Augustas Gutautas

Lygiai prieš savaitę, antradienį, sėdėjau lėktuve, skrendančiame iš Kopenhagos į Vilnių. Kelios eilės už manęs krykštavo du jauni gezai – davėsi, kaip įmanydami ir net nesiruošė nurimti. Žvilgtelėjęs atgal, kaip mat supratau priežastį – sėdėjo jie vienoje eilėje su jauna nepažįstama mergina, kurios žvilgsnis tiesiog rėkte gailiai rėkė”Gelbėkit!!!”. Jaunieji geziukai visaip garsiai rėkavo, juokėsi, kibino stiuardeses ir šalia sėdinčią merginą.

Skaityti toliau »

Štai jau metai, kaip reguliariai lankausi Skandinavijoje ir intensyviai bendrauju su ten gyvenančiais žmonėm. Pamažu susiformavo ir asociacijos, kurios iškyla prieš akis, išgirdus žodį “skandinaviškas”.  Pirmiausia – tai lėtas darbo tempas, procesais bei taisyklėm paremta tvarka, kuriai nors ir menkai sugriuvus, kyla nemenka panika.  Patiems skandinavams, ypač jauniesiems, nesvetimas ir protestavimo esamai tvarkai bei lygybei poreikis. Deviantinė kultūra čia tiesiog klesti, nors dominuojanti visuomenės santvarka – bendruomeninė lygybė arba, kitaip tariant, skandinaviškas socializmas, kuriame visi uždirba daugmaž tiek pat, moka žiauriai didelius mokesčius, valkatos gauna nemokamas palapines, narkomanai – narkotikų ir patalpų miesto centre jiems susileisti, o piliečiai mėgaujasi nemokama sveikatos apsauga ir aukštuoju mokslu. Žinoma, kad bendruomenė klestėtų, jos nariai turi turėti keletą itin svarbių savybių – toleranciją, savitarpio pagalbos jausmą ir konstruktyvumą sprendžiant problemas. Panašu, kad skandinavams to netrūksta, tad ir jų santvarka tiesiog klesti – tiek socialine, tiek ekonomine prasme.

Skaityti toliau »

Pavasarinės kelionės į Tailandą ir Kambodžą įspūdžiams dar kaip reikiant neišblėsus, atsidūriau Paryžiuj. Nebuvo tai pirma kelionė ten – gal koks trečias kartas jau, tad sužinojęs apie darbinį reikalą, kuris vyks Prancūzijos sostinėj, labai nesidžiaugiau. Ankstyvas rytas, 5 valandos, skambantis žadintuvas – tokia kelionės pradžia nelabai džiugina, ypač kai ji primena praėjusių metų antrą pusmetį, kada taip prasidėdavo beveik kiekvienas savaitės pirmadienis.

Skaityti toliau »

Ne paslaptis, kad visi didesni Lietuvos miestai turi senamiestį ir naujamiestį, o pastaraisiais metais juose pradėjo dygti ir naujas urbanistinis kultūrinis reiškinys – arkliamiestis, skambiai vadinamas Akropoliu, o taip pat žinomas, kaip arkliopolis. Vakar netikėtai teko apsilankyti visų arkliamiesčių sostinėje – pirmajame Vilniaus arkliopolyje.

Skaityti toliau »

Praėjusi savaitė, kaip jau įprasta, prasidėjo pirmadieniu. Kelione į Oslą nekvepėjo, tad ramiai sau žygiavau centrinėmis Vilniaus gatvėmis link ofiso. Tačiau neįprasta buvo tai, kad nepaisant sausio mėnesio ir aplink besivoliojančio sniego, smarkiai kvepėjo pavasariu, o stiprokas vėjas danguje praplėšė debesis, pro kuriuos veržėsi saulė. Pavasariškas optimizmas praskaidrino akis, kurioms nušvitus pastebėjau, kad mano “Skype” topic sentence yra (kažkodėl?!) tuščias. Nedelsdamas ištaisiau šią klaidą brūkštelėdamas “kvepia didelėm permainom”.

Skaityti toliau »

Štai užtruko kažkiek laiko, kol pagaliau įsikūriau savo interneto tinklapyje. Kūrybinis procesas šiek tiek prailgo, bet pagaliau galime švęsti įkurtuves, o ta proga pateikiu dienoraščio, rašyto portale www.frype.lt, įrašus bei nuotraukas iš kelionių 2007 metais. Šį tinklapį tikiuosi periodiškai atnaujinti, bet kadangi jame talpinama kūryba, tai periodiškumas priklauso nuo kūrybinės nuotaikos, kur, kaip žinai, yra sunkiai prognozuojama…

Sėkmės!

Kadaise turėjau draugą filosofą. Neturėjo jis barzdos, bet užtat mokėjo daug sparnuotų frazių, kurios buvo pagrindinis jo ginklas prieš gudrius aštriadančius lietuvius. Seniai jau jo nemačiau, bet jo ilgo liežuvio rezultatus karts nuo karto pasiskaitinėju interneto platybėse. Viena iš jo vartotų smagiųjų frazių buvo nepasitenkinimo supančia aplinka tam tikrose situacijose išreiškimas “Aš čia širdį rodau, o man sako, kad burokas!”. Sultinga frazė, o dar ir šypseną sukelia
Skaityti toliau »

Šįryt buvo sunku pajudėti iš lovos – trys beprotiškos darboholio pilnos paros padarė savo. Prasidėjo smegenų koma – kai galvoji ir sapnuoji tik apie vieną ir tą patį. Darbų ir mokslų iškankintos smegenys akivaizdžiai reikalavo šoko, o eilinė kelionė traukiniu į ofisą jo tikrai nežadėjo. Vėl durų mygtukas, vėl melsvai žalia sėdynė ir iPod jau dainuoja apie tolimuosius rytus. Tos pačios apipaišytos sienos ir tie patys stočių pavadinimai. Kažkas ne taip… Pasijutau nusipelnęs kažko naujo ir, staiga, man prieš akis mažame iPod ekrane švystelėjo išganingas “National Geographic” logotipas – toks paprastas geltonas kvadratėlis. Taip, paprastas, bet geltonas!
Skaityti toliau »

Sekmadienį, besikraunant daiktus, per lietuviškas žinias išgirdau naujieną, kad Kopenhagoj naktį vyko riaušės. Nørrebro, kilo pirma mintis, o pasidomėjus plačiau, pasirodė, kad tai tiesa. Nørrebro yra Kopenhagos rajonas, spaudoje mandagiai vadinamas multicultural district, o liaudiškai tai skambėtų, kaip negrų, arabų ir lietuvių rajonas. Bet čia aš ne apie tai.
Skaityti toliau »

Ketvirtadienio naktį sugavau save dar dirbantį – tai reiškė ne ką kitą, kaip darboholizmo priepuolį. Seniai tokį buvau apturėjęs… Matyt, rudeninė depresija, kuri aplankė beveik visus šią savaitę kalbintus pažįstamus, neaplenkė ir manęs… o gal ir ne… greičiausiai ne…
Skaityti toliau »