Augustas Gutautas

Taigi, šimtas dienų arba beveik trečdalis metų, septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, dviese su kūdikiu. Vieniems skamba egzotiškai, kitiems – baisiai, bet abejingų beveik nėra. Priimti fakto, kad tiek laiko praleidome Pietryčių Azijoje, kaip savaime suprantamo, nesistengiame net mes. Tai būtų paprasčiausia saviapgaulė ar abejingumas. Tad ta proga norisi prisėsti ir apibendrinti bei sau atsakyti, kaip prabėgo ir kokius įspūdžius paliko tos šimtas dienų toli nuo Lietuvos, šypsenų šalyje.

Skaityti toliau »

Tyla prieš audrą - visiems gerai žinomas lietuviškas posakis, kurį norėtųsi pritaikyti bandant pasiteisinti, kodėl paskutinio šio tinklaraščio ir šį įrašus skiria lygiai metai. Nieko negaliu prižadėti, tačiau galiu patikinti, kad šįkart populiarųjį posakį mieliau interpetuočiau, kaip “tyla per audrą”. Ir nors tos “audros” tinklaraščio puslapiuose nesimatė ir nesigirdėjo, asmeniniame gyvenime jos tikrai netrūko.

Skaityti toliau »

Praėjo dvi itin sunkios ir ilgos savaitės po oficialaus pranešimo apie pasitraukimą iš IBM Lietuva. Rašydamas tinklaraščio įrašą apie tai, buvau visiškai tikras tuo, kad viskas klosis lyg sviestu patepta ir kad nutūpsiu ten, kur planavau. Deja, viskas pasisuko šiek tiek kita linkme.

Skaityti toliau »

Ir atėjo ta diena. Toks elektroninio pašto žinutės pavadinimas kartu su siuntėjo vardu dirbant Alnoje pasakydavo viską – tereikėdavo atsidaryti ir perskaityti išleistuvių datą ir vietą. Vos prieš pusantrų metų tokią žinutę išsiunčiau ir aš. Labai greitai tokį laišką teks siųsti ir dabartiniams bendradarbiams – šiandien oficialiai patvirtinau savo pasitraukimą iš IBM.

Skaityti toliau »

Nors šiais laikais pasaulyje dar galima išgirsti naujienų apie valstybes, kurios “įsiveda” internetą arba pradeda naudotis kompiuteriais, daugelyje pasaulio vietų šios technologijos jau nieko nebestebina. Nebe toks naujas žiniatinklio skirstymas į seną ir naują versiją, plačiosiose masėse žinomą, kaip Web2.0. “Du nulis” manija persimetė į daugelį sričių, tad neretai tenka susidurti su sąvokomis Ofisas2.0, Įmonė2.0 ar net Universitetas2.0. Technologijos sparčiai keičiasi, o nuo jų stengiasi neatsilikti ir visas pasaulis. Pasikeitimai vyksta ne tik technologijų ar mūsų gyvenimo būdo srityse. Sociologai ir kitų sričių mokslininkai išskiria naują žmonių kartą, užaugusią su naujosiomis technologijomis. Jų gyvenimo būdas, požiūris į supantį pasaulį bei jo ateitį gerokai skiriasi nuo jų tėvų. Sekant “du nulių” mada, galima drąsiai teigti, kad į valdžią ateina Pasaulis2.0.

Skaityti toliau »

Visi apie ją šneka, visi apie ją žino. Laikraščiai ir portalai apie tai rašo po kelis kartus per dieną. Vieni vertina, kiti prognozuoja, treti patarinėja. Galų gale juokingiausiai skamba ekspertų išvados, kad finansų krizė pasaulį ištiko dėl paprasto neapdairumo – bankai priskolino pinigų ne tam, kam reikėjo, pakilo naftos kainos ir jie nebegali tų skolų grąžinti. Reitingų agentūros pridarė klaidų kompiuterinėse programose, kurios per daug gražiai nupiešė per daug šviesią ateitį. Bet visvien, net vykstant pačiai baisiausiai krizei, kažkas gyvena itin gerai arba tiesiog tos krizės nejaučia.

Skaityti toliau »

Buvo toks senas tarybinis anekdotas apie tarybinių žmonių darbštumą. Jame lietuvis buvo teigiamas herojus, nes net ir prisigėręs užtraukdavo dainą apie darbą “Ariau, ariau…” arba “Balnojau žirgelį…”. Visi kiti homo sovieticus ką nors kitą, o lietuvis būtinai apie darbą. Taigi, anokia čia paslaptis – lietuviai yra darbštūs, kaip ten ką, t.y. daug savo energijos sudegina dirbdami arba bent jau šnekėdami apie darbą.

Skaityti toliau »

Trečia diena naujajame ofise. Pradedu apsiprasti ir priprasti. Jau žinau, kad kiekvieną rytą apie 09:30 automatiškai nusileidžia žaliuzės iš lauko pusės, kad užstotų saulę, o po geros valandos vėl pakyla. Šiandien sužinojau ir tai, kad trečiadienis – blynų diena. Kolegos pasikeisdami kepa forminius blynus, lietuvių tautoje dar vadinamais čirviniais. Valgo juos su braškių uogiene ir garsiai čepsi. Kai įvyko blynų kepimas, sėdėjau tolimiausiame mūsų projekto komandos kambario kampe ir graužiau akimis vieną dokumentą. Pajutau saldų kvapą ir atsisukęs išvydau laimingą grynakraujį britą mulatą Narendra, griaužiantį blynus ir mojantį prisijungti. Skanu…

Skaityti toliau »

Netikėtai laukta žinia, kad reikės dirbti Osle, pasiekė savaitės viduryje. Dar nebuvau apsipratęs su mintimi, kad sėdžiu Lietuvoje, nes buvau prieš nepilną savaitę grįžęs iš Kopenhagos. Tad nenuostabu, kad šis faktas visai nenudžiugino. Juolab, kad ir pats Oslas – Afganistano provincija Europos šiaurėje, gulintis Norvegijos pietuose, apsivyniojęs vieną iš kelių tūkstančių fiordų – nežada manęs greitai paleisti. Ramybės neduoda mintis apie tai, kaip jis mane pasitiks.

Skaityti toliau »

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais – elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip
Skaityti toliau »