Prieš darant bet kokias išvadas ar apibendrinimus reikia prisiminti, ko mes čia atvažiavome. Bene svarbiausias motyvas buvo poilsis nuo buities, nuo lietuviškos kasdienybės ir noras patirti kitą kultūrą. Galima pasakyti, kad vedė noras pabėgti nuo savęs arba, tiksliau, noras eilinį kartą sau ir kitiems pripažinti, kad nuo savęs nepabėgsi. Pačios kelionės tikslas buvo ramiai praleisti laiką. Be darbinių rūpesčių, įtampos ir nuolatinio skubėjimo, žodžiu taip, ką tajai vadina sabai sabai (sabai tajų kalboje reiškia “laimingas”, bet ne kaip “liūdnas” antonimas, bet greičiau kaip “ramus”, “atsipalaidavęs”, “nesukubantis”). Ar mums tai pavyko? Ar galime teigiamai atsakyti į klausimą sabai dee mai (ar tau gerai)?

Manau, kad taip. Nėra čia rojus, kaip kartais gali pasirodyti iš šono ar kieno nors vaizduotėje, bet ir pragaru tikrai nekvepia. Gyvename ramiai, kasdieniškai ir gan buitiškai. Nors valgyti gan pigiai ir labai skaniai gauname aplinkiniuose restoranėliuose, aš retkarčiais iš vietiniame turguje pirktų šviežių gėrybių suraitau kokį Pad Thai Goong, ryžių makaronų sriubą su žuvies kukuliais ar net labiau pasistengęs įvaldau aštrųjį Tom Yum. Bet net ir rojuj nuo buities nepabėgsi, ypač kai namie laksto kūdikis, tad norom nenorom tenka pripažinti, kad buitinių rūpesčių gyvenime yra nemažai. Vienas mėgstamiausių mano rutinos elementų yra rytinės kelionės į Sompet’o turgų – vykstam ne kasdien, bet bent kartą per savaitę. Pasiimu Piją, vežimą ir fotoaparatą. Keliaujam per visą Chiang Mai centrą stengdamiesi aplankyti dar nematytas gatves, sutikti naujus žmones, užuosti naujus kvapus. Turbūt tuo šis miestas labiausiai ir žavi – savo įvairove ir tuo begaliniu detalių chaosu, kuris kiekvieną kartą atrodo kitaip net ir keliaujant seniai numintais takais. Pakeliui sutikti žmonės beveik visada palydi šypsena, neretai užkalbina Piją, kartais pasidomi manim.

Turgus visada sutinka savo spalvų, kvapų ir veidų gausa. Yra ir kur akis paganyti, ir ką skanaus nusipirkti. Nors perkame dažniausiai tą patį – morkų, bulvių Pijos košėms virti, didelį maišą šviežių mango vaisių ir bananų. Vaisių stengiamės pasiimti skirtingų rūšių – šiandienai, rytojui ir po kelių dienų. Tokiu mums vakariečiams, nelabai įprastu būdu rūšiuojami šviežūs vaisiai Azijoje – pagal tai, kiek jie prinokę. Chemijos ant vaisių čia nepila, todėl rankų plauti pačiupinėjus bananą nereikia. Džiaugiamės tuo, kad galime patys mėgautis ir Piją maitinti šviežiu maistu. Kita vertus, tenka pripažinti, kad “plastmasinės” sriubos (greitai paruošiami makaronai ir sultinys) yra gan dažnai naudojamų tajų patiekalų, kuriais ir mes patys kartais pasimėgaujame.

Maistas Tailande yra pigus, ypač gatvės kavinėse ar turguje. Kilogramas šiandienos mango kainuoja apie 3 litus, vakarykščiai dar ir pigiau. Lauko kavinėse galima pavalgyti už 3-7 litus žmogui, mums įprastesnėse kavinėse pastate – nuo maždaug penkių litų. Galvojau, kodėl taip čia pigu ir kodėl pas mus Lietuvoje taip sąlyginai brangu? Tailande klesti smulkus verslas ir nėra tos daugybės reikalavimų, kuriais mūsuose užgožiama bet kuri komercinė veikla. Čia įprasta, kad šeima turi savo versliuką – lauko kavinę, skalbyklėlę ar mažą parduotuvę. Neuždirba jie milijonų, bet panašu, kad savo šeimą išlaiko, o tas man kelia įdomių minčių, ypač tokių, kaip “kodėl pas mus taip nėra?”

Nors mūsų socialinis gyvenimas nėra labai turiningas gyvo bendravimo prasme – daug laiko praleidžiame bendraudami su tautiečiais virtualioje erdvėje, tie trumpi susidūrimai su vietiniais dažniausiai būna malonūs. Taip, kartais erzina tajų privačios erdvės nepaisymas (pas juos toks dalykas, kaip privati asmeninė erdvė baigiasi ties kiekvieno žmogaus viršugalviu pradedant nuo viršaus, nebent esi budistų vienuolis) ir nesupratimas, kad pavyzdžiui tu kažkur eini ir dabar nelabai gali ar turi laiko sustoti bei penkias minutes laukti, kol jie pažais su Pija. Erzina ir vietinių “taip”, kuris dažniausiai sakomas visiškai nieko nesuprantant, ko iš jų norima ar prašoma. Nepaisant to, stebina bei džiugina tai, kad per visą laiką, praleistą čia, nemačiau kažkokių piktų, pavydžių ar agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Mai bpen rai, sako tūlas tajus ir šypsodamasis gyvena toliau nekreipdamas dėmesio į smulkias problemas.

Čia yra saugu. Gal dėl to, kad Tailande vyrauja budizmas, kurio čia tikrai daug – centrinis Chiang Mai yra tiesiog prigrūstas šventyklų, gatvėse neretai sutiksi vienuolį, o vietiniai žmonės garbina dvasias, kurios oficialiai neturi nieko bendra su Sidharta Gautamos mokymu, bet taikiai su juo gyvena jau daugiau nei 2500 metų. Žinoma, čia aš labiau šneku apie tuos tajų visuomenės bruožus, kurie susiję su mumis, t.y. farangais ir jų gyvenimu šioje šalyje. Jei tektų dirbti tajų įmonėje arba gyventi kasdienį vietinių gyvenimą, vaizdelis būtų truputį kitoks. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad kiekvienas visur randa tai, ko ieško – angliškos Tailando žinios mirga pranešimais apie sulaikytus vakariečius pedofilus ar prievartautojus, naktiniai barai ir klubai pilni pigių “baro merginų”, neretai sutiksi ir Tailande užsikonservavusius bei pamiršusius grįžti namo savo rasę praradusius hipius, gausu smalsių studentų ar NGO darbuotojų. Yra čia visko ir daugumai čia yra gerai.

Smagu žiūrėti, kaip auga Pija – per šį laiką ji iš kūdikio beveik pavirto vaiku, o prieš kelias dienas žengė pirmuosius žingsnius. Keičiamės ir mes – išprakaitavome visus lietuviškus cepelinus bei makaronus, organizmai pradėjo žvėriškai reikalauti saldžių gėrimų. Maukiam Pepsi betkuria proga ir tokiu būdu atstatome cukraus kiekį kraujyje. Toliau tęsiu mokslus universitete ir pradėjau domėtis budizmu. Keliose Chiang Mai šventyklose organizuojami pokalbiai su vienuoliais, vadinamieji Monk Chat, kurių metu galima pabendrauti su budistų vienuoliais iš visos pietryčių Azijos apie religiją, gyvenimo būdą ar tiesiog apie orą. Tiesa, buvau tik vieną kartą, bet dar nespėjau permąstyti visų minčių, kurios apsigyveno galvoje. Tikiuosi, kad apie tai papasakosiu atskirai vėliau.

Gyvenimas čia akivaizdžiai kitoks, bet tuo pačiu nesiskiria nuo to, kurį palikome Lietuvoje. Čia viskas gerokai paprasčiau, o vakarietiškais standartais vertinant kartais ir prasčiau, tačiau ore gali pajausti ramybę, susitaikymą ir harmoniją, ko tikrai nepasakysi apie vakarietiškus miestus, įskaitant Vilnių. Dauguma žmonių įsisukę į smulkius šeimyninius verslus, dalis kapstosi po šiukšlynus, dar kiti gyvena vakarietišką gyvenimą,  bet daugumą jų vienija tai, kad jie tai daro su šypsena, be nuovargio ir įtampos veide. Sudėjus ramius žmonių veidus su detalėmis perkrauta chaotiška aplinka turbūt gautume priešingą vaizdelį vakarams, kur išorė bei aplinka yra graži, o žmonių veidai sako ką kita, tačiau priešinti šių dviejų kultūrų tikrai nekyla ranka. Apima jausmas, kad čia gyvena tie patys žmonės tiesiog kitaip. Galų gale sunku žodžiais tai nupasakoti net ir po šimto dienų, praleistų čia, nors tas pirmas įspūdis, apimantis žiūrint nuotraukas ar tiesiog stebint gyvai Azijos kasdienybę, seniai išgaravo. Nebeliko tos mistikos bei to betvarkės ar skurdo įspūdžio, pamažu viršų ima suvokimas, kad viskas čia tiesiog yra taip, kaip yra.

Daugeliui kyla klausimas, ar dar neatsibodo čia, ar dar nesiruošiam grįžti namo. Nors Kristina mielai keliautų atgal, aš dar mielai čia pabūčiau. Gal šiek tiek pradedu pasiilgti darbinės veiklos ir profesinio bendravimo, bet ne tiek, kad keisčiau aplinką. Po truputį pradedu ieškotis darbo, kad galėčiau produktyviau leisti laiką, labiau save realizuoti ir dar vieną kitą litą uždirbti. Norisi darbo nuotoliniu būdu, bet jei reikėtų grįžti atgal, svarstyčiau ir tokį variantą.

Žvelgiant į šias gan chaotiškai išdėliotas mintis, sunku būtų pasakyti, kad pasiekiau azijietišką ramybę, bet jaučiuosi pajudėjęs link jos Nesitikiu tapti budistu, bet norisi geriau suprasti vietinę kultūrą, juolab, kad pasimokyti tikrai yra ko. Viską apibendrinant galiu pasakyti, kad šios šimtas dienų tapo savotiško kelio į sąmoningesnį bei gilesnį savęs ir aplinkos pažinimą pradžia. Labai tikiuosi, kad tas kelias greit nepasibaigs…

Iki ilgojo vasario 16-osios savaitgalio gan intensyviai ieškojome naujos gyvenamosios vietos. Senojoje nepavyko susiderėti dėl padorių išperkamosios nuomos sąlygų, todėl pasiskaičiavę nusprendėme ieškoti buto centre. Apžiūrėjom vieną kitą variantą ir supratome, kad palakstyti teks, nes reikalavimai mūsų dideli, rinktis irgi yra iš ko, tad verta paieškoti. Žodžiu šiek tiek butų apėjome, bet idealaus neradome – negali sakyti, kad nėra mums tinkamų, bet to vienintelio neaptikome. Negana to, pastebėjau gan netikėtą tendeciją – jei butas man priimtinas, tai jis dažniausiai nepriimtinas Kristinai ir atvirkščiai – jos supratimu tinkamas butas man pasirodė visiškas nesusipratimas. Jei butas patinka abiems, tai jis nelabai tinka piniginei. Bet mes visvien nepraradom vilites.

Vieną vakarą po eilinio buto apžiūrėjimo gulinėjome lovoje ir žiūrėjome kažkurią Lost 6 sezono dalį. Serijos pabaigoje vienas iš veikėjų sėdėjo ant jūros kranto ir graudžiai verkė gedėdamas praradęs savo mylimą moterį. Keistuolis, pagalvojau, jei aš galėčiau tokioj saloj tupėti, mėgautis saule ir ilsėtis, tai turbūt tikrai neverkčiau. Serialas pasibaigė, kompas į šalį, o pats – po antklode. Deja neilgam. Nepavyko užmigti nei ant kairiojo, nei ant dešiniojo šonų, o gulėjimas ant nugaros irgi nedavė rezultatų. Galvoje netilpo viena mintis.

Nusprendžiau, kad taip nieko nebus ir nutariau išsikalbėti. Pajudinau Kristiną ir paklausiau, ar dar nemiega. Kažką piktai suniurnėjo, bet nutariau, kad visgi svarbu prisipažinti, kas man neduoda ramybės. Pauzė, kuri sekė po mano atsargaus klausimo iš pradžių neteikė jokių vilčių, bet paskui viskas apsivertė aukštyn kojom. Įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi – greitas ir tvirtas “Taip”.

Štai taip mes nusprendėme, kad varom keliem mėnesiam padrybsoti į Tailandą. Ramiai pabūti, pailsėti ant jūros kranto ir bent trumpam pamiršti žiemiškus vargus. Ir nors po Kristinos parašymo jau beveik visi žino apie mūsų planą, dar yra žmonių, kuriems tai gali būti naujiena. O planas toks: išsikraustom daiktus ir baldus iš buto (gal kas turit ar žinot gerą vietą tam reikalui?), išnuomuojam mašiną (gal kas norit ar žinot, kas nori pasinuomuoti?) ir skrendam su keliais vasariniais skudurėliais į Bankoką. Ten aklimatizuojamės, apsiprantam su nauja laiko juosta ir keliaujam į pietus – į vieną iš daugelio Tailando įlankos salų – Ko Phangan arba Ko Samui. Pagyvenę ten planuojame pajudėti link šiaurės į Chiang Mai. Jie viskas bus gerai mums ir Pijai po pirmo mėnesio, planuojame pasilikti ilgesniam laikui, pradžiai keliems mėnesiams, o paskui gal ir ilgiau. Laikas parodys.

Kodėl Tailandas? Mes jau ten esam buvę, ten pigu, šilta, ten draugiški žmonės ir pakankamai aukštas išsivystymo lygis lyginant su kitomis Pietryčių Azijos valstybėmis. O ir šiaip – ten pakankamai egzotiškas kraštas, kad išjungtum smegenis ir atsinaujintum mintis.

Taigi, planuojame dingti per 30 dienų. Jei kas nori pasinuomuoti mūsų mašiną ar žino vietą, kur galima saugiai palaikyti baldus ir daiktus, duokit žinoti.

Viskas parašyta genuose

Žmogaus genomas yra DNR (Deoksiribonukleorūgštis), kas, perkeltine prasme šnekant, yra genetinės informacijos rinkinys, susidedantis iš keturių pagrindinių medžiagų, besiskiriančių azoto bazėmis. Šis informacijos rinkinys perduodamas ląstelių dalijomosi metu, todėl genetinė informacija keliauja iš vienos gyvų organizmų kartos į kitą ir lemia pagrindines jų fizines savybes (ūgį, plaukų arba akių spalvą ir kitas), o taip pat ir ligas ar netgi charakterio bruožus. Bet užteks tos biologijos. Geroji dešimties metų senumo žinia yra ta, kad turėdami iškoduotą žmogaus genomą, mokslininkai gali leistis į begalinius tyrimus ieškodami, koks genas ką lemia ir kaip išvengti genetiškai paveldimų ligų. Jau dabar, jei laukiate gimstančio kūdikio, galite sužinoti, ar jis nesirgs kokia paveldima liga, o taip pat ar neturi kokių įgimtų defektų (pvz. Dauno sindromo). Genetiniai tyrimai padeda nustatyti, kokiomis ligomis žmogus rizikuoja susirgti arba susirgs ir leidžia imtis reikiamų priemonių tų ligų išvengimui arba jų poveikio sumažinimui. Genetinės informacijos išskyrimas iš organinių liekanų padeda susekti nusikaltėlius ar įrodyti bei nustatyti tėvystę.

www.youtube.com/watch?v=XuUpnAz5y1g

Genai lemia, nors ir ne viską, tačiau labai daug dalykų. Kartais DNR yra prilyginamas programinei įrangai, kurios kompiuterių srityje panaudojimas yra praktiškai begalinis, kadangi keturios pagrindinės medžiagos, sudarančios DNR, gali jungtis į nesuskaičiuojamas kombinacijas ir apibrėžti begales variantų skirtingose biologinėse struktūrose. Tęsiant programinės įrangos analogiją, galima teigti, kad genų kombinavimas gali būti panaudotas ir ne tik geriems tikslams, kaip ir programavimas, kurio rezultatas neretai būna ir kompiuterinis virusas ar kita kenkėjiška programa. Taigi, kokia gi yra ta genetinių žaidimų tamsioji pusė?

Privatumo klausimas

Įsivaizduokite ateitį, gan netolimą. Jūs ateinate pas gydytoją, pasidarote kraujo tyrimą, papildomai atliekamas ir genetinis tyrimas jūsų organizmo atsparumui ir polinkiui į tam tikras ligas nustatyti. Tyrimo rezultatai parodo, kad jums gresia pamišimas. Natūralu, kad tokioje situacijoje kiltų daug klausimų, tačiau atsiribodami nuo emocijų pagalvokime, kaip ši informacija, jei saugoma netinkamai arba išgauta be asmens sutikimo, gali būti panaudota ne medicininiais tikslais. Greičiausiai žmogus, kurio genuose įrašyta pamišimo rizika, nebūtų tinkamas eiti įmonės vadovo, gydytojo, vairuotojo ar kitas bent šiek tiek daugiau atsakomybės reikalaujančias pareigas. Ši informacija, patekusi į darbdavių rankas, būtų panaudota verslo tikslais, kartais net jums to nežinant. Galų gale, kaip reaguotų jūsų kaimynai ir draugai, jei žinotų šią informaciją?

Šiais laikais, kai iš genų tyrimo galima nustatyti tik sąlyginai nedidelį kiekį ligų, o dauguma sveikatos sutrikimų aptinkama jau pasireiškus simptomams, viena paklausiausių prekių gyvybės draudimo srityje yra apdraustųjų ligos istorijos. Genetinė informacija, patekusi į draudikų rankas, gerokai pakoreguotų jūsų draudimo įmokos dydį, o gal net ir galimybę apsidrausti. Kita vertus, galima svarstyti ir gyvybės draudimo, tokio, kokį žinome dabar, išlikimo klausimą -- jei ligos bus žinomos iš anksto, niekas nuo jų nedraus (šiais laikais nuo gripo niekas nedraudžia, nes egzistuoja praktiškai 95% tikimybė, kad betkuris žmogus mūsų platumose juo susirgs).

Kūdikių dizainas

Viena dažniausiai minimų genomo iškodavimo tamsiųjų pusių  šiais grožio kulto laikais yra galimybė pasirinkti kūdikio išvaizdą pasinaudojant genų inžinerija. Jau dabar poroms, kurios mėgina susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu kai kuriose šalyse galima pasirinkti patrauklių moterų kiaušaląstes, žinoma, už papildomą mokestį. Ir nors genų inžinerija yra sudėtingas dalykas, tačiau neatmetama galimybė, kad ateityje bus galima pasirinkti būsimo kūdikio išvaizdos atributus ar net charakterio bruožus. Skamba žaviai, bet darosi panašu į robotukų armiją Hitlerio svajonės išsipildymas -- galimybė sukurti arijų naciją -- jau ne už kalnų.

Pasišuošt! Dėmesio..! Keičiam genus!

Jei genai lemia tiek daug fizinių žmogaus savybių ir galima rinktis savo būsimo vaiko išvaizdą, kodėl nepabandžius padaryti to su suagusiu žmogumi? Neseniai mokslininkai eksperimentuodami su laboratorine pele ir jos DNR atliko bandymą, kurio metu buvo pakeisti genai, nulemiantys tam tikrų medžiagų, įtakojančių raumenų augimą, išsiskyrimą. Kaip ir tikėtasi, eksperimento rezultatas buvo ypatingų fizinių sugebėjimų bei ištvermės pelė super-atletė. Nereikia ilgai galvoti, kad suprastum, kur šio eksperimento atradimai gali būti labai sėkmingai panaudoti… Sporto varžybos, čempionatai ir olimpiados gali tapti super-atletų mutantų varžybomis, kuriose tradicinis cheminis dopingas bus pakeistas genetiniu dopingu, kurio praktiškai neįmanoma aptikti. Jau dabar mokslininkai pradeda diskutuoti, ar drausti tokio tipo genų “dopingą”, ar leisti ir paversti profesionalų sportą kruopščios genų inžinerijos rezultatų demonstracija.

Genai ir genocidas

Bene keisčiausiai skamba faktas, kad Žmogaus Genomo Projektas (ŽGP) buvo pradėtas JAV Energetikos Departamento (ministerijos atitikmuo) iniciatyva. Dar keisčiau atrodo tai, kad ši iniciatyva yra tiesiogiai susijusi su atmoinės bombos panaudojimu. Istorija teigia, kad pradinis ŽGP tikslas buvo išsiaiškinti, kokį poveikį atominės bombos panaudojimas ir radiacija turi žmogaus genams ir jų dėka paveldimai informacijai. Vykdant projektą buvo nuspręsta, kad geriausias būdas pasiekti projekto tikslus yra iškoduoti visą žmogaus genomą.

Tačiau genetiniai tyrimai turi ir daugiau sąsajų su ginklais, nei Žmogaus Genomo Projekto pradžia. Barbara Katz Rothman, Niujorko Universiteto Sociologijos profesorė, labai taikliai apibūdino galimas genų inžinerijos pasekmes: “mes galime patekti į tokias situacijas,  į kurias patys tikrai niekada nesirinktume pakliūti”. Čia pat ji pateikia gan kraupų pavyzdį, kaip žmogaus genų informacija, gali būti panaudota genocidui. Žmogaus genuose užkoduota informacija, kuri būdinga tik tam tikroms tautoms, kurios iš kartos į kartą perduoda tam tikrą kodą, leidžiantį identifikuoti tautinę kilmę. Tuo pasinaudojus galima sukurti biologinį ginklą (pavyzdžiui virusą), kuris veiktų tik tam tikros tautos atstovus. Štai ir dar vienos Hitlerio svajonės išsipildymas

Beje, vienas teisingesnių šios “tautinių” genų informacijos panaudojimų yra National Geopraphic ir IBM bendras projektas ‘The Genographic’, kuris leidžia bet kuriam pasaulio žmogui nustatyti savo protėvių kilmę, t.y. kaip mūsų protėviai migravo ir iš kurio žemyno yra kilę, pro kur atėjo į šiuos kraštus, iš kurių mes esam kilę.

www.youtube.com/watch?v=pyOS05GUze0

Šiek tiek paguodos

Genų informacijos panaudojimo blogiems tikslams siekti sąrašą galima plėsti toliau, tereikia šiek tiek fantazijos ir mokslinių žinių, tačiau, kad ir koks tas sąrašas ilgas bebūtų, daugelis dalykų nėra taip lengvai pasiekiama, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai mokslininkai jau daug metų eksperimentuoja bandydami surasti būdą, kaip genetiškai modifikuotas kiaulių širdis galima būtų persodinti žmonėms, tačiau dar praktikoje tai nėra taikoma. Dažniausia problema yra ta, kad žmogaus (ar kito gyvūno) organizmas yra labai sudėtinga sistema, kurią veikia labai daug faktorių ir ne vien genai. Pavyzdžiui, padidinti žmogaus ūgį, kuris yra nulemtas genų, būtų labai pavojinga, kadangi greičiausiai tokio pakeitimo neatlaikytų širdis. Praplėsti žmogaus atmintį genetinių modifikacijų būdu yra praktiškai neįmanoma, nes atminties talpumą lemia labai daug genų ir dar daugiau išorinių aplinkos veiksnių bei psichologinių faktorių. Tačiau tai tik sunkumai, bet ne neįmanomi dalykai, todėl belieka tikėtis, kad genetinius žaidimus žmogus sugebės žaisti neperžengdamas pavojingos ribos. Naivu, ar ne?

Šiandien pajutau ir tikrąsias Kalėdas – Vilniaus gatve skuosdamas į centrinį paštą išsiųsti Kristinos kruopščiai užrašytų vokų su kalėdiniais atvirukais draugams užsukau į bankomatą pasipildyti grynųjų. Atstovėjęs nedidelę eilutę, drebėdamas nulėkiau toliau. Sustirusį ir skubantį mane gatvėje užkalbina jaunuolis – labai mandagiai ir atsiprašinėdamas, papasakoja trumpai apie tai, kad niekas jo neprisileidžia, mojuoja rankomis ir varo šalin, prašo kelių litų maistui (o gal narkotikams…), guodžiasi, kad Caritas valgykla liepė ateiti po kelių dienų. Paskutiniu metu neduodavau prašantiems gatvėje pinigų, nes kažkaip visada buvau įstikinęs, kad pinigų prašo tie, kas nededa pastangų jų užsidirbti, o gautus pinigus panaudoja “negeriems” darbams. Stereotipinis mąstymas. Tačiau šis jaunuolis privertė susimąstyti – krizė… Vakar buvau kirpykloje ir vienas kirpėjas pasakojo, kad apiplėšė jo pusbrolio butą, iš kurio pavogė po du butelius šampano ir degtinės – daugiau nieko nerado. Krizė verčia žmones ieškoti būdų išgyventi. Ištraukiau kelis litus ir atidaviau susimąstęs, bet neprataręs nė žodžio – geriau jau tegu prašo gatvėj, negu vagia iš butų.

Tiesa pasakius, būčiau pamiršęs tą jaunuolį ir visas savo mintis jau už gretimo kampo, o šitas įrašas nebūtų išvis pasirodęs, jei ne pašte pamatytas vaizdelis. Nusipirkau krūvelę pašto ženklų ir sustojau prie ilgo stalo suklijuoti jų ant vokų. Beklijuojant pajutau itin stiprų valkatos kvapą netoliese. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po kiek laiko nebeiškenčiau ir pradėjau dairytis. Toli ieškoti nereikėjo – netoliese, kitoje stalo pusėje, sėdėjo vyriškis. Vyriškis, kurį gatvėje pamatę (ar užuodę) tiesiog pavadintume bomžu ir paspartintume žingsnį. Iš kart kilo mintis “o ką bomžas veikia pašte?”. Mane ištiko pauzė. Apiplyšusiais drabužiais, nesiprausęs kelias savaites, skleidžiantis kvapą per keliolika metrų, pagyvenęs vyriškis “su stažu”, tačiau nepasakytum, kad su mėlyna nosim. Sėdėdamas prie stalo išsitraukė iš kišenės sąsiuvinį su adresais, kelis vokus ir atvirukus, pašto ženklus bei tušinuką. Stovėjau pamiršęs savo reikalus ir žiūrėjau, kaip iš lėto keverzodamas tušinuku jis užrašė adresą, užklijavo pašto ženklą.

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad ir tokie žmonės dar turi kam siųsti ir siunčia kalėdinius sveikinimus. Ir nors akivaizdu, kad tokiems žmonėms nebaisios jokios krizės, bet net ir šis ekonominis sunkmetis neleidžia pamiršti kažkur esančių artimųjų.

Linksmų Švenčių!

Vienas paskutinių įrašų šiame tinklaraštyje bylojo apie tai, kad šiltą didelės tarptautinės korporacijos IBM kėdę nusprendžiau iškeisti į Flylal – Lithuanian Airlines bendradarbio sėdynę. Kuo baigėsi Flylal istorija, žinome visi, o kaip ten viskas buvo žvelgiant iš vidaus… na, gal kada nors papasakosiu. Bet kuriuo atveju, teigiantiems, kad tai buvo mano klaidingas pasirinkimas, galiu pasakyti, kad tie keli mėnesiai lietuviškose avialinijose buvo be galo turiningi ir jų metu įgijau nemažai naujos patirties, o svarbiausia – žinių ir idėjų.

Flylal nuskrido savo keliais, o valgyti norisi, tad teko suktis iš padėties, kuri metų pradžioje įsisiautėjus antikriziniam planui, nebuvo iš lengvųjų, turint omenyje ir tai, kad praėjusių metų gruodį pakeitėme gyvenamąją vietą ir įsikūrėme Vilniaus pakraštyje, Santariškėse, o vis ir vis labiau spaudė poreikis pasiruošti svarbiausiam. Taigi, nuo vasario mėnesio valgau IT konsultanto duoną nedidėlėje IT konsultacijų firmelėje. Ir kad ir kaip keistai skambėtų ekonominės krizės akivaizdoje – darbo netrūksta. Nors pažvelgus giliau, galima drąsiai teigti, kad čia veikia krizės metu persiskirstančių resursų principas – vieni darbo netenka, kiti darbo gauna daugiau (už tuos pačius, ar net mažesnius pinigus, žinoma).

Keletas vaizdų pro buto langus:

[Show as slideshow]

Vasara, kaip ir visi metai, nepasižymėjo kelionėmis (ir viskas dėl to pasiruošimo svarbiausiam), tačiau nebuvo nuobodi. Čia jau turėčiau pasigirti – liepos mėnesį, po intensyvių mokslų ir keletos bandymų, pašalinau vieną iš savo didžiųjų “socialinių trūkumų” – gavau vairuotojo pažymėjimą ir pradėjau vairuoti, kas nori, ar nenori, kasdienybę keičia iš esmės. Ilgai nejaučiau to “socialinio trūkumo” pasekmių ir net nelaikio jo tokiu, tačiau gyvenimas 12km nuo darbo vietos, keli susitikimai per dieną skirtinguose Vilniaus galuose ir, žinoma, artėjantis svarbiausias, privertė pakeisti mąstymą.

Na ir, žinoma, svarbiausia - paskutiniąsias dienas skaičiuojančiame (?!) darbo kambaryje namuose, ant darbo stalo kompas, grojantis iš naujo atrastą klasikinę muziką (radija mašinoje žiauriai greitai išūžia ausis), o šalia – išdidžiai mataruodama rankomis nešynėje spardosi trijų savaičių dukrytė Pija.

[Show as slideshow]

Štai tokios gyvenimiškos audros siautė, kol tinklaraštyję vyravo tyla. Nieko nežadėsiu ateičiai, tačiau pats tikiuosi, kad vieną kitą straipsnelį tiek apie asmeninį gyvenimą, tiek apie kokią įdomybę, išraitysiu labai nuoširdžiai tikėdamasis, kad dar ne visi šio tinklaraščio skaitytojai išsilakstė.

Atėjus šviesiems kapitalizmo laikams, klientų aptarnavimo filosofija “ko žiopsai, pasiimk pats” (nemandagi pono-tarno frazės interpretacija) pamažu pasitraukė tiek iš komercinių, tiek ir iš valstybinių įstaigų, nors pastarosiose dar sutinkama. Štai užtenka apsilankyti pašto skyriuje. Ateini į patalpas, nemačiusias remonto nuo caro Ruriko laikų, pastovi eilėje, kuri vangiai juda mažais pensininkų žingsniais link apkerpėjusio langelio tam, kad pamatytum piktas akis ir ištiestą ranką, be žodžių klausiančią “ko nori?”. Atsargiai atkiši tarybinio tualetinio popieriaus skiautelę, ant kurios daktariška rašysena išraitytas neįskaitomas adresas bei siuntos tipas ir tik spausdinta informacija su antspaudu padeda susigaudyti, kad tau laikas į paštą. Pikta ranka be žodžių paima lapelį, nieko nesakiusi išnyksta už baltais aliejiniais dažais dažytų durų, ant kurių puokuojasi senoviškas iš metalinių raidžių sudėliotas užrašas “Siuntų skyrius”, o po juo matosi kažkada buvusio rusiško atitikmens liekanos. Po kelių minučių pro langelio apačią išlenda siunta iš universiteto, kaip visada pragulėjusi mažiausiai mėnesį pašte, nors pranešimas atsiųstas tik vakar. Gerai, kad universitetas tokiems dalykams būna pasiruošęs – tokią pačią siuntą pakartotinai išsiunčia kurjerių paštu man pasiskundus, kad jau savaitę vėluoja mokslų medžiaga.

Kartais tokia pašto tvarka išeina į naudą. Štai prieš metus užsisakiau iš Amazon.com trejetą knygų, kurias ši parduotuvė pasižadėjo pristatyti per dvidešimt darbo dienų. Praėjus nustatytam terminui ir palaukus dar porą savaičių – siuntos nėra. Laiškas Amazon.com apie negautas prekes ir didžiai apgailestaudami prekeiviai supakuoja ir išsiunčia knygas iš naujo. Štai ir vėl viskas iš naujo – praeina terminas, dar porą savaičių, o knygų nėra. Piktas laiškas, grąžinami pinigai ir atsiprašoma. Praeina mėnuo, ateina du lapeliai iš pašto. Ant siuntų puikuojasi gavimo datos, bylojančios apie nepriekaištingą Amazon.com ir jų partnerių, pristatančių siuntas į Lietuvą, darbą.

Šviesaus kapitalizmo spinduliai dar nepasiekė tolimų “Lietuvos pašto” kampelių, kuriuose slypi aitri komunizmo laikų tamsa, bet tai dar suprantama ir nesunkiai paaiškinama. Sunkiau yra suvokti tokius reiškinius, kai visiems gerai žinomi ir plačiai per Lietuvą nusidriekę maitinimo įstaigų tinklai priima į darbą ir toleruoja darbuotojus, kurie laikosi požiūrio, kad tarnauja ponui klientui tik todėl, kad negavo geresnio darbo. Štai vakar nusprendėme, kad jau laikas pavartoti pietums maisto, o tuščias šaldytuvas išsiuntė laimės ieškoti į kavinę. Kaip jau įprasta musyse, išlindome į Gedimino prospektą dar nežinodami, kur valgysim, tad greitai teko apsispręsti. Nors jau ne kartą spjaudėmės ir keikėmės anksčiau, pasirinkome “Double Coffee”. Buvome pamiršę, kodėl, bet senokai jau nebuvome kėlę ten kojos. Prisiminėm dar net nespėję atsisėsti prie stalo.

Žmonių, kaip įprasta savaitgalio popietei, buvo daug. Laisvą staliuką radom tik vieną, dar nesutvarkytą, su buvusių klientų arbatpinigiais ir kitom atliekom. Prisėdom, atbėgusi padavėja nuvalė stalą ir tėkštelėjo meniu. Pasiskaitėm, išsirinkom, laukiam. Laukiam. Vis dar laukiam. Po penkiolikos minučių, atbėga padavėja, pasakau, kad norim užsisakyti. Lakoniškas “tuoj” ir pradeda nurinkinėti indus nuo gretimų stalų. Kai rankose nebetilpo indai, priėjo prie mūsų ir klausiamai pasižiūrėjo. “Norim užsisakyti, galima?”. Piktas linktelėjimas ir išvardinam savo pageidavimus. Nepatikliai pavarčiusi akim padavėja nuskuba nunešti indų. Laukiam. Kavinė pradeda tuštėti, atsiranda daug laisvų stalų. Grįžta padavėja, šįkart – tuščiomis rankomis. “Atsiprašau, ką jūs užsakėte?”. “O tai jūs dar negaminate?”. Kvailas klausimas… Pasiteisina gausybe klientų, atsiprašo. Atsiprašymas priimtas. Laukiam maisto. Nepraeina nė šimtas metų ir gaunam, ką užsakėm. Tik vat mes naiviai tikėjomės, kad maistas bus šiltas, deja.

Po tokių pietų belieka  atsakingiems už aptarnavimą asmenims “Double Coffee” rekomenduoti apsilankyti tokioje Vilniaus menininkams ir studentams gerai pažįstamoje kavinėje, pavadinimu ŠMC, įsikūrusioje Šiuolaikinio meno centre. Ši kavinė visą laiką garsėjo specifine publika ir atitinkamu aptarnavimu. Tačiau penktadienio vakarą, atėjus atsigaivinti prieš fotografijos parodos atidarymą, buvome gerokai nustebinti. Prisėdome prie vienintelio laisvo staliuko bohemiško jaunimo ir senimo apgultoje salėje, kurios priekyje driekėsi ilga savitarnos eilė. Jau buvom susiruošę mesti burtus, kas eis stot į tą eilę, kai prišoko besišypsanti padavėja, priėmė užsakymą, atnešė gėrimus, o juos baigus ir sąskaitą. Ir še tau, kad nori – bohemiškas gyvenimas, pasirodo yra ne tik, kad pigesnis, bet dar ir su žymiai geresniu aptarnavimu!

Nė nenutuokiau, kad kelias bus toks permainingas ir sunkus. Tai nereiškia, kad viskas baigėsi blogai – anaiptol, baigėsi gerokai geriau, nei tikėjausi aš pats ar galėjo pasibaigti. Nenoriu veltis į detales, juolab, kad šiandien visos problemos praeityje, o man yra įdomiau šnekėti apie ateitį.

Po savaitės poilsio nuo darbų ir sudėtingo darbo universitetui pabaigimo, pradėsiu darbą AB FyLAL – Lithuanian Airlines. Žinau, kad tai – grynų gryniausia likimo ironija. Bėgau nuo skrydžių lėktuvais ir atbėgau į aviakompaniją. Žinau ir tai, kad darbas bus sunkus. Ne, nebūsiu nei stiuardas, nei pilotas, pareigos bus kur kas žemiškesnės ir įdomesnės.

Kodėl FlyLAL? Sužavėjo šios kompanijos veržlumas ir ambicingumas. Po skrydžio į Amsterdamą, kai dar negalvojau apie šiandieninius gyvenimo pokyčius, galvoje sukosi mintys parašyti straipsnelį apie tai, kuo skiriasi Airbaltic, kurios lėktuvuose praleidau itin daug laiko per pastaruosius pusantrų metų, ir FlyLAL, kurią teko išbandyti privačių kelionių metu. Akivaizdu, kad dauguma laurų turėjo atitekti pastarajai ir ne be pagrindo. FlyLAL per trumpą laiką sugebėjo pasiekti stulbinančių rezultatų klientų aptarnavimo ir skrydžių kokybės srityse. Žinoma, tai yra mano asmeninė nuomonė, nors susiklosčius šioms aplinkybėms ji gali darytis panaši į reklamą. Todėl minėtojo straipsnelio neberašysiu, paminėsiu tik tai, kad džiaugiuosi galėdamas tapti šios veržlios ir smarkiai tobulėjančios kompanijos dalimi.

Naujasis darbas atims daug laiko, ypač pradžioje, kol viskas bus dar nauja ir nesudėliota į lentynas, todėl natūraliai ir pačiam iškilo klausimas, ar užteks jėgų palaikyti šio tinklaraščio gyvybę. Šis mano asmeninės nuomonės kampelis per sąlyginai trumpą laiką užgyveno būrelį ištikimų skaitytojų, kuriems esu dėkingas už jo gyvybės palaikymą komentarais bei pastabomis ar tiesiog lankymu. Tačiau laikas yra tokia labai tampri, bet visgi ribas turinti substancija, gyvybiškai svarbi tinklaraščio egzistavimui. Laiko, ypač artimiausiais mėnesiais, jam tikrai trūks, todėl manau, kad šiame tinklaraštyje kurį laiką talpinsiu tik asmeninius įspūdžius bei kelionių nuotraukas. Ir tai susiję ne tik su nauju darbu, bet ir su tuo, kad rimtąją dalį bandysiu perkelti į kitą vietą – į žurnalą “Verslo klasė”, kur reikalavimai straipsniams yra kur kas aukštesni ir laiko skirti reikės žymiai daugiau. Kol kas tai tik pasiūlymas pabandyti, bet gerbdamas žmonių, prisidėjusių prie šio pasiūlymo, pasitikėjimą, dėsiu visas pastangas, kad tai taptų realybe.

Taigi, laukia sunkus, bet labai įdomus skrydis verslo klase su FlyLAL!

Daugelis, išgirdę šią žinią, nustemba ir pirmiausia perklausia apie gautą geresnį pasiūlymą. Žinoma, pasiūlymų yra, tačiau kad juos svarstytum ir priimtum, reikalingos priežastys, kurių nesunkiai galima rasti tiek kompanijos viduje, tiek asmeniniame gyvenime.

IBM yra didelė organizacija darbuotojų ir veiklos sričių prasme. Toks dydis neišvengiamai lemia ir biurokratinius mechanizmus, lėtus apsisukimus bei specializaciją. Tokioje tvarkoje esi sraigtelis ir net būdamas aukštu vadu, apie kurį rašo laikraščiai, visvien esi tik sraigtelis, apie kurį rašo laikraščiai. Tai žinojau ir aiškiai suvokiau priimdamas pasiūlymą iš IBM, todėl tai tikrai nėra išėjimo priežastis. Nesakau, kad tokia tvarka yra labai jauki, bet tikintis kažko kito į tokias organizacijas geriau neiti. Tie, kas neprisitaiko ir vemia, būna greitai išvemti. Tik tas “greitai” gali trukti kelis metus

Tai kokios gi tos priežastys? Asmeninės. Nebenoriu dirbti techninio inžinerinio darbo – jaučiuosi išaugęs iš tų kelnių. Ir, nors paskutiniu metu rinkdavausi, kiek įmanoma, organizacinio pobūdžio užduotis, gilinimosi į techninius niuansus neišvengdavau. Norisi kažko daugiau. Antra, šimtas skrydžių per metus šneka patys už save.

Girdėjau daug pasiūlymų kompanijos viduje dėl galimybės likti ir tuo pačiu patenkinti “noro kažko daugiau” ir nekeliavimo poreikius, tačiau turint omeny pradžioje minėtą biurokratiją, belieka konstatuoti faktą, kad norimus pokyčius lengviau ir greičiau galima pasiekti už IBM ribų, nei pagal procedūras tai darant likus. Dėl kilnaus tikslo galima ir palaukti, tačiau tai atima brangų laiką ir nebūtinai atneša tikėtinų rezultatų.

Dar vienas dažnas klausimas – finansai. Jau išaugau iš to amžiaus, kai vien finansai galėjo reikšti darbo keitimą, todėl tai irgi nėra išėjimo priežastis. Nesakau, kad nesvarbu, bet tai lemia nedaug.

Per šį laiką patyriau nemažai gerų dalykų, o ir pačios kelionės davė daug: sužinojau, kaip veikia korporacijos, kaip dirbama ten, už sienos, pažinau skirtingas kultūras ir dalyvavau tarptautiniuose projektuose. Sužinojau, ką reiškia sėdėti lėktuve po šešis kartus per savaitę, sutikau daug įdomių žmonių, pamačiau daug miestų ir oro uostų. Tai – neįkainojama patirtis ir tikrai verta tai patirti, bet reikia laiku sustoti.

Išeinu ramus ir patenkintas bei žinodamas, kad visada esu laukiamas. O tai yra labai daug. Liekantiems linkiu sėkmės, ateinantiems – įdomios patirties. Na, o apie savo ateities planus pranešiu vėliau.

Nedidelis turistinis vadovas apie Amsterdamą nieko ypatinga nežadėjo – keli muziejai, kelios aikštės ir raudonųjų žibintų kvartalas. Nuotraukos ir smulkesnis miesto aprašymas aiškiai rodė, kad Amsterdamas gali pasigirti labiau savo dvasia ir atmosfera, nei įsimintinais statiniais ar kitais žymiais objektais. Todėl labai daug nesitikėjom.

Atvykome vėlyvą penktadienio vakarą ir viešbutyje išsikrovę daiktus patraukėme apžiūrėti miesto širdies – De Dam aikštės. Pirmasis įspūdis, susidaręs vos išlipus iš traukinio, atvežusio ir oro uosto, tik pasitvirtino – miestas tikrai nusipelno apibūdinimo “murzinas”. Nieko nuostabaus – jūrinės valstybės, jūrinis miestas su nesibaigiančiais kanalais ir tūkstančiu tiltų bei milijonais balandžių.

Mažas žingsnelis giliau į miesto senamiestį, kuris patraukė pirmiausia žmonių gausa, įsuko mano mintis į tuos laikus, kai kūrėsi Europos Sąjunga. Vaikštant Amsterdamo gatvėmis susidaro įspūdis, kad kuriant šią organizaciją Vakarų Europos valstybės ir jų sostinės pasidalino savo funkcijomis: Briuselis tapo sostine, Paryžius – kultūros centru, Londonas – finansų, na, o Amsterdamui beliko Sodomos ir Gomoros vaidmuo. O tokia asociacija kyla gan greitai, net jei ir nežinote, kad Amsterdame legalizuota visa virtinė tradiciškai neigiamai arba nevienareikšmiškai vertinamų dalykų: lengvieji narkotikai, prostitucija, gėjų santuokos ir netgi eutanazija. Nors pastarasis reiškinys nėra pastebimas gatvėse, visų minėtų dalykų pripažinimas legaliais, pirmiausia rodo liberalumą ir tolerantišką visuomenės požiūrį.

Liberali dvasia gatvėse trykšte trykšta, o tai patvirtina iš visos Europos ir kitų žemynų suplūdusios minios turistų, besimėgaujančių jų šalyse uždraustais vaisiais. Marihuanos dūmų debesys, sklindantys iš kofišopų, šalia kurių gulintys perdozavę svaigalų entuziastai jau nieko nestebina. Raudonųjų žibintų kvartalas su įvairių rūšių prostitutėmis – storomis, plonomis, juodomis, baltomis, jaunomis, senomis, vyriškomis ir moteriškomis. Kaip sakant – kiekvienam pagal savo skonį. Abiejų lyčių gėjų porelių galima pamatyti visur, kaip ir vaivorykštinių vėliavų, kabančių vos ne prie kas trečio namo Amsterdame. Sekso reikmenų parduotuvių čia daugiau, nei Vilniuje kiniečių restoranų ir Čili serijos valgyklų kartu sudėjus.

Vaikštant penktadienio vakarą po Amsterdamo centrą blaivam darosi šiek tiek nesaugu ir ganėtinai keista – suvoki, kad esi balta varna tarp apsvaigusių kranklių. Pavartojus svaigiųjų priemonių ir susiliejus su aplinka viskas gal atrodytų kitaip, tačiau neabejoju, kad lygiai taip pat šypseną keltų Amsterdamo, kaip Europos kultūros centro, pristatymas kanalų laivuose ekskursijas vedančių gidų kalbose.

Pasivažinėjimas dviračiais po Amsterdamą ir jo apylinkes bei pasiplaukiojimas laivu kanalais gerokai reabilitavo pradinę nuomonę apie Olandijos sostinę. Apsilankymas Rijksmuseum, kuriame saugomos didžiausios klasikinės Olandijos meno vertybės, ir sekmadieninė išvyka į visiškai kitokį miestą – Europos sostinę Briuselį, paliko šiltą ir teigiamą Amsterdamo prisiminimą.

Nors apsilankymas Briuselyje man nebuvo pirmas, (vėl) nustebino šio miesto chaotiškumas ir visiškas nykumas. Nors šis miestas turi daugiau įsimintinų ir lengvai atpažįstamų objektų – sisiojantis berniukas ir sisiojimo pozoje tupinti mergaitė ar didžioji miesto aikštė su gėlių kilimu, jame nė su žiburiu nerasi tos dvasios, kurią Amsterdame sukuria dviračių gausa, kanalai, gyvenamieji laivai ar tas pats raudonųjų žibintų kvartalas. Gėjų vėliavų čia taip pat netrūksta, tačiau jos yra tik viena iš daugelio dvasių plevenančių nykiose Briuselio gatvėse, greta murzinos Stalingrado alėjos marokiečių, didžiojoje aikštėje suplūdusių turistų, į restoranus kviečiančių pietiečių ar Šumano aikštės eurokratų bei klaikių to rajono pastatų be kita ko, apkarstytų keistais užrašais “Žemės ūki, aš tave myliu!” (Agriculture, je t’aime). Briuselyje gausu šių ir daug kitų skirtingų dvasių, darniai traukiančių chaotišką kakofoniją. Užuojauta mūsų tautiečiams, besiveržiantiems ten daryti karjeros.

Šiltus bei blaivius prisiminimus iš Amsterdamo, nykią Briuselio aplinką ir kitus įspūdžius galite pamatyti nuotraukose.

Amsterdamas

[Show as slideshow]

1234►

Briuselis

[Show as slideshow]

123►

Populiarumo kriterijai

Kiekvienas tinklaraščio rašytojas nori, kad jo įrašai būtų skaitomi. Kitaip, kam rašyti? Kiekvienas skaitytojas nori žinoti, kurie tinklaraščiai yra verti dėmesio. O kaip gi atsirinkti? Tam reikalui ateina į pagalbą statistika. Pačią paprasčiausią lietuviškų tinklaraščių statistiką galima rasti blogologas.lt svetainėje, kuri pateikia užsiregistravusių vartotojų tinklaraščių lankytomumo ir prenumeratorių skaičius. Blogeriai.net kiekvieną vakarą skelbia populiariausių įrašų sąrašą, kuris (jei neklystu) sudaromas pagal skaitytojų vertinimus. Tačiau kyla natūralus klausimas, ar visi šitie kriterijai ką nors pasako apie populiarumą.

Prenumeratoriai, kaip rodo patirtis, yra tik menka dalelė skaitančių, nes didelė dalis skaitytojų ateina iš paieškos sistemų, kitų tinklaraščių ar tų pačių statistikos svetainių. Ne ką mažiau žmonių ateina tiesiogiai. Akivaizdu, kad tokie lankytojai nepatenka į prenumeratorių sąrašus. Kita vertus, teisūs ir tie, kurie sako, kad prenumeratoriai yra ištikimiausi skaitytojai, kurie reguliariai lankosi svetainėje, o tai turėtų būti pakankamas kriterijus. Bet ką iš tikrųjų slepia prenumeratorių skaičius? Techniškai tai yra tik prisijungimų per sindikacijos (RSS, Atom ir kt.) sąsajas, o už šių prisijungimų gali slypėti bet kas – tiek vienas vartotojas, naudojantis tris prenumeratos programas (pvz.: kompiuteryje, mobiliame telefone ir Google Reader), tiek tūkstantis skaitytojų, skaitančių straipsnį, kuris integruotas į kitą tinklaraštį (tokiu atveju įskaitomas vienas prenumeratorius). Juolab, kad Blogologo prenumeratorių statistika gali naudotis tik tie tinklaraščiai, kurie prenumeratų sąsajas pateikia per FeedBurner.

Lankomumo statistika taip pat yra abejotinas kriterijus turint omeny ir tai, kad Blogologe statistika pateikiama tik iš Google Analytics ir specialius WordPress įskiepius naudojančių tinklaraščių. Atsitiktiniai skaitytojai, užėję apsidairyti, nieko nepasako apie tinklaraščio populiarumą, kaip ir tie, kurie čia pateko atsitiktinai. Blogeriai.net publikuojamas sąrašas tėra šio tinklapio lankytojų, kurie netingi paspausti pliusą arba minusą, nuomonė, kuri laisvai gali būti ir paties įrašo autoriaus (tik) pastangos populiarinti savo tinklaraštį ar konkretų įrašą.

Akivaizdu, kad remtis tik vienu iš šių populiarumo kriterijų yra nelogiška ir neobjektyvu, tačiau koks sprendimas geriausias? Egzistuoja ir daugiau potencialių populiarumo kriterijų: nuorodos į įrašą, komentarų kiekis, atsakomųjų įrašų kiekis ir kiti. Manyčiau, kad šiuo atveju reikėtų rasti gudrų algoritmą, galintį objektyviau apskaičiuoti populiarumą, kaip tai daroma technorati.com ar kituose tinklaraščių paieškos sistemose. Ko gero tai kažkiek kainuotų, todėl tai gali leisti komercinės organizacijos. (Praėjusiam sakinyje nuskambėjo nemokama verslo idėja). Na, o kol kas ši sritis Lietuvos blogosferoje išgyvena laikus, buvusius iki 1998 metų, kai rinkoje dominavo Yahoo, pateikdavusi paieškos rezultatus pagal ieškomo žodžio pasikartojimą svetainėje. Atėjusi Google paieška žaibišku greičiu nurovė karūnas Yahoo ir kitoms paieškos sistemoms, kai pristatė savo paiešką, naudojančią PageRank algoritmą, atsižvelgiantį į kelis tūkstančius atitikimo kriterijų.

Profesionalumas prasideda ir baigiasi smulkmenomis

Viena populiariausių ir dažniausiai naudojamų tinklaraščių platformų yra WordPress, kuri vartotojams leidžia (natūralu, vienok) rašyti komentarus po autoriaus įrašais. Komentarų rašymas nėra išskirtinis šios platformos bruožas, tačiau komentarų laiko žymė lietuviškose versijose neretai turi tik dvi paros dalis – rytą ir vakarą. Ir visai nesunku suprasti kodėl. Tai yra viso labo nevykęs lotyniškų terminų Ante Meridiem ir Post Meridiem, naudojamų daugiausia angliškai šnekančiose valstybėse, vertimas. Juokingai atrodo, kai rašai komentarą Artūro Račo ar kitame tinklaraštyje po sočių pietų, apie dvyliktą valandą dienos, o sistema pasako, kad komentaras rašytas vakare. Smulkmena, bet erzina.

Labai sveikintina ir džiuginanti yra jau anksčiau minėtų blogologas.lt ir blogeriai.net svetainių kūrėjų iniciatyva. Šios svetainės puikiai atlieka lietuviškos blogosferos direktorijos ir jau aptartą populiarinimo funkciją. Akivaizdu ir tai, kad šios iniciatyvos yra grynai technologinės, nes klaidų bei funkcionalumo sutrikimų kiekis juose yra toks pats, kaip ir kiekvieno programuotojo darbuose, o apie dizainą ar kitus patogumo dalykus išvis mažai galvota. Nenoriu mėtyti akmenų į programuotojų daržą, tiesiog noriu pabrėžti, kad geram IT produktui vien programuotojo nepakanka. Svarbu yra ir vartotojo patirtis, ir naudojimosi sistema paprastumas ar vertinimo objektyvumas (kai kalbama apie reitingavimą).

Blogeriai.net – kasdieninis tautos ruporas

Norintiems atrasti kasdienių skaitinių ir komentarų tikrai yra verta periodiškai apsilankyti blogeriai.net svetainėje. Čia pateikiama nemažai šviežienos, todėl tai tikrai yra nebloga vieta išsirinkti vieną kitą skaitinį ar gal net mėgstamą tinklaraštį. Šis tinklapis, prisistatantis lietuviškų tinklaraščių agregatoriumi, bando atkartoti tai, ką daro amerikietiškasis technorati.com. Tik kokybė skiriasi. Labai.

Labiausiai badantis akis dalykas yra tai, kad šiame tinklapyje pateikiama viskas be jokios atrankos ar kategorizacijos. Šalia galite rasti ir tinklaraščius apie politiką, ir apie elektroninius gadget’us, ir apie reklamą, ir apie kažkieno rytines nesėkmes, ir dar šiaip apie daug ką. Ir viskas viename puslapyje. Tokiame triukšme nesunku praleisti įdomius įrašus ar tiesiog nukeliauti į nieko vertą skaitalą, nes nepateikiama net elementari klasifikacija, o įrašo autorių žymės lieka kažkur anapus. Ką jau kalbėti apie tai, kad rasti užvakar matytą įrašą būtų visiškai beviltiška. Akivaizdu, kad bent jau elementari kategorizacija padėtų skaitytojams atsirinkti straipsnius pagal dominančias sritis, rasti archyve ankstesnius įrašus ar tiesiog padėtų nustatyti kategorijos populiarumą, nekalbant jau apie tai, kad nebūtų tokio klaikaus triukšmo.

Delfi blogas – tikrai labai blogas

Į blogosferos traukinį (jei taip galima pavadinti) šoka didieji portalai delfi.lt, lrytas.lt ir kiti. Nežinau daug apie kitus, nes pačiam teko bandyti tik pirmąjį. blog.delfi.lt naudoju savo tinklaraščio įrašų reklamai – talpinu ten vadinamuosius teaser’ius – tikrai nebloga reklama ir būdas susirasti skaitytojų. Tad, kuo užkliuvo Delfi blogas? Ogi tuo, kad jis beveik ne blogas. Tai tik būdas rėkti į tuščią erdvę ir daugiausia, ko galima tikėtis atgal, yra tik vienas kitas komentaras. Ten negalima matyti lankomumo statistikos, nuo skaitytojų slepiama prenumeravimo funkcija, o apie kažkokį pritaikymą savo reikmėms išvis neverta šnekėti. Rimtam tinklaraščio rašytojui ten nėra, ką veikti. Sunkiai paaiškinamas ir redakcijos blogo elitizavimas, kai vartotojų tinklaraštis slepiamas po redakcijos populiariausiais.

Ir aš šią savaitę skaičiau – plojam rankytėm

Gan įdomus būdas atsirinki įdomius straipsnius yra pažvelgti į tinklaraščius kitų autorių akimis. Karolis Pocius yra vienas populiariausių tokių apžvalgų rašytojas, per savatę po kelis kartus pateikiantis savo nuomone įdomiausių skaitinių sąrašą su minimaliais komentarais ir rišliu tekstu. Šių apžvalgų populiarumo sužavėti keli tinklaraštininkai (ups, koks sudėtingas žodis) puolė mėgdžioti Karolį ir pateikė savasias apžvalgų versijas. Kolkas pateikiami tik pirmieji jų bandymai, bet jei tokie bus ir tolesni, tai gal geriau tegu jie paklauso garsiojo blogoliaudies patarimo – jei gali nerašyti, geriau ir nerašyk.

Pabaigai

Lietuviška blogosfera tebegyvena nerūpestingą vaikystę ir labai iš lėto bręsta. Šį brendimo procesą lėtina ir tai, kad ji yra sąlyginai maža – tinklaraščių autorių dar nėra daug, o skaitytojas dar taip pat nėra išprusęs. Taip pat panašu, kad dauguma skaitytojų dar yra nepilnai atjunkę nuo didžiųjų portalų tešmens – skaitytojų aktyvumas komentaruose yra sąlyginai žemas, o jų kultūra – neretai atitinkamo lygio.

Apie turinio kokybę nekalbu sąmoningai, nes čia jau kiekvieno reikalas – tinklaraštis yra tinklaraštis, o ne profesionalus ar akademinis straipsnis žurnale. Tačiau ir asmeniniuose įrašuose egzisuoja tam tikri kokybės parametrai ir nerašytos taisyklės. Apie tai siūlau paskaityti klasika tapusiame tinklaraštyje.