Nors ši istorija ištiko prieš beveik tris mėnesius, o keletas žmonių, pabuvojusių Chiang Mai per tą laiką, pabandė ją vienu ar kitu būdu pakartoti ir įsitikinti savo kailiu, tik dabar nusprendžiau ją papasakoti čia viešai. Nors istorija yra gan linksma, todėl verta publikos dėmesio, bet tuo pačiu gan intymi – todėl delsiau tiek laiko ir jos neviešinau. Gerai, pakaks teisintis, einam prie reikalo.

Taigi, kaip jau minėjau, tai nutiko prieš beveik tris mėnesius. Keliavom naktį autobusu iš miestelio keistu pavadinimu Chatuporn į didmiestį dar keistesniu pavadinimu Bangkok. Kelionė buvo gana tragiška – kratė, supo ir kitaip neleido atsipūsti, išskyrus vieną sustojimą pakelės “autobusų turgelyje”. Tai tokios vietos Tailande, kur autobusai sustoja paleisti savo keleivių į tualetą, apsipirkti ir pavalgyti. Pastovi iki pusvalandžio ir juda toliau. Mūsuose kažkas panašaus tarybiniais metais ir iki Marytės Melnikaitės paminklo nukėlimo būdavo Kryžkalnis (gal ir dabar dar yra, senokai nevažiavau autobusu ta kryptimi).

Taigi, autobusas sustojo. Naktis buvo sunki, o skrandis pradėjo groti maršus, tad nusprendžiau nuspirkti ko nors užkąsti ir tuo pačiu šeimą pamaitinti. Apėjau kelis ratus aplink turgaus tipo parduotuvę su prekystaliais, bet viskas, ką atpažinau iš valgomų dalykų, buvo džiovinti bananai ir vytinti kalmarai. Žodžiu, visiškas junk food, kuris labai nesužavėjo. Nenuostabu, kad akis užkliuvo už nepažįstamos, tačiau bene vienintelės prekės su anglišku užrašu, kuris skelbė, jog šis dešros formos patiekalas yra “Durian Paste” (Duriano pasta). Hm, durnių pasta, ačiū ne! – buvo pirma mintis šovusi į galvą, bet antroji skelbė, kad aš ne toks – aš turiu žodyną!

Išsikrapščiau iš kišenės savo tamagočį (taip vienas draugas pakrikštijo iPhone) ir su nekantrumu pasileidau žodyno programą. Cituoju: “noun – huge fruit native to southeastern Asia ‘smelling like Hell and tasting like Heaven’” (Vertimas: daiktavardis – milžiniškas pietryčių Azijos vaisius ‘smirdantis, kaip pragaras, kurio skonis – dangiškas’). Sutikite – aprašymas intriguojantis, nors ir ne visai informatyvus. Apėjau dar kelis ratus, bet mintys vis sukosi apie durianą – kas nenorėtų paragauti gabalėlio dangaus?

Atsitiktinai ar ne, bet sukdamas paskutinį ratą, pamačiau Kristiną ir Piją, stovinčias prie duriano pastos dešrų kalno. Prišokau, pasiskundžiau, kad ši dešra yra vienintelis mūsų išsigelbėjimas nuo džiovintų bananų ir smirdančios žuvies. Kristina palinksėjo, aš prigriebiau duriano pastos ir dar kažko valgomo – greičiausiai džiovintų bananų.

Tą naktį duriano neragavome, pagriaužėme kažko kito. Kita dieną keliavome į Chiang Mai, įsikūrėme ‘Eagle House’ svečių namuose, apie duriano pastą visai užmiršome. Atradau ją po kelių dienų, kai kažko ieškodamas lagaminuose aptikau tarp daiktų besimėtantį maišelį. Nusprendžiau paragauti. Pasikviečiau Kristiną, klausiu: “Ar nori gabalėlio dangaus?” Ji nenorėjo, nes aprašyme jai užkliuvo pragaras. Visvien nusprendžiau paragauti, tad prapjoviau įpakavimą ir vos neišgriuvau nuo kvapo – pirmą aprašymo dalį visiškai pateisino. Pasklido toks kvapas, kurį sunku apibūdinti – kažkas tarp svogūno ir nunešiotų batų smarvės, kartais primenantis kelias dienas pastovėjusių šiukšlų dvoką.

Nutariau, kad reikia patikrinti, ar antra aprašymo dalis irgi byloja tiesą. Kristina apsimetė, kad manęs nepažįsta, aš atsikandau. Mintyse trumpai šmėstelėjo teisingesnis aprašymas žodynui: “smirdantis kaip pragaras, kurio skonis kaip šūdo”. Išspjoviau ten, kur sėdėjau, viską, ką atsikandau, ir išmečiau dešrą lauk nusprendęs, kad per tas kelias dienas, kol buvome apie duriano pastą pamiršę, ji tiesiog sugedo.

Prekystalis su duriano vaisiais

Tą dieną buvo labai karšta, vanduo besibaigiąs, o duriano palikimas burnoje visai nedžiugino, tad pasiėmiau Piją ir iškeliavome į netoliese esantį 7-11 prekybos tašką. Pasiėmėm vandens, o prie kasos mus pasitiko lentyna su…duriano pastos dešra! Sukaupiau visą drąsą ir ryžausi galutinai įsitikinti, ar tikrai pirmas bandymas pajusti dangišką skonį nepavyko todėl, kad pasta buvo pagedus. Juk jeigu žodynas taip rašo, vadinasi, tame privalo būti bent dalelė tiesos!

Kristina išvarė mane atlikti pakartotinio bandymo į balkoną, kuriame naktimis šūkaudovo gekonai ir ritinėdavosi tarakonai – sakė, kad jiems tas kvapas tikrai patiks. Taigi, prisėdau, atsidariau butelį kolos, praplėšiau duriano pastą, užgniaužiau kvapą ir atsikandau. Žodynas sako netiesą. Gurkšnis kolos. Atsikandau antrą kasnį. Mano apibrėžimas buvo teisingesnis. Gurkšnis. Trečias kasnis. Nieko naujo. Hm, galvoju: žmogau, kodėl tu toks pesimistas? Jei jau išsižadėjai krikščioniško Dievo, tai dar nereiškia, kad žodis “dangus” turi tapti “išmatų” sinonimu. Šiek tiek padėjo. Pradėjau jausti saldumą, bet vis dar stengiausi nekvėpuoti. Suvalgiau viską!

Išlindau iš balkono didžiuodamasis ir su šypsena ignoruodamas Kristinos su pasibaisėjimu purtomą galvą priguliau paskaityti knygos. Paskaičiau, pasimėgavau, prisnūdau. Po kelių valandų pradėjo krebždėti pilvas. Paskui – sukti vidurius. Paskui bėgau. Į tualetą. Šiaip ne taip išsikrapščiau iš ten po pusvalandžio kartodamas tuos magiškus žodžius “daugiau niekada gyvenime”.

Nusprendžiau pasidomėti šiuo vaisiumi plačiau. Pasirodo, durianas šiuose kraštuose yra laikomas vaisių karaliumi. Nelabai suprantu kodėl, nebent dėl jo dydžio ir sugebėjimo pasiųsti žmones ant puodo. Dar sužinojau, kad su šiuo vaisiumi žmonės nepriimami į viešąjį transportą. Priežastį suprasti nesunku

Neseniai Chiang Mai mus aplankė pora draugų iš Lietuvos, kuriems papasakojau šią savo intymią istoriją ir nuotykius su durianu. Žinoma, juos tai suintrigavo ir jie nusprendė pabandyti. Martynui ir Eglei kvapas patiko ir jie nepatikliai žiūrėjo į mane, kai pasakojau, kad skonis yra klaikus, tad nusprendė paragauti. Nusipirkom turguje gryno duriano ir vieną popietę nusprendėme atsikasti – aš likau prie senosios nuomonės, Martynas paragavęs iškart pakeitė nuomonę į “niekada daugiau”, o Eglei visai patiko. Egle, tu dar gyva? Vilius ragavo duriano ledų, vėliau vakare skundėsi, kad duriano palikimo burnoje neužmuša nei maistas, nei tailandietiškas alus

Neseniai Tailando ekspatų forume aptikau skiltį pavadinimu “Durian Eaters”  (duriano valgytojai). Pasiskaitinėjęs sužinojau, kad durianas nėra pats baisiausias vaisius – yra dar ir “stipresnis” jo brolis durian-baan, bet šito aš tikrai neragausiu…

Ir dar dabar, kai keliauju pro durianu nukrautus prekystalius turguje, neverkia iš skausmo širdis, bet su šypsena prisimenu savo naivų pasitikėjimą žodynu ir pradedu abejoti, ar tikrai tarp duriano ir to slaviško žodžio nėra nieko bendra.

Gal vietomis šiek tiek persūdyta, bet gan taikliai surašyta. Suprantantiems angliškai, vistik rekomenduoju paskaityti originalią versiją. Kita vertus, čia įdėjau keletą paaiškinimų, nes kai kurie dalykai nėra akivaizdūs, ypač nebuvusiam Tailande.

Taigi, užsibuvai Tailande per ilgai, jeigu:

1. Pėdsakai ant tuoleto sėdynės yra tavo. (čia šnekama apie thai stiliaus tualetus, kurie primena tarybinius, kur rimtesni reikalai atliekami tupint)
2. Nebelauki eilėje, o iškart eini į eilės priekį.
3. Eskalatoriaus pabaigoje sustoji suplanuoti dienos darbus.
4. Iš įpročio spaudai visus mygtukus lipdamas iš lifto.
5. Tau malonu stebėti, ar pateksi į liftą anksčiau už visus bandančius iš jo išlipti.
6. Noriai moki už tualetą, prie kurio nesiartintum per kilometrą vakaruose.
7. Nebestebina tai, kad vienintelis susitikimo metu pasiektas susitarimas yra kito susitikimo vieta ir laikas.
8. Savo darbuotojų sprendimo priėmimo gebėjimus vertini pagal tai, kaip greitai jie atsako “kaip jūs nuspręsite, pone”.
9. Esi susitaikęs su faktu, kad turi laukti eilėje tam, kad gautum numerėlį kitai eilei.
10. Svarstai, ar kitas šeimos automobilis neturėtų būti motoroleris.
11. Be klausimų priimi autoserviso mechaniko išvadas, kad mašina “sulūžo” ir kainuos labai brangiai ją sutaisyti.
12. Supranti, kad sutaupysi daug laiko atsistodamas ir pasiimdamas savo rankinį bagažą lėktuvui dar tik ruošiantis leistis.
13. Eini į barą ranka apkabinęs savo bičiulį.
14. Atsiliepi į telefono skambutį “alio” sakydamas daugiau, nei 5 kartus.
15. Esi patenkintas pakartodamas šešis kartus savo užsakymą restorane, kuris meniu turi viso labo keturis patiekalus.
16. Jautienos nugarinės kepsnys su ryžiais skamba normaliai. (Tailande ryžiai valgomi visur ir visada prie visko, net prie bulvių)
17. Tiki viskuo, kas rašoma vietiniame laikraštyje.
18. Visiškai ignoruoji šviesoforo signalus, “stop” ženklus ir padirbtų laikrodžių pardavėjus.
19. Klausydamasis piloto kalbos supranti, kad jis nemoka angliškai ir nebegalvoji, ar jis supranta skrydžių valdymo centro komandas.
20. Manai, kad įprastas nuotykis yra tai, kad padavėjas tiksliai pakartoja tavo užsakymą, o virėjas pagamina ką nors visiškai kito.
21. Nebestebina, kai trys vyrai su kopėčiom ateina pakeisti elektros lemputės.
22. Manai, kad yra normalu šešias dienas laukti, kol skalbykloje atgausi savo skalbinius arba mokėti 50% priemoką, jei nori atsiimti tą pačią dieną. (kažkaip nė karto neteko to patirti, ar girdėti iš kitų žmonių apie tai)
23. Taksi vairuotojai tave supranta.
24. Turi ryžių virimo aparatą.
25. Dėl selektyvinės atminties nuoširdžiai tiki, kad gali grįžti į vakarų pasaulį.
26. Prieš nusišluostydamas rankas į kelnes beveik pilnai nusausini jas purtydamas.
27. Supranti viską, apie ką šnekama aukščiau!

Dar keletas įdomesnių pastebėjimų iš tos pačios serijos:

1. Apasidairai į abi puses prieš eidamas per gatvę.
2. Tavęs ne tik kad nestebina valytoja, valanti gretimą pisuarą, kol šlapiniesi, bet su ja dar ir persimeti keliais žodžiais.
3. Manai, kad spalvotos mirgančios lemputės aplink televizorių atrodo gražiai.
4. Blondinės atrodo egzotiškai.
5. Manai, kad yra vietos dar vienam ant motorolerio, ant kuris jau veža 5 žmones ir kiaulę.
6. Pradedi ilgėtis stambių moterų išsiplėtusiomis venomis.
7. Geri alų su ledukais.
8. Šneki pilna burna.
9. Sakai, kad yra vienuolika valandų, kai iš tikro yra be penkiolikos dvylika.
10. Parkuodamas automobilį naudoji švilpuką. (Tailande daugelyje stovėjimo aikštelių parkuotis ir išvažiuoti į gatvę padeda apsaugos darbuotojai, kurie naudoja švilpukus)
11. Nuolat galvoji, kad jau laikas vėl valgyti.
12. Tau nėra nieko neįprasto mergina, sėdinti ant motorolerio keleivio sėdynės, abiem kojom vienoje pusėje, viena koja beveik ant žemės, besidaranti makiažą.
13. Juokiesi atsilošęs iš bajerių, kurių nesupranti.
14. Viskas, ką turi, yra padirbti daiktai.
15. Tu nuoširdžiai nieko nebesupranti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų.

Prieš darant bet kokias išvadas ar apibendrinimus reikia prisiminti, ko mes čia atvažiavome. Bene svarbiausias motyvas buvo poilsis nuo buities, nuo lietuviškos kasdienybės ir noras patirti kitą kultūrą. Galima pasakyti, kad vedė noras pabėgti nuo savęs arba, tiksliau, noras eilinį kartą sau ir kitiems pripažinti, kad nuo savęs nepabėgsi. Pačios kelionės tikslas buvo ramiai praleisti laiką. Be darbinių rūpesčių, įtampos ir nuolatinio skubėjimo, žodžiu taip, ką tajai vadina sabai sabai (sabai tajų kalboje reiškia “laimingas”, bet ne kaip “liūdnas” antonimas, bet greičiau kaip “ramus”, “atsipalaidavęs”, “nesukubantis”). Ar mums tai pavyko? Ar galime teigiamai atsakyti į klausimą sabai dee mai (ar tau gerai)?

Manau, kad taip. Nėra čia rojus, kaip kartais gali pasirodyti iš šono ar kieno nors vaizduotėje, bet ir pragaru tikrai nekvepia. Gyvename ramiai, kasdieniškai ir gan buitiškai. Nors valgyti gan pigiai ir labai skaniai gauname aplinkiniuose restoranėliuose, aš retkarčiais iš vietiniame turguje pirktų šviežių gėrybių suraitau kokį Pad Thai Goong, ryžių makaronų sriubą su žuvies kukuliais ar net labiau pasistengęs įvaldau aštrųjį Tom Yum. Bet net ir rojuj nuo buities nepabėgsi, ypač kai namie laksto kūdikis, tad norom nenorom tenka pripažinti, kad buitinių rūpesčių gyvenime yra nemažai. Vienas mėgstamiausių mano rutinos elementų yra rytinės kelionės į Sompet’o turgų – vykstam ne kasdien, bet bent kartą per savaitę. Pasiimu Piją, vežimą ir fotoaparatą. Keliaujam per visą Chiang Mai centrą stengdamiesi aplankyti dar nematytas gatves, sutikti naujus žmones, užuosti naujus kvapus. Turbūt tuo šis miestas labiausiai ir žavi – savo įvairove ir tuo begaliniu detalių chaosu, kuris kiekvieną kartą atrodo kitaip net ir keliaujant seniai numintais takais. Pakeliui sutikti žmonės beveik visada palydi šypsena, neretai užkalbina Piją, kartais pasidomi manim.

Turgus visada sutinka savo spalvų, kvapų ir veidų gausa. Yra ir kur akis paganyti, ir ką skanaus nusipirkti. Nors perkame dažniausiai tą patį – morkų, bulvių Pijos košėms virti, didelį maišą šviežių mango vaisių ir bananų. Vaisių stengiamės pasiimti skirtingų rūšių – šiandienai, rytojui ir po kelių dienų. Tokiu mums vakariečiams, nelabai įprastu būdu rūšiuojami šviežūs vaisiai Azijoje – pagal tai, kiek jie prinokę. Chemijos ant vaisių čia nepila, todėl rankų plauti pačiupinėjus bananą nereikia. Džiaugiamės tuo, kad galime patys mėgautis ir Piją maitinti šviežiu maistu. Kita vertus, tenka pripažinti, kad “plastmasinės” sriubos (greitai paruošiami makaronai ir sultinys) yra gan dažnai naudojamų tajų patiekalų, kuriais ir mes patys kartais pasimėgaujame.

Maistas Tailande yra pigus, ypač gatvės kavinėse ar turguje. Kilogramas šiandienos mango kainuoja apie 3 litus, vakarykščiai dar ir pigiau. Lauko kavinėse galima pavalgyti už 3-7 litus žmogui, mums įprastesnėse kavinėse pastate – nuo maždaug penkių litų. Galvojau, kodėl taip čia pigu ir kodėl pas mus Lietuvoje taip sąlyginai brangu? Tailande klesti smulkus verslas ir nėra tos daugybės reikalavimų, kuriais mūsuose užgožiama bet kuri komercinė veikla. Čia įprasta, kad šeima turi savo versliuką – lauko kavinę, skalbyklėlę ar mažą parduotuvę. Neuždirba jie milijonų, bet panašu, kad savo šeimą išlaiko, o tas man kelia įdomių minčių, ypač tokių, kaip “kodėl pas mus taip nėra?”

Nors mūsų socialinis gyvenimas nėra labai turiningas gyvo bendravimo prasme – daug laiko praleidžiame bendraudami su tautiečiais virtualioje erdvėje, tie trumpi susidūrimai su vietiniais dažniausiai būna malonūs. Taip, kartais erzina tajų privačios erdvės nepaisymas (pas juos toks dalykas, kaip privati asmeninė erdvė baigiasi ties kiekvieno žmogaus viršugalviu pradedant nuo viršaus, nebent esi budistų vienuolis) ir nesupratimas, kad pavyzdžiui tu kažkur eini ir dabar nelabai gali ar turi laiko sustoti bei penkias minutes laukti, kol jie pažais su Pija. Erzina ir vietinių “taip”, kuris dažniausiai sakomas visiškai nieko nesuprantant, ko iš jų norima ar prašoma. Nepaisant to, stebina bei džiugina tai, kad per visą laiką, praleistą čia, nemačiau kažkokių piktų, pavydžių ar agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Mai bpen rai, sako tūlas tajus ir šypsodamasis gyvena toliau nekreipdamas dėmesio į smulkias problemas.

Čia yra saugu. Gal dėl to, kad Tailande vyrauja budizmas, kurio čia tikrai daug – centrinis Chiang Mai yra tiesiog prigrūstas šventyklų, gatvėse neretai sutiksi vienuolį, o vietiniai žmonės garbina dvasias, kurios oficialiai neturi nieko bendra su Sidharta Gautamos mokymu, bet taikiai su juo gyvena jau daugiau nei 2500 metų. Žinoma, čia aš labiau šneku apie tuos tajų visuomenės bruožus, kurie susiję su mumis, t.y. farangais ir jų gyvenimu šioje šalyje. Jei tektų dirbti tajų įmonėje arba gyventi kasdienį vietinių gyvenimą, vaizdelis būtų truputį kitoks. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad kiekvienas visur randa tai, ko ieško – angliškos Tailando žinios mirga pranešimais apie sulaikytus vakariečius pedofilus ar prievartautojus, naktiniai barai ir klubai pilni pigių “baro merginų”, neretai sutiksi ir Tailande užsikonservavusius bei pamiršusius grįžti namo savo rasę praradusius hipius, gausu smalsių studentų ar NGO darbuotojų. Yra čia visko ir daugumai čia yra gerai.

Smagu žiūrėti, kaip auga Pija – per šį laiką ji iš kūdikio beveik pavirto vaiku, o prieš kelias dienas žengė pirmuosius žingsnius. Keičiamės ir mes – išprakaitavome visus lietuviškus cepelinus bei makaronus, organizmai pradėjo žvėriškai reikalauti saldžių gėrimų. Maukiam Pepsi betkuria proga ir tokiu būdu atstatome cukraus kiekį kraujyje. Toliau tęsiu mokslus universitete ir pradėjau domėtis budizmu. Keliose Chiang Mai šventyklose organizuojami pokalbiai su vienuoliais, vadinamieji Monk Chat, kurių metu galima pabendrauti su budistų vienuoliais iš visos pietryčių Azijos apie religiją, gyvenimo būdą ar tiesiog apie orą. Tiesa, buvau tik vieną kartą, bet dar nespėjau permąstyti visų minčių, kurios apsigyveno galvoje. Tikiuosi, kad apie tai papasakosiu atskirai vėliau.

Gyvenimas čia akivaizdžiai kitoks, bet tuo pačiu nesiskiria nuo to, kurį palikome Lietuvoje. Čia viskas gerokai paprasčiau, o vakarietiškais standartais vertinant kartais ir prasčiau, tačiau ore gali pajausti ramybę, susitaikymą ir harmoniją, ko tikrai nepasakysi apie vakarietiškus miestus, įskaitant Vilnių. Dauguma žmonių įsisukę į smulkius šeimyninius verslus, dalis kapstosi po šiukšlynus, dar kiti gyvena vakarietišką gyvenimą,  bet daugumą jų vienija tai, kad jie tai daro su šypsena, be nuovargio ir įtampos veide. Sudėjus ramius žmonių veidus su detalėmis perkrauta chaotiška aplinka turbūt gautume priešingą vaizdelį vakarams, kur išorė bei aplinka yra graži, o žmonių veidai sako ką kita, tačiau priešinti šių dviejų kultūrų tikrai nekyla ranka. Apima jausmas, kad čia gyvena tie patys žmonės tiesiog kitaip. Galų gale sunku žodžiais tai nupasakoti net ir po šimto dienų, praleistų čia, nors tas pirmas įspūdis, apimantis žiūrint nuotraukas ar tiesiog stebint gyvai Azijos kasdienybę, seniai išgaravo. Nebeliko tos mistikos bei to betvarkės ar skurdo įspūdžio, pamažu viršų ima suvokimas, kad viskas čia tiesiog yra taip, kaip yra.

Daugeliui kyla klausimas, ar dar neatsibodo čia, ar dar nesiruošiam grįžti namo. Nors Kristina mielai keliautų atgal, aš dar mielai čia pabūčiau. Gal šiek tiek pradedu pasiilgti darbinės veiklos ir profesinio bendravimo, bet ne tiek, kad keisčiau aplinką. Po truputį pradedu ieškotis darbo, kad galėčiau produktyviau leisti laiką, labiau save realizuoti ir dar vieną kitą litą uždirbti. Norisi darbo nuotoliniu būdu, bet jei reikėtų grįžti atgal, svarstyčiau ir tokį variantą.

Žvelgiant į šias gan chaotiškai išdėliotas mintis, sunku būtų pasakyti, kad pasiekiau azijietišką ramybę, bet jaučiuosi pajudėjęs link jos Nesitikiu tapti budistu, bet norisi geriau suprasti vietinę kultūrą, juolab, kad pasimokyti tikrai yra ko. Viską apibendrinant galiu pasakyti, kad šios šimtas dienų tapo savotiško kelio į sąmoningesnį bei gilesnį savęs ir aplinkos pažinimą pradžia. Labai tikiuosi, kad tas kelias greit nepasibaigs…

Vakar vaikštinėjau su Pija po Chiang Mai ir galvojau, kad tinklaraščio rašymas visgi yra darbas, reikalaujantis nemažai dėmesio ir pastangų. Netgi esant tokiame lietuviams ir daugumai vakariečių egzotiškame krašte kaip Tailandas, sugalvoti, ką parašyti ir parodyti tinklaraštyje yra šiokia tokia užduotis smegenims. Tačiau supratau, kad problema yra ne tame, kad nėra apie ką rašyti, bet tame, kad yra turbūt per daug, tačiau per smulkių dalykų, kad išsiplėsti iki pilno ir išsamaus tinklaraščio įrašo ar foto reportažo, arba išsiplėsti įmanoma, tačiau tektų dėstyti sausus ir nuobodžius faktus, kurie sugadintų visą reikalą. Reiškia apie ką rašyti yra, problema yra kaip rašyti.

Nemažai skaitytojų skaito šį tinklaraštį dėl nuotraukų ir dažnai sulaukiu prašymų įdėti jų daugiau. Šie prašymai ir prieš kelias dienas Kristinos pradėtas Daily Looks stiliaus tinklaraštis pasufleravo gerą idėją – kasdieniai mini įrašai bloge su viena ar keliomis nuotraukomis bei trumpais komentarais. Tokiu būdu galima užfiksuoti ir pasidalinti su visu pasauliu begale daugiau ar mažiau egzotiškų akimirkų, kurių gyvenant Tailande tikrai netrūksta. Tikiuosi, tai bent šiek tiek kompensuos karts nuo karto ištinkančią tylą tinklaraštyje

Bene pirmasis pranešimas pasirodė apie padegtą didžiausią Bankoko ir antrą pagal dydį Azijos prekybos centrą “Central World”, vėliau sekė Tailando birža, Siamo aikštėje esantis milžiniškas kino teatras, kelios parduotuvės ir metro stotys. Iš viso per vakar dieną ir šiąnakt padegti 39 objektai. Dalies jų gaisrininkai nespėjo išgelbėti – Central World, Siam kino teatras ir dar keli pastatai tapo istorija.

Šiandien Bankokas valosi – nuo šiukšlių ir nuo likusių chuliganų. Karts nuo karto pasirodo pranešimai apie susišaudymus, bet jie pamažu rimsta. Vakar naktį paskelbta komendanto valanda pratęsta dar trims naktims galioja ne tik Bankokui, bet ir dar 23 provincijoms, įskaitant Chiang Mai. Pastarajame vakar irgi vyko šioks toks bruzdesys, tačiau šiandien be neveikiančių prekybos centrų ir juos saugančių karių, nieko neįprasto mieste nematyti. Norisi tikėti, kad ir neteks

Keletas nuotraukų iš vakarykščių įvykių Bankoke ir Udon Ratchathani, kur raudonmarškiniai sudegino miesto rotušę. Vėlgi, įspėjimas: tarp nuotraukų yra vaizdų, kurių vaikai ir silpnų nervų žmonės neturėtų žiūrėti.

[Show as slideshow]

12►

Viskas prasidėjo kovo 12 dieną, kai raudonmarškiniai protestuotojai, kurių susirinko kelios dešimtys tūkstančių, užplūdo Bankoko vyriausybės rūmus ir aplink esantį rajoną. Protestuodami prieš dabartinį ministrą pirmininką Abhisit Vejjajiva ir teigdami, kad šis į valdžią atėjo nedemokratiniu keliu (šį kartą į šią 2006 metų istoriją giliau nesileisiu) jie įsirengė stovyklas Bankoko gatvėse, rinko savanorių kraują ir pylė ant Tailando Vyriausybės rūmų reikalaudami atsistatydinti Vyriausybę, paleisti Parlamentą ir surengti naujus demokratinius rinkimus, tikėdamiesi, kad į valdžią grįš nuverstasis premjeras Thaksin Shirawatra (daug apie šį žmogų nežinau, bet pagal nuotrupas spaudoje galima spręsti, kad šis žmogus yra mūsų R. Pakso ir V. Uspaskich atitikmuo – populistas milijardierius, kurį palaiko skurdi darbo liaudis. Šiuo metu šis ponas yra kaltinamas korupcija ir slapstosi užsienyje.)

Kai mes su Pija vaikštinėjome raudonmarškinių stovykloje, buvo ramu ir ta ramybė bei ore tvyrantis protestuotojų optimizmas teikė vilčių, kad tai ir liks taikiu protestu – stovyklautojai mielai dalinosi maistu su juos saugančiais policijos pareigūnais, o pastarieji nevengdavo pavaikštinėti po stovyklą, pasišnekučiuoti su protestuotojais ar netgi apsipirkti pas vietinius protestuotojų prekeivius. Deja, ši ramybė ilgai neišsilaikė.

Balandžio 10 dieną kariuomenė išvalė raudonųjų stovyklą, o šis išvalymas pareikalavo aukų. 25 žmonės žuvo, dalis jų – kariai. Tai buvo gan netikėta tiek vienai, tiek kitai pusei, kurios po šio įvykio atsitraukė ir sėdo prie derybų stalo. Deja čia nerado sutarimo tuo klausimu, kas pradėjo naudoti ginklus – vyriausybė kaltino protestuotojus, o pastarieji vertė kaltę į jų tarpą įsimaišiusiems chuliganams ar net teroristams (juodmarškiniams). Derybos žlugo. Raudonieji persikėlė į Bankoko širdį – komercinį rajoną, kuriame sukoncentruoti pagrindiniai komercinių bankų padaliniai, prekybos centrai ir biurų pastatai.

Netrukus kritikuodamas ministrą pirmininką prie raudonmarškinių prisijungė Tailando kariuomenės generolas Khattiya Sawatdiphol, kuris tapo protestuotojų kariniu vadu ir greitai užsitarnavo Seh Daeng pravardę (Raudonasis Vadas). Generolas ilgai nesnaudė palapinėse, kaip dauguma protestuotojų, kurių pagridinė masė yra neturtingos šeimos iš šiaurės Tailando – daug vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Seh Daeng ėmėsi organizuoti barikadų statybą ir ginklų kaupimą, kovotojų rengimą, o Vyriausybė teigia, kad ir sprogdinimus Bankoko gatvėse. Puikiai išmanydamas Tailando kariuomenės taktiką, pajėgumus ir silpnąsias vietas, o taip pat ėmesis veiksmų raudonmarškinių kovinei parengčiai stiprinti, Raudonasis Vadas akimirksniu tapo Vyriausybės priešu numeris vienas ir protestuotojų viltimi.

Gegužės 13 dieną protestuotojų viltis ir valdžios priešas numeris vienas davė interviu užsienio ir vietos žurnalistams raudonmarškinių kovotojų teritorijoje. Kariuomenė ruošėsi šturmuoti protestuotojų įtvirtinimus Bankoko centre netoli Lumpini parko, prieš tai išjungę elektros ir vandens tiekimą į raudonųjų palapines. New York Times žurnalistas ėmęs interviu iš Seh Daeng teigė pajutęs virš galvos kažką zvimbiant. Po kelių akimirkų atsipeikėjęs pamatė, kad Seh Daeng guli kruvinas ant žemės su skyle kaktoje. Niekas neprisiėmė atsakomybės, bet taip pat niekas neabejoja, kad tai buvo Vyriausybės vadovaujamos kariuomenės snaiperių darbas. Tada viskas ir prasidėjo.

Protestuotojai ėmėsi ginklų, pradėjo stiprinti savo įtvirtinimus, o į juos vedančias gatves atitvėrė barikadomis ir degančių padangų laužais. Juodi dūmai pakilo virš Bankoko, o gatvėse prie laužų užvirė mirtinos kovos, kuriose iki šios dienos žuvo 35 žmonės (vienas kareivis). Molotovo kokteilių ir savadarbių petardų mėtymas į kareivius peraugo į kovinių ginklų ir granatų naudojimą, o sekmadienio naktį neapasikuklino išsitraukti ir prieštankinių raketų (RPG). Kariuomenė užblokavo raudonmarškinių stovyklą taip atkirsdami nuo maisto ir kitų resursų patekimo vidun. Protestuotojams ir vietiniams rajono gyventojams pradėjo trūkti maisto, prasidėjo pranešimai apie parduotuvių plėšimus bei grąsinimai užgrobti didžiuosius Pietryčių Azijos prekybos centrus, įsikūrusius šiame rajone (Siam Paragon, Central World ir kt.). Sekmadienio ryte dalis protestuotojų ištrūko ir persikėlė už barikadų įsikurdami netoliese esančiame turguje. Kovos virė toliau.

Pirmadienį baigėsi Vyriausybės ultimatumas protestuojams palikti gatves. Pasigirdo raudonmarškinių paliaubų prašymai, tačiau Vyriausybė nenoriai į juos reaguoja motyvuodama tuo, kad protestuotojai turėjo daug laiko nutraukti kovas, ar netgi jų nepradėti, todėl jiems vienintelė išeitis – palikti gatves ir važiuoti namo. Pirmadienis ir antradienis buvo paskelbti nedarbo dienomis, o pirmadienį turėję prasidėti Tailando mokslo metai buvo nukelti savaitei. Galima spręsti, kad Vyriausybė tikisi išvalyti miesto centrą per šią savaitę – panašu, kad tai ir pildosi, nes gausėja pranešimų apie susišaudymus ir sprogdinimus. Tikėkimės, kad tai truks nebeilgai.

Šiek tiek pasaulio naujienų agentūrų darytų nuotraukų iš kruvinų Bankoko mūšių. Įspėjimas: kaikurių nuotraukų nereikėtų žiūrėti vaikams ir silpnų nervų žmonėms.

[Show as slideshow]

12►

Daugeliui žmonių Tailandas asocijuojasi su chaotišku Bankoku ir šalies pietuose plytinčiais balto smėlio paplūdimiais su daug palmių prie ryškiai mėlynos jūros. Taip, Tailande yra daug tokių paplūdimių, tačiau visa šalis toli gražu nėra tokia. Jau pasakojau apie chaotišką Tailando sostinę Bankoką (vietiniai šį miestą vadina Krung Thep), kuriame anot BBC gyvena per 14 milijonų žmonių. Rašiau ir apie salas bei jų paplūdimius. Daugelis straipsnių ir Tailando kelionių vadovų vistik pripažįsta, kad tikrasis Tailandas yra šalies šiaurė, kurios sostinė yra Chiang Mai.

Šiek tiek pakeliavus po Tailandą tenka pripažinti, kad pastarasis teiginys apie tikrąjį Tailandą nėra melas. Bankokas, kaip pridera sostinei ir tokio dydžio miestui, yra vienas didžiausių bei svarbiausių Azijos, taigi ir pasaulio, miestų. Vienas dažniausiai pasitaikančių ir gan taikliai nusakančių esmę Bankoko apibūdinimų angliškoje literatūroje yra “concrete jungle” (betono džiunglės). Miesto centras nuklotas betonu, dviejų ir trijų aukštų autostradomis, begaliniais dangoraižių kvartalais ir kur ne kur tarp jų užsilikusiomis lūšnomis. Jei ne karštis ir ne žmonių rasė, būdamas Bankoke centre nelabai pasakysi, kad esi Azijoje – gali nesunkiai susipainioti esąs viename iš JAV miestų.

Tailando pajūris – labai komercializuotas. Dauguma paplūdimių yra buvę žvejų kaimeliai, kuriuose šiandien pristatyta viešbučių, poilsio namų ir restoranų. nenuostabu, kad tokioje aplinkoje tikrojo Tailando yra dar mažiau nei Bankoko betono džiunglėse. Juo labiau, kad ir baltųjų rasės atstovų koncentracija ten yra žymiai didesnė.

Visgi palikus nuošalyje tikrojo Tailando paieškas tenka pripažinti, kad šiaurinė Tailando dalis yra unikalus kraštas ir gerokai skiriasi nuo sostinės ar salų bei musulmoniškųjų pietų. Chiang Mai – antrasis pagal dydį Tailando miestas ir šiaurės Tailando centras. Šis miestas buvo įkurtas dar XIII amžiuje, kai šiose vietovėse buvo įsikūrusi viena trijų didžiųjų tajų karalysčių – Lanna. Chiang Mai centras yra kvadrato formos, apjuostas vandens kanalu ir nuo miesto įkūrimo laikų išlikusia mūrine tvora, kurios rytinė dalis bei Ta Phae vartai yra laikomi miesto centru.

Chiang Mai mieste ir apylinkėse yra nesuskaičiuojama galybė šventyklų, mieste, ypač jo centre, zuja begalės vienuolių. Šiek tiek į rytus nuo Ta Phae vartų plyti kinų kvartalas, o į pietus nuo jo – žymusis naktinis turgus, kuriame susirenka begalės prekeivių, nemaža dalis jų – šiaurės Tailando kalnų genčių atstovai. Beje, Chiang Mai yra vienas pagrindinių kalnų genčių turizmo centrų, iš kurio organizuojamos ekskursijos į begales kalnuose gyvenančių pirmykščių kalnų tautelių iki šiol gyvenančių gamtos apsuptyje pagal senoviškus papročius.

Šiaurės Tailandas ribojasi su Birma ir Laosu, tad neišvengiamai jaučiasi šių šalių kultūrų įtaka – dauguma šventyklų yra birmietiško stiliaus, o kalnų genčių atstovės neretai būna ilgakaklės su sunkiais žiedais ant kaklo ir kojų. Chiang Mai mieste ir šventyklose yra daug senosios Lanna karalystės stiliaus statinių – medinių namų su trikampiu neretai kelių pakopų stogu.

Taigi, kodėl Chiang Mai? Pirmiausia todėl, kad šis miestas yra gana patogus, ypač gyvenant su kūdikiu – geras susisiekimas, išvystyta infrastruktūra, bet ne toks perkrautas ir dusinantis, kaip Bankokas. Čia taip pat yra gerokai pigiau, nei Tailando salose ar Bankoke. Chiang Mai taip pat yra vienas geriausių miestų atvykėliams, kurių bendruomenė čia sudaro bene 20.000-30.000 vienetų, o tarp jų daugiausia vakariečiai, japonai bei kiniečiai.

Chiang Mai mieste taip pat yra daugiau, ką veikti – čia yra parkų, kuriuose galima pasivaikščioti ar pagulinėti, keletas turgaviečių, kuriuose visada įdomu paganyti akis, ar pasidaryti tailandietišką masažą. Nemažai maisto gamybos, jogos bei tailandietiško masažo mokyklų, kurias vis dar žadam išbandyti.

Chiang Mai žadam dar pabūti du mėnesius, kai baigsis viza ir teks važiuoti iš Tailando – pasidaryti naujos arba tiesiog važiuoti kitur.

[Show as slideshow]

1234►

Per šį mėnesį judėjom daug – atskridom į Bankoką, kėlėmės į Koh Phangan salą, iš pradžių gyvenome Thong Nai Pan, vėliau – Haad Yao. Prieš savaitę persikėlėm į Chiang Mai miestą Tailando šiaurėje. Penkias dienas pagyvenome Eagle House svečių namuose, o vakar pagaliau įsikraustėme į butą, kurį išsinuomuojome dviems mėnesiams. Šios klajonės po Tailandą nebuvo pats lengviausias dalykas – keliauti su kūdikiu ir krūva lagaminų yra šiek tiek kitaip, nei turistauti dviese. Kita vertus, šis nuolatinis judesys, bent jau man, padėjo apsiprasti su mintimi (panašiai, kaip Mozės kelionė per dykumą), kad ne šiaip kelias savaites atostogauti čia atvažiavome.

Nors nebuvo labai lengva, buvo gera – šis mėnuo prabėgo nejučiom, nepaisant nuolatinio blaškymosi, daiktų perkrovinėjimo ir netgi to nelemto nuotykio su motoroleriu bei visų to pasekmių. Dabar apsistojome ilgesniam laikui vienoje vietoje, tad tikimės, kad gyvenimas taps ramesnis ir galėsime daugiau laiko skirti sau.

Pagrindinis motyvas, kodėl buvome nusistatę sau vieno mėnesio ribą, buvo noras pažiūrėti, kaip naujoje vietoje jausis Pija. O ji mus gerokai nustebino. Visas keliones – į Tailandą ir po jį – Pija atlaikė žymiai geriau už mus pačius, o ir Tailande ji auga lyg ant mielių. Kai atvažiavome į Bankoką, Pija mokėjo gulėti ant nugaros arba ant pilvo, kartais nuo pilvo netyčia persiversdavo ant nugaros. Pirmomis kelionės dienomis išmoko verstis ant pilvo, dar po kelių dienų pramoko šliaužioti, o dar po savaitės ir ropoti. Prieš savaitę ji priropojo prie viešbučio lovos krašto, atsirėmė į sieną, atsistojo ir pergalingai sušuko tai, kas jos kalba turėjo reikšti “štai, žiūrėkit, aš tai padariau!”. Atrodė be galo savimi patenkinta, su šypsena “iki ausų”.

Kur benueitum, Pija susilaukia begalės aplinkinių dėmesio, daugiausia iš vietinių žmonių. Tai, žinoma, tampa problema mums patiems, nes ir iš mūsų pradeda jo reikalauti žymiai daugiau. Nepaisant to, smagu stebėti, kaip nuėjus į parduotuvę ar kavinę, ar tiesiog gatvėje sutiktiems tailandiečiams, Pija pradeda čiulbėti, šypsotis, mojuoti ranka ir kinkuoti galvą tokiu būdu prisišaukdama aplinkinių dėmesį. Beje, su savo rasės atstovais ji taip beveik nesielgia – žino, kad daugiausia dėmesio sulauks iš tajų.

Prieš kelionę labiausiai nerimavome dėl to, ar Pija nebus alergiška vietiniam maistui ir kaip jausis karštame Tailando klimate. Karštį daugiau mažiau ištveria, juolab, kad tiesioginių saulės spindulių ir buvimo lauke aplink vidurdienį vengiame. O dėl alergijų, tai įvyko neįtikėtinas dalykas – jos tiesiog dingo. Dauguma dalykų, kurie sukeldavo stiprią odos reakciją, pavyzdžiui pienas, šokoladas, žemės riešutai, kiaušiniai ar kiauliena, dabar nepalieka jokių pėdsakų. Būtų smagu išgirsti nusimanančių žmonių nuomuonę tuo klausimu, nes dabar turime tik du paaiškinimus – aš manau, kad jai padeda saulė ir šiluma, o Kristina tiki, kad atvykome į dvasingus rytus, todėl problema nyksta. Įdomu, kas būtų, jei poryt grįžtume į Lietuvą…?

Apsipratome čia ir mes – žodyne daugėja tajų kalbos žodžių, o veido raumenis kasdien skauda nuo veide nenunykstančios šypsenos – Tailandas dar žinomas, kaip šypsenų kraštas, tad nenuostabu, kad šypsena čia dažnai pakeičia kalbą. Ir nors Kristina vis dar bijo gatvėse ir kartais kambariuose pasirodančių gigantiškų tarakonų, su visur tvyrančiu lengvu chaosu jau apsipratome. Jau nebestebina tokie dalykai, kaip užstatyti arba vaikiškam vežimėliui nepritaikyti šaligatviai – geriausia keliauti su Pija yra kelkraščiu tarp mašinų ir motorolerių. Beje, prieš gimstant Pijai, kai rinkomės vežimėlį, skaitinėjome apie tai, kokius vežimėlius, ar jų ratus rinktis ir nemažai žmonių teigė, kad Lietuvoje tinkamiausi yra vaikiški vežimėliai su dideliais ratais, nes Lietuvoje šaligatviai yra neva tragiški. Žmonės, atvažiuokit į Aziją, suprasit, kas yra tikra tragedija. Per šį mėnesį bevežiodamas Piją vežimėliu Tailando gatvėmis išmokau tokių gudrybių, kad užvažiuoti į penktą aukštą plytomis nusėtais laiptais būtų vienas juokas.

Nors Kristina dar ne iki galo prisitaikė prie karščio, ypač atvykus į Chiang Mai, kur temperatūra dienomis siekia +40, Pija ir aš šitame klimate jaučiamės gerai. Prieš kelias dienas netgi toptelėjo į galvą mintis – aš galiu vaikščioti gatvėmis vidurdienį atviroje saulėje, kur temperatūra turbūt gerokai viršija tuos pačius +40 laipsnių, bet jaučiuosi puikiai – jaučiu, kaip nuo karščio linksta ausys ir svyla galvos oda, bet jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – nepavargstu, netempia prie žemės ir nemigdo, kas nuolat būdavo Lietuvoje karštesnėmis vasaros dienomis. Čia dar viena mistika… Gal virstu tailandiečiu…?

Taigi, Pijai ir mums viskas gerai – liekam Tailande dar bent dviems mėnesiams. Linkėjimai iš karštojo Chiang Mai.

[Show as slideshow]

Ir štai, prieš kelias dienas nusimečiau bintus ir tvarsčius, todėl nusprendėme Pijai parodyti jūrą “iš vidaus”. Kadangi Haad Yao paplūdimyje jūra yra labai sekli (ir toliau senka dėl karštojo sezono), vanduo yra labai šiltas, šiltesnis net už orą. Nesitikėjom tokio efekto – Pija krykštavo, juokėsi ir taškėsi. Jokios baimės – užskaitė, teks maudyti kasdien

[Show as slideshow]