Augustas Gutautas

Tai štai – grįžom. Parvežėm labai daug įspūdžių, tad trunka šiek tiek laiko juos sudėlioti ir paruošti masiniam naudojimui. Tikiuosi, kad užpuolęs peršalimas tėra tik organizmo šokas pakeitus klimatą iš +35 į -2, o ne kokia egzotiška maliarinės zonos uodų nešiojama liga.

Skaityti toliau »

Šiek tiek įspūdžių iš savaitgalio Londone nuotraukų pavidalu.

Skaityti toliau »

Didelis, platus langas su vaizdu į gatvę yra gerai. Štai jau kelias savaites mėgaujuosi tokiu naujuosiuose namuose, o šiandien aptikau ir dar vieną jo privalumą – galiu pastebėti atvykusį manęs pasiimti taksi, užsiėmusiai operatorei dar net nesužinojus, kad laikas man skambinti.

Skaityti toliau »

“Ar jau pirkai alų Osle?” – paklausė šmaikštusis Snorre prie pirmadienio pietų stalo. ”Ne, aš gi tik vakar naktį atskridau, žmogau! Skirtingai, nei tu, galiu ilgiau nei parą be alaus išgyventi.” – atsakiau juokaudamas ir toliau įnikau į lėkštę. ”Tau gerai, bet kai bandysi nusipirkti, įsitikink, kad tai darai sėdėdamas!” – prajuokino visus aplink sėdinčius kolegas. Vėliau norvegiškų kainų tema persikėlė link automobilių ir degalų, dar vėliau – prie tabako, kol galiausiai pasiekė eilines prekes. Norvegai, kaip pridera tikriems lietuviams, pasitiko nusiskundimais dėl savo valdžios, kainų ir politikos. Taip, nesuklydot perskaitydami, o aš rašydamas – ”lietuviams”. Norvegai savo pažiūromis, bendravimu ir požiūriu į daugelį dalykų pasirodė labiau panašūs į lietuvius, nei į savo geografinius kaimynus švedus ar danus. Bent jau kolkas…

Skaityti toliau »

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas – erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai – prieš mėnesį. Bet nieko tokio – ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.
Skaityti toliau »

Taip, taip – Kopenhagai. Ir gal kamnors atrodys keista, ypač tiems, kas girdėjo mane keiksnojant šitą miestą, manau, kad kiekviename dalyke galima įžvelgti kažką gero. Trivialu
Skaityti toliau »

“Pavakarieniavęs” parslinkau į viešbutį. Slinkdamas pro lengvas stiklines centrines duris, prisiminiau savo nesėkmingas vakaro pastangas surasti lygintuvą. Nepadėjo net gudrusis televizorius, kuris be kita ko, žino mano vardą ir pavardę. Užsukau pas consergie (toks gudrus besišypsantis dėdė, kuris žino viską apie viešbutį). Apturėjau gan nekonstruktyvų, bet rezultatyvų pokalbį: “:) Good evening , Sir. can I help you, Sir?” “Good evening, do you have service room with an iron?” “:) We will send it to your room” “Excuse me, but what will you send?” “An iron, Sir” “Thank you” “Room number?” “1312″.
Skaityti toliau »

Po savaitėlės, praleistos tėvynėje, grįžau (žiauru – aš jau tai vadinu grįžimu!!! ) į Kopenhagą.

Išvažiuojant, eilinį kartą vėlavo taksi, o taksistas, kaip visad plepus – sužinojau viską apie senąsias 25-tas Volgas, kurios kadaise tarnavo, kaip taksi. Eilinį kartą pamaniau, kad reikia apsigyventi šalia oro uosto, nes tuoj visiškai perkraus mano galvą nereikalinga informacija apie Volgas, ZILus, mėsos vežiojimą iš Marijampolės į Vilnių, greitosios pagalbos automobilio vairavimo specifiką, tarybiniais metais iš Sibiro gabenamus Žigulius ir t.t…
Skaityti toliau »

Kadangi pastaruoju metu tenka gyventi VNO<->CPH rėžimu, nenuostabu, kad sulaukiu klausimų iš draugų, giminių, naujų ir senų pažįstamų apie tai, kaip man patinka toks gyvenimo būdas ir, ar aš visą gyvenimą taip žadu gyventi
Skaityti toliau »

Šiaip labai nemėgstu to daryti, bet šiandien atsikėliau piktas. Ne todėl, kad vakar apsigyvenau gan prabangiam viešbutyje pačiam CPH centre, bet todėl, kad kambarys mažas. Ir lova maža. Ir visi kolegos pikti – visų kambariai maži. Kai daug laiko tenka praleisti tarp keturių sienų, norisi, kad jos būtų kuo toliau nuo tavęs…
Skaityti toliau »