Augustas Gutautas

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais – elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip
Skaityti toliau »

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas – erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai – prieš mėnesį. Bet nieko tokio – ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.
Skaityti toliau »