioje erdvėje.

Socialinių tinklų didžiausieji tokie kaip MySpace, Facebook skaičiuoja narius milijonais, o matuojant mūsų masteliais, nuo jų neatsilieka ir lietuviškasis Frype. Šiuose socialiniuose tinkluose žmonės susikuria savo profilius, kuriuose pristato save: patalpina savo nuotraukas, aprašymus, rašo tinklaraščius. Ne ką mažiau svarbus ir naujų pažinčių ieškojimas bei “draugystės” ar draugų sąrašai, o taip pat ir bendravimas žinutėmis, apsikeičiant dovanomis, komentuojant ar tiesiog žaidžiant.

Virtualūs pasauliai internete taip pat neatislieka populiarumu nuo socialinių tinklų. Active Worlds, Second Life bei kiti seniai didžiuojasi ne tik milijonais vartotojų, bet ir didelių verslo organizacijų ar vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų dėmesiu. Ne viena kompanija yra atsidariusi savo padalinį virtualioje erdvėje, o nemažai paprastų vartotojų pradėjo verslą būtent virtualioje realybėje. Ne viena valstybė, įskaitant ir mūsų kaimynę Estiją, turi atsidariusi savo ambasadas Second Life virtualiame pasaulyje, o nevyriausybinių organizacijų  ar profesinių sąjungų protesto akcijos toje aplinkoje jau nieko nebestebina. Virtualiose pasauliuose, panašiai, kaip socialiniuose tinkluose, žmonės susikuria savo profilius, priskiria sau 3D atvaizdą, kuria savo namus, aplinką, bendrauja, prekiauja ar tiesiog keliauja. Šiose aplinkose emuliuojamas normalus žmonių gyvenimas, tačiau jame egzistuoja šiek tiek daugiau laisvės ir galimybių kūribiškai save išreikšti.

Blogosfera, arba tinklaraščių visuma, jau tapo įprastu dalyku. Štai, kad ir dabar, skaitydami šį straipsnį, esate blogosferos dalyvis, o jei dar parašysite komentarą, tapsite ir turinio kūrėju, aktyviu pildytoju arba, kaip įprasta sakyti, bendruomenės nariu. Kaip ir kiekviena bendruomenė realiame pasaulyje, socialinių tinklų, virtualių realybių ar tinklaraščių bendruomenės turi savo taisykles, normas bei kitus požymius. Dėl šių panašumų akademiniuose sluoksniuose garsūs antropologai susidomėjo naujosiomis bendruomenėmis. Jų tyrinėjimai pradėti vadinti nauja mokslo šaka -- skaitmenine etnografija, o tyrinėjimų išvados kelia klausimą, ar toli pažengėme nuo bendruomeninės santvarkos.

Skaitmeninė etnografija

Pakankamai nauja, porą metų gyvuojanti, naujoji antropologijos mokslo atšaka -- skaitmeninė etnografija -- sulaukia vis daugiau dėmesio ne tik mokslininkų tarpe, bet ir plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose. Ši mokslo sritis siekia paaiškinti, kodėl žmonės leidžia laiką sociatinklyje, kokie jam būdingi atributai ir ką jie reiškia.

Socialinės etnografijos atstovai teigia, kad sociatinklio reiškinys nėra kažkas naujo. Profilių naršymas socialiniuose tinkluose, komentavimas tinklaraščiuose, apsikeitimas žinutėmis yra ne kas kita, kaip senas geras žodinis bendravimas, kurį kadaise mūsų protėviai “pasirinko” kaip pagrindinę bendravimo priemonę, vietoj rašymo ar bendravimo gestais. Žodinio bendravimo forma yra įaugusi mūsų kraujyje, todėl natūralu, kad sociatinklis tapo toks populiarus -- tai ne nauja bendravimo forma, o viso labo nauja, patogesnė, prieinamesnė terpė.

Žodinis bendravimas yra įtraukiantis, suburiantis, interaktyvus ir orientuojasi į dabartį. Toks yra ir šiandieninis sociatinklis, kuriame tinklaraščiai keičia ar papildo informacinius portalus, žinutės -- telefoninius pokalbius, komentarai -- žmonių diskusijas, o žmonių kuriami video reportažai YouTube ar Current TV -- įprastą televiziją bei radiją. Tačiau žodinis bendravimas nėra vien šnekėjimas, tai yra ištisa socialinė dinamika, kuri sukuria ir palaiko žmonių ryšius, apibrėžia padėtį bendruomenėje ir formuoja kultūrą.

Antropologas Michael Wesch, du metus praleidęs Papua Naujosios Gvinėjos gentyse, kur tyrinėjo žodines kultūras, teigia, kad bendruomeninėse kultūrose žmonių identitetas priklauso nuo to, kaip žmonės jus pažįsta. Šiuolaikiniame sociatinklyje, ypač socialiniuose tinkluose, asmens identitetas apibrėžiamas per tai, kas yra tavo draugai. Yra sakoma, kad “mažos dovanos stiprina draugystę”, o šį posakį iliustruoja net bendruomeninės santvarkos, kuriose apsikeitimas simbolinėmis dovanėlėmis ar juvelyriniais dirbiniais bei ginklais yra itin svarbus socialinių ryšių stiprinimo elementas. Tokie apsikeitimai yra įprasti socialiniuose tinkluose ar virtualiuose pasauliuose. Šiais laikais skiriasi tik motyvacija -- anksčiau žmonėms socialiniai ryšiai reiškė išlikimą.

Ne ką mažiau svarbus klausimas yra tai, kas yra “draugai” ar bendruomenės nariai sociatinklyje. Bendruomeninėje santvarkoje tai buvo žmonės, su kuriais buvo bendraujama akis į akį. Šiuolaikinės technologijos leidžia žmonėms bendrauti per didelį atstumą, todėl draugais ar bendruomenės nariais gali tapti žmonės, kurių nesame matę. Sociatinklio terpė leidžia draugų ar bendruomenės narių sąrašą papildyti žmonėmis, su kuriais palaikomi gan silpni ryšiai, o saugesnė, nei įprasta, aplinka leidžia jais tapti praktiškai bet kuriam žmogui, todėl visiškai nenuostabu, kad nemaža dalis socialinių tinklų dalyvių didžiuojasi turintys kelis šimtus ar tūkstančius draugų.

Psichologiniai sociatinklio tyrinėjimai papildo skaitmeninės etnografijos analizes ir teigia, kad jo populiarumą nemažai lemia ir tai, kad kurdami profilius socialiniuose tinkluose ar aplinką virtualiame pasaulyje, žmonės, ypač paaugliai, naudojasi laisve ir galimybę pasireikšti taip, kaip nori. Jų nevaržo nuolatiniai tėvų ar aplinkinių nurodinėjamai, kaip elgtis, ką daryti. Ne ką mažesnis ir lygybės principas, nes sociatinklyje numetami oficialūs akademiniai ar socialiniai statusai ir į žmones kreipiamasi vardu arba slapyvardžiu, o su žvaigždėmis, politikais ir mokslininkais bendraujama, kaip lygūs su lygiais.

Akivaizdu, kad žmonių įpročiai ir poreikiai nelabai pasikeitė nuo bendruomeninės santvarkos. Keičiasi tik bendravimo priemonės ir terpės. Skaitmeninės etnografijos mokslininkai įrodinėja, kad žmogus -- vis dar socialinė būtybė, kuriai yra svarbus bendravimas, identitetas ir padėtis bendruomenėje. Svarbu paminėti ir tai, jog naujoji mokslo šaka keičia ir metodus, kuriais akademinė informacija pristatoma plačiajai visuomenei. YouTube tinklapyje itin populiarus Michael Wesch socialinės etnografijos ir skaitmeninės informacijos vaizdinis pristatymas “Machine is Us/ing Us”:

www.youtube.com/watch?v=6gmP4nk0EOE

Lietuvos spaudoje ir tinklapiuose jau senokai vartojamas bene prieš dvidešimtmetį nukaltas terminas “Homo Sovieticus”, nusakantis mus, posovietinės erdvės gyventojus, keliaujančius link šviesaus vakarietiško rytojaus, tačiau dar mąstančius sovietinėmis kategorijomis ir atitinkamai besielgiančius. Visa tai – tik mūsų pačių apie save sukurtas stereotipas. Susikūrę šį stereotipą apie save, neišvengiamai susikuriame stereotipą apie kitus, apie juos, vakariečius – tuos, su kuriais save priešiname ir į kuriuos orientuojamės. Čia prasideda ilga ir sunki kelionė nuo vieno stereotipo prie kito. Kodėl ta kelionė tokia sunki?

Atsakymą jau seniai yra pateikęs Šventasis Raštas, kuriame pasakojama, kad Mozė vedė savo tautą į Pažadėtąją Žemę keturiasdešimt metų. Kodėl keturiasdešimt, jei atstumas toks, kad jį net vėžlys įveiktų per metus? Turėjo išmirti senoji karta. Turėjo užaugti nauja, kuri būtų atsisakiusi senų pažiūrų, būdingų vergams. Šiais laikais visi procesai juda gerokai greičiau, nei Mozės laikais, tačiau kelionė nuo Homo Sovieticus link šviesesnio rytojaus vyksta labai lėtai. Šiuolaikinis mokslas pasufleruoja keletą atsakymų. Vienas tų mokslų yra sisteminis mąstymas.

Sisteminis mąstymas. Kas tai?

Sisteminis mąstymas (angl. systems thinking) yra teorija, sakanti, kad sudėtingus reiškinius arba, kitaip tariant, sudėtingas sistemas (pvz.: gamta, visuomenės, organizacijos, technologinės sistemos), reikia nagrinėti ne įprastu analizės būdu, o apjungus holistinį ir analitinį mąstymo būdus. Iš principo tai yra vakaruose būdingo analitinio mąstymo priešprieša. Analitiniam mąstymui būdingas redukcionizmas, kai sistema skaidoma į atskiras dalis, tos dalys nagrinėjamos, kaip mažesnės visumos, o išvados apie jas taikomos visai sistemai. Deja, šis analitinis mąstymas privedė prie nepageidautinų padarinių ir vienas ryškiausių to pavyzdžių yra globalinis klimato atšilimas.

Sisteminis mąstymas pateikia alternatyvią teoriją, apibrėžia priemones ir būdus nagrinėti sudėtingas sistemas. Vienas pagrindinių šio mąstymo aspektų yra tai, kad atskiri sistemos komponentai veikia tam tikru būdu, būdami tam tikroje kombinacijoje ir žiūrint iš tam tikros pozicijos. Paprastas pavyzdys galėtų būti dviratis, analitinio mąstymo šviesoje nusakomas, kaip transporto priemonė, susidedanti iš dviejų ratų, grandinės, pedalo, vairo ir sėdynės bei rėmo. Sisteminis mąstymas pabrėžia ir tai, kad šie komponentai turi būti sujungti tam tikru specifiniu būdu, o skirtingas sujungimo būdas lemtų skirtingą dviračio veikimą. Svarbus ir subjekto, naudojančio dviratį, požiūris. Vienam tai gali būti susisiekimo, kitam – sporto, trečiam – bendravimo priemonė. Todėl nagrinėjant sistemas svarbu atsižvelgti į skirtingus požiūrius ir atskirų sistemos komponentų ryšius.

Modeliai, stereotipai ir paradigmos

Sisteminiame mąstyme yra labai svarbi modelio sąvoka, kuri nusako, kad žmonės realybę konstruoja susikurdami išorinio pasaulio ar objekto modelį, kuris atspindi tik svarbiausius objekto aspektus ar savybes. Taip yra todėl, kad žmogaus protas nesugeba įsisavinti visų detalių, o dažniausiai jų ir nereikia. Dažnai naudojamo modelio pavyzdys gali būti miesto planas, kuriame pateikiama tik gatvių struktūra, pavadinimai, rajonai, o kartais pavaizduojami ir žymesni objektai. Tačiau tai yra tik miesto modelis, kuriame nerasite pastatų aukštingumo, stogų spalvų ar kitų miestui būdingų atributų. Galimas ir kitoks miesto planas, kuriame pateikiamas, pavyzdžiui, oro užterštumas ar pažymėtos vietos, kur būdingi transporto kamščiai. Visa tai parodo, kad žmogus linkęs pasaulį suvokti kurdamas ir naudodamas supaprastintus modelius, o požiūriai į tą patį dalyką gali būti keli ir skirtingi.

Vienas labiausiai paplitusių supaprastintų modelių yra stereotipai. Jie būdingi visiems žmonėms ir labai dažnai naudojami trumpam žmonių grupių ar tiesiog kitų tautų trumpam apibūdinimui. Dažnai stereotipai yra kritikuojami už tai, kad jie būna klaidingi ar net įžeidžiantys, bet nepaisant to jie egzistuoja ir yra naudingi dėl savo sugebėjimo sutalpinti esminę informaciją į keletą trumpų apibūdinimų. Galbūt todėl šiais laikais klesti reklamos ir viešųjų ryšių verslas, kuris remiasi būtent senų stereotipų griovimu ir naujų kūrimu.

Moksliniuose sluoksniuose yra labai paplitęs ir plačiai naudojamas paradigmos terminas. Jis nusako tam tikrą pažiūrų sistemą, kuri būdinga keletui teorijų ar jas išpažįstančių mokslininkų. Paradigmos lemia tam tikrus sprendimus, mąstymo metodus ir netgi tai, kas konkrečioje teorijoje laikoma argumentu, o kas ne. Vienas pavyzdžių galėtų būti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje daryti Egipto mumijų tyrimai. Vokietijoje atlikus išsamius tyrinėjimus ant mumijų rasta tabako ir kokaino pėdsakų. Kadangi tuo metu vyravusi paradigma teigė, kad šios medžiagos yra išskirtinai būdingos Lotynų Amerikai, o šis žemynas atrastas tik mūsų eroje, tai pradžioje dauguma mokslininkų tiesiog numojo ranka į tyrimų rezultatus, teigdami, kad įvyko paprasčiausia klaida. Vėliau atlikti panašūs tyrimai Jungtinėje Karalystėje ir kitose valstybėse patvirtino, kad ant mumijų tikrai yra tabako ir kokaino. Vyravusi paradigma, nors iš pradžių trukdė priimti naujus faktus, buvo pakeista.

Proto spąstai

Modeliai, stereotipai ir paradigmos gerokai palengvina mūsų realybės suvokimą, tačiau neišvengiamai įvelia į vadinamuosius proto spąstus (angl. mind traps), kurie neleidžia pakeisti mūsų nusistovėjusio požiūrio ar verčia daryti klaidingas išvadas, remiantis jau įsitvirtinusiu modeliu. Šie proto spąstai būdingi tiek atskiriems individams, tiek organizacijoms, tiek ir visuomenėms. Grįžtant prie Homo Sovieticus, svarbu paminėti tai, kad šis terminas apibrėžia asmenį, užstrigusį senuose modeliuose ir nesugebantį įsisavinti naujų modelių, reikalingų tolesniam jo vystymuisi ar visuomenės gerovės siekimui. Modelių keitimas yra glaudžiai susijęs su mokymusi, o jis stringa dėl proto spąstų. Sisteminio mąstymo teorija apibrėžia tris esmines priežastis, kurios trukdo išsivaduoti iš šių proto spąstų ir priimti naujus modelius. Šios trys priežastys yra kritika, kaltinimas ir kaltės jausmas.

Kritika

Kritikuoti yra žmogiška ir įprasta. Tai turbūt vienas labiausiai šiais laikais Lietuvoje paplitusių užsiėmimų. Kritikos pilna laikraščiuose, interneto portaluose ir gatvėje. Tai taip pat nėra svetima žmonių tarpusavio santykiams. Kaip bebūtų keista, kritika būdinga net ir jiems – tiems, kurie nėra Homo Sovieticus. Tai nėra vien šiai žmonių rūšiai būdinga savybė. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl kritika yra stabdis ir sėdėjimo proto spąstuose priežastis?

Kritika parodo tai, ko mes patys norime ir siekiame, bet sau nepripažįstame. Mūsų užslėpti norai išsiveržia kritikos kitų atžvilgiu pavidalu. Pavyzdžių čia galima minėti daug. Muzikos ir pramogų pasaulio žvaigždės yra nuolat dergiamos visais įmanomais būdais. Politikai taip pat ne išimtis. Nors politikų darbas per daug svarbus, kad jo negalima būtų kritikuoti, tačiau Vytauto Landsbergio pavyzdys yra akivaizdus įrodymas, kad žmonės pavydi jam to, kad jis įeis į istoriją, kaip vienas žmonių, smarkiai prisidėjusių prie Tarybų Sąjungos griuvimo. Visi mes norime tokiais būti, norime, bet nepripažįstame, todėl ir kritikuojame.

Kitas ne ką mažiau svarbus klausimas yra žydų klausimas ir kritika jų atžvilgiu. Štai, kad ir paskutinių dienų įvykiai, kai žydų rabinas, Vilniuje prižiūrintis archeologinius kasinėjimus, užpuolė lietuvių žurnalistą. Šį poelgį, kaip ir Lietuvos Vyriausybės sprendimą dėl kasinėjimo, smarkai kritikavo Artūras Račas savo tinklaraštyje, motyvuodamas tuo, kad žydai per daug sau leidžia, o lietuviai taip pat yra genocido aukos ir nusipelno pagarbos bei neturėtų keliaklupsčiauti prieš kitus. Tai bene geriausiai atspindi visos lietuvių tautos užslėptą, bet garsiai retai pasakomą norą – mes irgi kentėjom nuo žiauraus genocido, mus irgi žudė, mes irgi norim būti taip pripažįstami kaip žydai ir turėti tokias teises bei tokią įtaką.

Kritikos ir užslėptų norų pavyzdžių galime vardinti labai daug, tačiau tai nėra esminis dalykas. Svarbiausia yra sau pripažinti, ko mes norime ir to siekti. Tada kritika kitų atžvilgiu sumažės ir atsiras daugiau jėgų konstruktyviam darbui ir geresnio gyvenimo kūrimui, nes varomi nepripažinto noro įtampos tik blaškomės vietoje ir drabstomės purvais.

Kaltinimas

Kaltinimas yra panašus į kritiką, tačiau tai nėra tas pats. Kai mes ką nors kaltiname, mes priskiriame atsakomybę kitam už tai, kas laikoma nepriimtina ar neigiama. Kaltinimas yra ne tik puikus būdas susigadinti santykius, bet ir nukreipti žmogų tokia linkme, kad jis, užuot daręs ką nors gero ir pozityvaus, verčiau vengtų darymo, kad išvengtų kaltinimo. Kitaip tariant, žmogus atsistoja į gynybinę poziciją. Bet čia – ilgalaikė pasekmė.

Yra dvi kaltinimo pasekmės, kurios suveikia iš karto, ir kurios yra labai svarbios Homo Sovieticus vystymuisi. Kai mes kaltiname kitą žmogų kažką padarius negerai, mes perkeliam visą atsakomybę jam. Tai reiškia, kad mes pasakome, kad neturime įtakos tam, kas įvyko. O jei mes norime ką nors pakeisti, mes turėtume prisiimti atsakomybę bei dalį kaltės sau. Antroji kaltinimo pasekmė yra ta, kad kaltindami kitus, mes nesimokome, kaip išvengti tos situacijos pasikartojimo. Mes atiduodame visą atsakomybę kitam ir nesimokome iš aplinkybių. Kitaip tariant, mes suverčiame viską kitam žmogui, organizacijai ar reiškiniui ir patys nebematome savęs ir to, kaip galime keisti situaciją.

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas yra ne kas kita, kaip kaltinimas, nukreiptas į save. Rezultatai yra tokie patys, o pavyzdys gali būti perdėtas lietuvių savikritiškumas, kai sakoma, kad mes nieko nesugebam, mes esam maži, susiskaldę ir patys kalti dėl visų blogybių. Arba patys kalti, kad išsiuntėm nemokšą dainuoti į Euroviziją, todėl ir nelaimėjom. Anglai turi tokį posakį “jei jautiesi dėl kažko kaltas, reiškia tu tai pakartosi”. Šis posakis įkūnija kaltinimo pasekmes – žmogus, jaučiantis kaltę, yra nesimokantis ir bejėgis kažką keisti. Svarbu pripažinti, kad visi mes klystame, ir viena kita klaida nepadaro mūsų blogesniais už kitus.

Sunkus ir ilgas tas Homo Sovieticus kelias į šviesų rytojų, bet mes galime jį palengvinti atsisakydami proto spąstų, trukdančių judėti tolyn. Svarbu pripažinti sau ir kitiems savo norus, tada nustosime viską taip aršiai kritikuoti ir galbūt tapsime šiek tiek produktyvesniais. Jei prisiimtume šiek tiek kaltės sau už viską, kuo kaltiname kitus, patys galėtume kažką pakeisti ir nestovėti gynybinėse pozicijose, kaip ir nustoję beprasmiškai kaltinti save, taip skadindami savo neišmatuojamą kaltės jausmą. Taigi, laimingo kelio, Homo Sovieticus!