Augustas Gutautas

Vakar kėliausi sunkiai, nes naktį aplankė šiokia tokia nemiga. Nebuvo ji didelė ir pikta, bet to pakako, kad pritrūktų miego ir poilsio. O ypač po tokios dienos, kai prasėdi susitikime penkias valandas ir trečdalį laiko ginčijiesi viena tema, nors vėliau paaiškėja, kad oponentų nuomonės idealiai sutampa. Problema viso labo tik ta, kad tuos pačius dalykus vadinam skirtingais vardais. Taip prasidėjo šios savaitės susitikimų maratonas – nuo ankstyvo ryto, iki vėlyvo vakaro. Komanda vis ta pati – lietuvis, vokietis, švedas ir italas. Vienintelis būdas susišnekėti – vartoti anglų kalbą… Ar girdėjot kada, kaip vokiečiai ar italai šneka angliškai? Tada suprantat, kur iššvaistėm laiką per pirmą susitikimą Reikia pripažinti, kad vėliau situacija pagerėjo ir produktyvumas gerokai viršijo betkokius lūkesčius.

Skaityti toliau »

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais – elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip
Skaityti toliau »

Ketvirtadienio vakarą, kaip reta, gavau neblogą pašnekovą lėktuve. Viena lietuviškos mados žinovių, atsakinga už tai, kaip lietuvės rengiasi (tiksliau, ką gali nusipirkti viename dideliame drabužių tinkle) maloniai pasidalino savo daniškais įspūdžiais. Linksmai mes ten pašnekėjom, bet jos pastaba apie tai, “kad danės moterys taip sugeba save nesveiku maistu ir bjauriais drabužiais subjauroti, kad nenuostabu, kodėl tiek Danijoje gėjų”, mane prajuokino ir šiek tiek privertė susimąstyti apie kultūrinius ir socialinius tautų skirtumus, kurie vis neapleidžia mano smegenų. Savaitgalį, dalyvaudamas bulviakasy kaime, turėjau neeilinę progą prisirinkti dar šiek tiek pavyzdžių.
Skaityti toliau »

Sekmadienį, besikraunant daiktus, per lietuviškas žinias išgirdau naujieną, kad Kopenhagoj naktį vyko riaušės. Nørrebro, kilo pirma mintis, o pasidomėjus plačiau, pasirodė, kad tai tiesa. Nørrebro yra Kopenhagos rajonas, spaudoje mandagiai vadinamas multicultural district, o liaudiškai tai skambėtų, kaip negrų, arabų ir lietuvių rajonas. Bet čia aš ne apie tai.
Skaityti toliau »

Vakarų Europa ir dauguma jos valstybių nėra tos šalys, kuriose reikėtų tikėtis patirti smarkų kultūrinį šoką ar rasti egzotiškų dalykų, kurie mums keltų didelę nuostabą. Greičiau ten galima pamatyti tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje. Nepaisant to, tuose kraštuose egzistuoja tam tikri kultūriniai skirtumai, kurie susiklostė istoriškai ir mums (tikėkimės) nebus “perduoti”. Šie dalykai neretai mums, lietuviams, kelia nuostabą ar net šypseną.

Keletą tokių dalykų pastebėjau leisdamas darbo dienas Danijoje, Kopenhagoje.
Skaityti toliau »

Prieš kelias dienas su savo project manager (PM) švedu ir project executive (PE) kanadiete važiavom mašina iš ofiso į viešbutį. PM už vairo, ir kaip būdinga tikriems gėjams švedams, aikčiojo iš nuostabos pamatęs kažką įdomesnio gatvėje. Staiga, jo žvilgsnis užkliūna už vienos daniškai aprašinėtos vitrinos. Kadangi jis vienintelis supranta daniškai, tai neslėpdamas emocijų, tačiau mandagiai paaiškina mums savo šviežio aiktelėjimo priežastį:

Skaityti toliau »

Šiandien važiavau į Kopenhagos IBM ofisą, esantį šiek tiek toliau nuo centro. Iš tikrųjų tai jau nebesiskaito Kopenhaga, bet dėl šventos ramybės, pavadinkime jį taip. Važiavau vietiniu traukiniu, kuris čia vadinamas S-Tog. Už lango – vėsoka Skandinaviška vasara, ausyse – karšta ispaniška muzika iš iPod. Maršrutas jau įprastas – iš Vesterport į Malmparken, bet šiandien radau šiek tiek kvailą, tačiau įdomių atradimų kupiną užsiėmimą Skaityti toliau »

Visada maniau, kad lietuviai yra labiausiai savo oru besiskundžianti tauta (bent jau) Europoje. Bet pasirodo klydau… Yra dar danai… Ir negali sakyti, kad be pagrindo.

Štai praėjusią savaitę pietavau su vienu 55-60 metų danu bendradarbiu, su kuriuo dirbam viename projekte. Pradėjom kalbėti apie dviračių gausybę Kopenhagoje ir paklausiau jo, ar tiesa, kad čia nebūna sniego žiemos metu (čia man kitas bendradarbis švedas pasakojo). Na, jis būdamas tikras danas, pradėjo reikšti nuoskaudas ta tema, bet įstrigo man vienas įdomus faktas. Jis minejo, kad būdamas mažas slidinėdavo Kopenhagoje, o sniego būdavo daug ir išsilaikydavo ilgai. Priešingai, šiais laikais, jei ir pasninga, tai tik keli milimetrai ir kitą dieną jau būna ištirpę…

Skaityti toliau »