Augustas Gutautas

Nuo to momento, kai apsipratome su mintimi, jog keliausime į Tailandą, pradėjom galvoti, ką reikia padaryti, kad atsidurtume ten. Atsikratyti buto, begalės daiktų, išnuomuoti mašiną – svarbios, paprastai su kelione nieko bendra neturinčios smulkmenos, atėmė dižiąją laiko dalį, tad rūpintis kelioniniais malonumais liko labai nedaug laiko. Nepaisant to, pradžioje vienas dalykas tapo kiekvieno vakaro ritualu – įsijungti bilietų pardavėjų tinklalapius ir paieškoti lėktuvo bilietų.

Skaityti toliau »

Lygiai prieš savaitę, antradienį, sėdėjau lėktuve, skrendančiame iš Kopenhagos į Vilnių. Kelios eilės už manęs krykštavo du jauni gezai – davėsi, kaip įmanydami ir net nesiruošė nurimti. Žvilgtelėjęs atgal, kaip mat supratau priežastį – sėdėjo jie vienoje eilėje su jauna nepažįstama mergina, kurios žvilgsnis tiesiog rėkte gailiai rėkė”Gelbėkit!!!”. Jaunieji geziukai visaip garsiai rėkavo, juokėsi, kibino stiuardeses ir šalia sėdinčią merginą.

Skaityti toliau »

Netikėtai laukta žinia, kad reikės dirbti Osle, pasiekė savaitės viduryje. Dar nebuvau apsipratęs su mintimi, kad sėdžiu Lietuvoje, nes buvau prieš nepilną savaitę grįžęs iš Kopenhagos. Tad nenuostabu, kad šis faktas visai nenudžiugino. Juolab, kad ir pats Oslas – Afganistano provincija Europos šiaurėje, gulintis Norvegijos pietuose, apsivyniojęs vieną iš kelių tūkstančių fiordų – nežada manęs greitai paleisti. Ramybės neduoda mintis apie tai, kaip jis mane pasitiks.

Skaityti toliau »

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas – erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai – prieš mėnesį. Bet nieko tokio – ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.
Skaityti toliau »

Kadangi pastaruoju metu tenka gyventi VNO<->CPH rėžimu, nenuostabu, kad sulaukiu klausimų iš draugų, giminių, naujų ir senų pažįstamų apie tai, kaip man patinka toks gyvenimo būdas ir, ar aš visą gyvenimą taip žadu gyventi
Skaityti toliau »