Nors ši istorija ištiko prieš beveik tris mėnesius, o keletas žmonių, pabuvojusių Chiang Mai per tą laiką, pabandė ją vienu ar kitu būdu pakartoti ir įsitikinti savo kailiu, tik dabar nusprendžiau ją papasakoti čia viešai. Nors istorija yra gan linksma, todėl verta publikos dėmesio, bet tuo pačiu gan intymi – todėl delsiau tiek laiko ir jos neviešinau. Gerai, pakaks teisintis, einam prie reikalo.

Taigi, kaip jau minėjau, tai nutiko prieš beveik tris mėnesius. Keliavom naktį autobusu iš miestelio keistu pavadinimu Chatuporn į didmiestį dar keistesniu pavadinimu Bangkok. Kelionė buvo gana tragiška – kratė, supo ir kitaip neleido atsipūsti, išskyrus vieną sustojimą pakelės “autobusų turgelyje”. Tai tokios vietos Tailande, kur autobusai sustoja paleisti savo keleivių į tualetą, apsipirkti ir pavalgyti. Pastovi iki pusvalandžio ir juda toliau. Mūsuose kažkas panašaus tarybiniais metais ir iki Marytės Melnikaitės paminklo nukėlimo būdavo Kryžkalnis (gal ir dabar dar yra, senokai nevažiavau autobusu ta kryptimi).

Taigi, autobusas sustojo. Naktis buvo sunki, o skrandis pradėjo groti maršus, tad nusprendžiau nuspirkti ko nors užkąsti ir tuo pačiu šeimą pamaitinti. Apėjau kelis ratus aplink turgaus tipo parduotuvę su prekystaliais, bet viskas, ką atpažinau iš valgomų dalykų, buvo džiovinti bananai ir vytinti kalmarai. Žodžiu, visiškas junk food, kuris labai nesužavėjo. Nenuostabu, kad akis užkliuvo už nepažįstamos, tačiau bene vienintelės prekės su anglišku užrašu, kuris skelbė, jog šis dešros formos patiekalas yra “Durian Paste” (Duriano pasta). Hm, durnių pasta, ačiū ne! – buvo pirma mintis šovusi į galvą, bet antroji skelbė, kad aš ne toks – aš turiu žodyną!

Išsikrapščiau iš kišenės savo tamagočį (taip vienas draugas pakrikštijo iPhone) ir su nekantrumu pasileidau žodyno programą. Cituoju: “noun – huge fruit native to southeastern Asia ‘smelling like Hell and tasting like Heaven’” (Vertimas: daiktavardis – milžiniškas pietryčių Azijos vaisius ‘smirdantis, kaip pragaras, kurio skonis – dangiškas’). Sutikite – aprašymas intriguojantis, nors ir ne visai informatyvus. Apėjau dar kelis ratus, bet mintys vis sukosi apie durianą – kas nenorėtų paragauti gabalėlio dangaus?

Atsitiktinai ar ne, bet sukdamas paskutinį ratą, pamačiau Kristiną ir Piją, stovinčias prie duriano pastos dešrų kalno. Prišokau, pasiskundžiau, kad ši dešra yra vienintelis mūsų išsigelbėjimas nuo džiovintų bananų ir smirdančios žuvies. Kristina palinksėjo, aš prigriebiau duriano pastos ir dar kažko valgomo – greičiausiai džiovintų bananų.

Tą naktį duriano neragavome, pagriaužėme kažko kito. Kita dieną keliavome į Chiang Mai, įsikūrėme ‘Eagle House’ svečių namuose, apie duriano pastą visai užmiršome. Atradau ją po kelių dienų, kai kažko ieškodamas lagaminuose aptikau tarp daiktų besimėtantį maišelį. Nusprendžiau paragauti. Pasikviečiau Kristiną, klausiu: “Ar nori gabalėlio dangaus?” Ji nenorėjo, nes aprašyme jai užkliuvo pragaras. Visvien nusprendžiau paragauti, tad prapjoviau įpakavimą ir vos neišgriuvau nuo kvapo – pirmą aprašymo dalį visiškai pateisino. Pasklido toks kvapas, kurį sunku apibūdinti – kažkas tarp svogūno ir nunešiotų batų smarvės, kartais primenantis kelias dienas pastovėjusių šiukšlų dvoką.

Nutariau, kad reikia patikrinti, ar antra aprašymo dalis irgi byloja tiesą. Kristina apsimetė, kad manęs nepažįsta, aš atsikandau. Mintyse trumpai šmėstelėjo teisingesnis aprašymas žodynui: “smirdantis kaip pragaras, kurio skonis kaip šūdo”. Išspjoviau ten, kur sėdėjau, viską, ką atsikandau, ir išmečiau dešrą lauk nusprendęs, kad per tas kelias dienas, kol buvome apie duriano pastą pamiršę, ji tiesiog sugedo.

Prekystalis su duriano vaisiais

Tą dieną buvo labai karšta, vanduo besibaigiąs, o duriano palikimas burnoje visai nedžiugino, tad pasiėmiau Piją ir iškeliavome į netoliese esantį 7-11 prekybos tašką. Pasiėmėm vandens, o prie kasos mus pasitiko lentyna su…duriano pastos dešra! Sukaupiau visą drąsą ir ryžausi galutinai įsitikinti, ar tikrai pirmas bandymas pajusti dangišką skonį nepavyko todėl, kad pasta buvo pagedus. Juk jeigu žodynas taip rašo, vadinasi, tame privalo būti bent dalelė tiesos!

Kristina išvarė mane atlikti pakartotinio bandymo į balkoną, kuriame naktimis šūkaudovo gekonai ir ritinėdavosi tarakonai – sakė, kad jiems tas kvapas tikrai patiks. Taigi, prisėdau, atsidariau butelį kolos, praplėšiau duriano pastą, užgniaužiau kvapą ir atsikandau. Žodynas sako netiesą. Gurkšnis kolos. Atsikandau antrą kasnį. Mano apibrėžimas buvo teisingesnis. Gurkšnis. Trečias kasnis. Nieko naujo. Hm, galvoju: žmogau, kodėl tu toks pesimistas? Jei jau išsižadėjai krikščioniško Dievo, tai dar nereiškia, kad žodis “dangus” turi tapti “išmatų” sinonimu. Šiek tiek padėjo. Pradėjau jausti saldumą, bet vis dar stengiausi nekvėpuoti. Suvalgiau viską!

Išlindau iš balkono didžiuodamasis ir su šypsena ignoruodamas Kristinos su pasibaisėjimu purtomą galvą priguliau paskaityti knygos. Paskaičiau, pasimėgavau, prisnūdau. Po kelių valandų pradėjo krebždėti pilvas. Paskui – sukti vidurius. Paskui bėgau. Į tualetą. Šiaip ne taip išsikrapščiau iš ten po pusvalandžio kartodamas tuos magiškus žodžius “daugiau niekada gyvenime”.

Nusprendžiau pasidomėti šiuo vaisiumi plačiau. Pasirodo, durianas šiuose kraštuose yra laikomas vaisių karaliumi. Nelabai suprantu kodėl, nebent dėl jo dydžio ir sugebėjimo pasiųsti žmones ant puodo. Dar sužinojau, kad su šiuo vaisiumi žmonės nepriimami į viešąjį transportą. Priežastį suprasti nesunku

Neseniai Chiang Mai mus aplankė pora draugų iš Lietuvos, kuriems papasakojau šią savo intymią istoriją ir nuotykius su durianu. Žinoma, juos tai suintrigavo ir jie nusprendė pabandyti. Martynui ir Eglei kvapas patiko ir jie nepatikliai žiūrėjo į mane, kai pasakojau, kad skonis yra klaikus, tad nusprendė paragauti. Nusipirkom turguje gryno duriano ir vieną popietę nusprendėme atsikasti – aš likau prie senosios nuomonės, Martynas paragavęs iškart pakeitė nuomonę į “niekada daugiau”, o Eglei visai patiko. Egle, tu dar gyva? Vilius ragavo duriano ledų, vėliau vakare skundėsi, kad duriano palikimo burnoje neužmuša nei maistas, nei tailandietiškas alus

Neseniai Tailando ekspatų forume aptikau skiltį pavadinimu “Durian Eaters”  (duriano valgytojai). Pasiskaitinėjęs sužinojau, kad durianas nėra pats baisiausias vaisius – yra dar ir “stipresnis” jo brolis durian-baan, bet šito aš tikrai neragausiu…

Ir dar dabar, kai keliauju pro durianu nukrautus prekystalius turguje, neverkia iš skausmo širdis, bet su šypsena prisimenu savo naivų pasitikėjimą žodynu ir pradedu abejoti, ar tikrai tarp duriano ir to slaviško žodžio nėra nieko bendra.

Antrąją dieną saloje pasibaigė Pijos sauskelnės, o vietiniuose minimartuose pardavinėjo labai brangias pakuotes, kuriose buvo viso labo tik keturios sauskelnės. Buvom priversti laimės ieškoti kituose salos kaimuose. Ta proga išsinuomavau motorolerį viešbučio kioskelyje. Pavakare nulėkiau į salos “sostinę” Thong Sala ir vietiniame “Tesco Lotus” aprūpinau Piją kelnėmis. Pakeliui padariau keletą džiunglių kelio ir apylinkių vaizdelių nuotraukų.

[Show as slideshow]

Važiuojant tokiu džiunglių keliu, galioja savos kelių eismo taisyklės. Tiksliau viena – pavojingoje situacijoje, pavyzdžiui prieš staigų posūkį, lenkiant ar kam nors trukdant, tiesiog naudoji signalą. Pats kelias nėra iš maloniųjų. Negana to, kad jis duobėtas ir vingiuotas, po kiekvieno lietaus ar ilgesnio saulės pašvietimo, jo reljefas persiformuoja priklausomai nuo to, kaip jį išvagojo lietaus vanduo ar kaip greitai po lietaus užšvietė saulė. Prie viso to, važiuojant šiuo keliu reikia saugotis, kad kokiam per kelią bėgančiam driežui nenuvažiuotum uodegos, kad koks drugelis nevirstų spalvota tatuiruote tau ant kaktos, ar koks nuo karščio pridusęs šuo nepalįstų motoroleriui po ratais. Pačios džiunglės dūzgia nuo cikadų ar kažkokių kitokių gyvūnų (kurių garsas primena “black smoke” iš serialo “Lost”) taip, kad sunku girdėti ne tik lenkiančio motorolerio ar džipo garsą, bet ir savo motorolerio birbimą.

Motorolerius nuomuoja čia tik parai arba ilgesniam laikui, tad po pirmo pasivažinėjimo man dar liko visas kitos dienos pusdienis, kurį galėjau praleisti ant “šiknabirbio”. Ta proga nutariau iš ryto nulėkti iki kito salos galo paieškoti būsimos gyvenamos vietos. Nulėkiau, apžiūrėjau, patiko. Pakeliui atgal nusukau apžiūrėti krioklio, kuris net ir vingiuotame džiunglių kelyje buvo pažymėtas ženklais. Nieko įdomaus nepamatęs – tik keletą vamzdžių, kuriais iš krioklio buvo paduodamas vanduo vietiniams gyventojams – patraukiau atgal į viešbutį papasakoti Kristinai apie aplankytas vietas.

Iki Thong Nai Pan Yai buvo likę nedaug – maždaug penki iš dvidešimties kilometrų. Dabar jau nebepamenu, ar užkilęs į kalniuką, ar pasukęs už kelio lanksto, pastebėjau prieš akis skersai žvyruoto kelio išvagotą griovį. Važiavau nedideliu greičiu – gal 30-40 km/h, bet to užteko, kad staiga stabdomas motoroleris persisuktų skersai, o aš lėkčiau tiesiai važiavimo kryptimi kaire koja ir dešine ranka vagodamas kelio žvyrą. Vėliau prisidėjo ir dešinioji ranka, sustojau.

Skauda. Nežmoniškai skauda taip, kad net pykina. Aprimo dulkės. Išlindau iš po dar veikiančio motorolerio. Pirmiausia dėmesį patraukė gabalas kairės kojos didžiojo piršto vos besilaikantis ant plono odos sluoksnio ir kraujais pasruvusi pėda. Kraujuotas kelis, kairė ranka. Dešiniajame delne žiojėjo nemenkas oda nepadengtas plotas.

Keliu pravažiavo keli vietinių vairuojami džipai, stabtelėjo, nusišypsojo, linktelėjo galva ir nudūmė savais keliais. Bandau sėstis ir važiuoti toliau. Kraujas tykšta ant vis gęstančio motorolerio, o zenite kabančios saulės karštis tapo toks nepakeliamas, kad akyse pradeda baltuoti. Pamenu, kad buvau kelis kartus sustojęs pakelėje prigulti ir kažkaip grįžau į viešbutį.

Bijojau savo išvaizda išgąsdinti Kristiną, bet ji nė kiek nenustebo. Paguldė ant lovos ir apvalė žaizdas peroksidu, kuriam pasibaigus išėjo į parduotuvę ieškoti dar. Grįžo tuščiom, bet po kelių minučių atvyko vietinė gydytoja. Pasisodino ant motorolerio ir nusivežė į kliniką.

Praėjo beveik savaitė, žaizdos beveik sugijo. Negaliu pamiršti tik bjaurių derybų su viešbučio valdytoja, kuri niekaip nenusileido dėl kainos už motorolerio remontą. Bet apie viską iš pradžių.

Grįžęs iš klinikos sutikau viešbučio darbuotoją, kuris paklausė, kaip aš laikausi ir kelis kartus paminėjo Koh Phangano tatuituotę. Nelabai kreipiau į tai dėmesį ir nutariau pasidomėti, kaip motoroleris. Gavau atsakymą, kad viskas gerai. Darbuotojas lyg niekur nieko pridūrė kažką apie dvidešimt tūkstančių batų (vietinių pinigų). Nuleidau negirdom. Vėliau nuėjęs į viešbučio priimamąjį, buvau nemaloniai nustebintas – už motorolerio remontą man teks mokėti šešiolika tūkstančių batų. Nepatikėjau. Apžiūrėjau motorolerį ir sulyginau keistinų dalių sąrašą su realiu vaizdu – viskas gerai. Internete pasižiūrinėjęs atsarginių dalių kainas ir pabendravęs su keliais nusimanančiais draugais, surašiau realias atsarginių dalių kainas, kurios buvo nuo trijų iki dešimties kartų mažesnės nei tos, kurių iš manęs reikalavo viešbutis.

Derėjausi ilgai, bet kaip į sieną – gavau viso labo trijų tūkstančių batų nuolaidą ir labai nemalonų jausmą. Derybos vyko maždaug taip: aš aiškinu priimamojo vadybininkei savo poziciją, o ši palinksi galva ir nieko nesako, žiūri veršio akimis į mane ir karts nuo karto užmeta bailų žvilgsnį į netoliese besitrainiojančią viešbučio valdytoją. Aš palaukiu, klausiu, ką darom. Ji pasako tą patį, ką sakė anksčiau, aš jai vėl pakartoju savo poziciją ir siunčiu pas angliškai nekalbančią viešbučio valdytoją, kuri vadybininkės net neklauso, o pamačius, kad prieina, pradeda skėryčiotis rankomis ir kažką tailandietiškai rėkti. Nepadėjo nė paaiškinimas, kad apsiverčiau todėl, kad priekinis motorolerio stabdis buvo jautresnis už galinį, kas buvo viena esminių mano griuvimo priežasčių staigiai stabdant. Nenorėjau labai šakotis – dar Tailande teks praleisti kažkiek laiko, o su vietine policija, kuri dažniausiai stoja čionykščių pusėn, reikalų turėt nesinorėjo. Susimokėjau.

Internete nesunku aptikti begales tokių kaip mano pasakojimų. Tailande pelnomasi iš nepatyrusių turistų, kurie nuomuojasi motorolerius – menkas įbrėžimas kainuoja didelius pinigus. Čia ir yra viso motorolerių nuomos verslo modelio esmė – pigi nuoma, brangus remontas, avarijų daug, tad apsimoka.

O Koh Phangan saloje tokių avarijų įvyksta daug, tiek daug, kad turistų žaizdos šmaikščiai vadinamos “Koh Phangan tattoo” (Koh Phangan tatuiruotė).

Pamažu klampodamas link kitos apšviestos parduotuvės, skambiai pasivadinusios “Panthong Minimart”, nejučia prisiminiau klasikinį siaubo filmų siužetą, kuriame vienišas turistas vaikšto po tuščią miestelį, o paskui jį sukramsnoja vietinė pabaisa. Tačiau man pasisekė – besidairant lauke vidun pro parduotuvės langus, atbirbė motoroleris ir į parduotuvę įbėgo vietinė moteriškė. Pabandžiau užeiti ir aš.

Šioje vietoje verta padaryti nedidelę pauzę ir paminėti tai, kad Tailande (gal iškyrus Bankoką) galioja taisyklė, kad į namus, šventyklas ar kitas viešas vietas (pvz. parduotuves) einama be batų, juos paliekant prie įėjimo. Pasivaikštai basas, kur reikia ir eidamas lauk apsiauni savo batus vėl.

Kadangi buvom ką tik atvažiavę iš Bankoko, buvau su užsegamom basutėm. Atkrapščiau vieną, ėmiausi kitos. Atsisegiau ir antrą, bandau numesti basutę ant žemės – nekrenta, bet kažkas duria pirštus. Žiūriu, į mano pirštą įsikibęs ir basutę laiko sardelės dydžio vabalas! Brrr. Nebijau visokių tarakonų, varlių ir pelių, bet šitas biesas, prisipažinsiu, gerokai išgąsdino. Krestelėjau ranką, basutė ant žemės, vabalas į oru į parduotuvę palikdamas kelis įbrėžimus man ant rankos. Taigi, gyvename tarp jūros ir džiunglių…

Apėjau nedidelę parduotuvę – kremai, dantų pastos, sausainiai, alus, degtinė, sauskelnės, drabužiai, vaistai… Čia ir sustojau, kadangi kankino peršalimas ir sloga. Pasiknaisiojau po lentyną – paracetamolis, energetinis gėrimas, tigro tepalas (mūsuose labiau žinomas, kaip “žvaigždutė”), vaistai nuo pagirių, “žvejo draugas” (Fisherman’s friend) ir dar kitokių nelabai aiškių tablečių. Atidžiau panagrinėjus aptikau, kad kaikurių vaistų galiojimo laikas pasibaigęs 2006 ar net 2004 metais… Kiek tolėliau parduotuvės kampe aptikau ir skrybėlių. Dalis jų buvo apkibusių voratinkliais, išteptos smėliu… Sveiki atvykę į Azijos kaimą

Apsirūpinęs tigro tepalu ir žvejo draugu nutariau apžiūrėti likusią miestelio dalį. Ji, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo tuščia. Pasukau į šalutinį žvyrkelį, iš kurio kažkur tolumoje sklido keisti garsai. Netrukus pasimatė ir šviesos. Priėjau nemažą aikštelę, pilną žmonių – vietinių ir vakariečių, sėdinčių prie aikštelėje išdėliotų stalų. Dešinėje pusėje stovėjo apšviesta scena, kurioje dainuodami ir rankomis mojuodami ratuku ėjo spalvingai apsirengę vaikai. Pasidarė ramiau ir tapo aišku, kur dingo viso miestelio gyventojai. Kiek vėliau paaiškėjo, kad aikštelė buvo mokyklos teritorija, o scenoje ratus sukantys 10 ar 15 vaikų, įtariu, buvo visi tos mokyklos mokiniai.

Kitą dieną apžiūrėjom miestelį dienos šviesoje.

[Show as slideshow]

12►

Tai, kad dauguma lietuviškų vestuvių būna kičinės ir neskoningos, turbūt jau niekam nebe naujiena. Esu jų matęs gan nemažai. Mačiau jas toje pačioje Žemaitijoje, kurioje leisdavau nerūpestingas vasaras pas močiutę, matydavau jas ir Kauno Rotušėje, pro kurios aikštę kiekvieną dieną eidavau iš Jėzuitų Gimnazijos, Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur teko praleisti keletą metų. Vestuvės tapo ir Trakų pilies bei kone kiekvieno Vilniaus tilto neatsiejamu kraštovaizdžio elementu. Tačiau kažkaip visą laiką tie vaizdai tilpdavo į mano tolerancijos ribas ir nepuldavau rašyti tinklaraščio įrašo vestuvių tema vos pamatęs tortines sukneles, vienadienes šukuosenas ir prieš kamerą repetuojamas eisenas. Tačiau šį savaitgalį mano tolerancija sutirpo, o akiratis prasiplėtė dar viena aksioma – “kičui ribų nėra”.

Renavo dvaras – vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvarų Žemaitijoje. Stovi jis Mažeikių rajone, netoli Sedos miestelio, Renavo kaime. Jo istorija siekia net XVI amžių, o šiais laikais jame veikia Mažeikių muziejaus filialas, eksponuojami meno kūriniai. Vieni unikalesnių dvaro elementų – iš romantizmo epochos išlikusi dvaro biblioteka bei labai gražus kraštovaizdis ir parkas. Atvykome į Renavą ankstyvą šeštadienio popietę. Kaip ir praėjusiais kartais, tikėjausi rasti ramią ir jaukią aplinką bei pasimėgauti gražiais vaizdais iš dvaro terasos, o taip pat aplankyti dvaro ekspoziciją.

Dvaro prieigose pasitiko būrys vaikų, kurie prievartavo saldainių ir kitų vestuvinių gėrybių. Nuo neseniai prasidėjusio lynojimo sutižusi gan nemenka sausainių krūvelė ir apmindžiotas Maxima maišelis, pilnas saldainių, nežadėjo nieko gera. Norėjosi tikėti ir tuo, kad dešimtys mašinų, sugrūstų pakelėse ir ant dvaro kiemo žolės yra pagerėjusios Lietuvos ekonomikos bei pakilusio žmonių susidomėjimo kultūra išraiška. Deja, pusgirtės ant aukštakulnių krypuojančios merginos, pokšintys šampano kamščiai ir slaviški keiksmažodžiai įnirtingai tam priešinosi. Taigi, vestuvės… Daug vestuvių.

Terasoje būriavosi raudonosios ir mėlynosios, o vijoklių koridoriuje žaliosios vestuvės. Va taip va – šiais laikais jos būna spalvotos! Vyrai juodais kostiumais, o moterų suknelės – vienos pasirinktos (kažkieno padiktuotos) spalvos. Vestuvinės uniformos, tik antpečių niekas neprisiuva. Klausimas tik, ar priima į balių, jei ateini ne pagal spalvą? Jaunųjų suknelės vis dar baltos, bet tai netrukdo joms lynojant voliotis ant pievelės su kostiumuotu jaunikiu pozuojant prieš fotoaparatą. P.S. patarimas fotografui: apdorojant nuotraukas būtų labai neblogai su Photoshop pakeisti tų baltų jaunikio kojinių spalvą, nes nelabai dera prie juodo kostiumo ir juodų batų.

Svarbus vestuvinių uniformų, ypač moteriškų, atributas yra ir kūno formos. Štai pavyzdžiui mėlynosiose vestuvėse buvo leista dalyvauti tik lieknoms, o raudonosios pamergės konkuravo tarpusavyje lašininių “gelbėjimosi ratų” skaičiumi. Neturiu nieko prieš stambias moteris, ir nemanau, kad tik lieknoms merginoms turėtų būti leista gyventi, bet kai pamatai žmogų ir jo kūnas tau perduoda tik vieną vienintelę žinią, kad “man gyvenime įdomu tik maistas, lašiniai ir kiauliena, o gyvenime svarbiausia yra pavalgyti, pasigaminti maisto ir dar kartais daugintis”, tai jau byloja apie kultūrą, ne vien apie išvaizdą.

Kol prie dvaro durų kažkurių jaunųjų laukė baltas limuzinas, išgraviruotais lyg katafalko langais, dvaro bibliotekoje šampanas liejosi laisvai. Lipdamas bibliotekos laiptais užkliuvau už šampano butelio, kuris leisdamasis ant žemiau stovinčių žmonių vestuvių vos nepavertė laidotuvėmis. Todėl, naudodamasis proga, noriu atsiprašyti gerbiamų baliaunininkų, kurių vos neužmušiau viešojoje Renavo bibliotekoje su jų pačių paliktu šampano buteliu, netyčia jį paspyręs.

Apžiūrėjome dvaro ekspoziciją ir patraukėme link salės, pro kurią galima patekti į antrąjį dvaro aukštą. Kadangi salė buvo užkimšta dar vienomis vestuvėmis (spalvos nepamenu), paklausiau bilietų pardavėjos, ar ten galima užeiti. Gavęs patvirtinimą, kad ten yra viešos muziejaus patalpos su ekspozicija, drąsiai, bet stengdamasis netrikdyti vestuvinės nuotaikos, patraukiau per salę link laiptinės. Salės viduryje supratau, kad kilęs triukšmas yra ne džiaugsmingas vestuvinis šurmulys, o piktas nepasitenkinimas mano įžūlumu ir tuo, kaip aš drįsau nekviestas įžengti į tą pačią muziejaus patalpą, kurioje degtinę gėrė ir tostus sakė vestuvininkai. Čia taip pat pasinaudosiu proga ir atsiprašysiu tų vestuvininkų, kad jiems savo įžūlumu priminiau, kad jie laiką leido ir vartojo alkoholinius gėrimus vienoje iš nekilnojamų Lietuvos kultūros vertybių, o taip pat muziejuje, viešoje ekspozicijoje, už kurią sumokėjau pirkdamas bilietą. Mea culpa.

Gražiajame dvaro parke vyko cirkas. Be dramblių ir beždžionių, bet su klounais ir akrobatais. Raudonųjų vestuvių atstovai, pasidabinę dailiomis „tortinėmis“ suknelėmis ir prašmatniais juodais kostiumais, nusprendė įsiamžinti. Iš pradžių kaip tikri dvarininkai pasivaikščiojo po parką, nusifotografavo. Vėliau tą patį padarė ir ant tilto. Galiausiai dalis jų nusprendė, kad jiems čia ne vieta – geriau užlipti į medį. Lipo ir vyrai juodais kostiumais, ir moterys raudonomis suknelėmis. O gal jie tiesiog norėjo pažiūrėti į mėlynųjų vestuvių pabrolius, atliekančius gamtinius reikalus už netoliese esančio krūmo? Arba ne, greičiausiai jiems buvo labai gražu žiūrėti į geltonųjų vestuvių vyrukus, iki kelių įsibridusius į upę ir su merginomis ant rankų pozuojančius fotografams.

Taigi, tokios tos riebios kičinės žemaitiškos vestuvės. Ir labai džiaugiuosi, kad ne mano. Šiek tiek liūdna, kad jos vyksta Lietuvoje. Nors kita vertus, juk ne – ten ne Lietuva, ten – Žemaitija!

Šiek tiek pavyko nufilmuoti telefonu:

www.youtube.com/watch?v=wy_h4lTrfmY

Keliom minutėm vėluodamas, įpėdinau į vieną iš Gedimino prospekto kiemų, dairydamasis iškabos, kurios neradau gatvėj. Kiemo tamsoje, vienintelis šviečiantis langas apšvietė ir virš jo iškabintą raidžių derinį, primenantį, kad rytas nebus iš lengviausiųjų. Priėjus arčiau, pro langą išvydau minėtąjį siaubą, begurkšnojantį kavą su savo pagyvenusia asistente.

Įslinkau vidun. “Laba diena, aš pas jus 9 užsirašęs.” – bandžiau būti mandagus, bet supratau, kad veltui. Visoje stomatologijos klinikoj buvo tik vienas kabinetas, su vienu gydytoju ir viena asistente, nė vienas kurių per daug nekreipė dėmesio į mane. Šiek tiek pastovėjau prieangy nelabai žinodamas, kur dėtis, kol galiausiai sulaukiau lakoniško “Užeik. Nusirenk. Sėsk”. Padariau, kaip lieptas. Po kelių minučių sėdėjau dantisto kėdėje, o jis tuo metu sau ramiausiai prie stalo baiginėjo rytinę kavą.

“Kuo skundžiatės?” – tingiai paklausė prislinkęs žmonių siaubas. “Err… Noriu profilaktiškai ir dar tuos akmenis va nusivalyti…” – šiek tiek pasimetęs dėl įkišto burnon dantistiško veidrodėlio, bandžiau atsakinėti. “Skauda, kurį nors dantį?”, “Ne.”, “Gerai, nuvalysim tuos akmenis.” Spustelėjo koja, kėdės pedalą ir visas kabinetas paniro į šnypščiantį garsą.

Dantistas lėtai kapstėsi po mano tarpdančius, karts nuo karto riebiai nusikeikdamas ir nusukdamas gražtą nuo žarnos, kažką pakrapštydamas ir užsukdamas atgal. Aš tuo tarpu su smalsumu apžiūrinėjau šio konspiracinio stomatologijos kabineto atributus. Pagrindinis aparatas buvo nuo galvos iki kojų apkarstytas lipdukais su Lietuvos sklandymo federacijos, sklandymo varžybų ir kitais su lėktuvais susijusiais lipdukais. Mėgsta žmogus adrenaliną, tačiau manęs tai nė kiek neguodė, o ypač tuo momentu, kai jis aštriais įrankiais kapstėsi mano burnoj.

Trumpam nustebęs stabtelėjo ties vienu prieš tryliką metų plombuotu dantim ir  lyg niekur nieko paklausė, ar čia pas mane vaistai… Didžiai sutrikau vienu metu net pagalvojęs, kad staiga apturėjau žiaurų atminties praradimą, bet apsidrausdamas paaiškinau, kad lyg ir plomba ten. “A, taip ir galvojau.” Ir toliau tęsė darbą.
“Sėsk čia.” Netikėtai pabaigęs mano dantų šlifavimo procedūras, pakvietė prie stalo. “60 litų ir ateik po pusės metų.” “Errr, gerai. Ačiū.” Gerai, kad tik akmenis valiau…