Aug 27 2010

Dirbtinis intelektas: kompiuterio lenktynės su žmogum (I)

Autorius Augustas Gutautas kategorijoje IT, Inovacijos

Fantastiniai filmai ir vis labiau mus supantys kompiuteriai formuoja stereotipus apie ateitį, kurioje robotai gyvena kartu su žmonėmis, o kompiuteriai atlieka pačius sudėtingiausius darbus, iki šiol buvusius išskirtine žmonių privilegija. Galiausiai robotai ir kompiuteriai susivienija ir perima valdžią iš žmonių, o pasaulį užvaldo vienas visagalis visažinis centrinis kompiuteris, kontroliuojantis viską. Po visu tuo slepiasi dirbtinis intelektas, tik be emocijų, todėl šaltas ir negailestingas, palaikomas neribotų skaičiavimo galių kompiuterių. Nenuostabu, kad kyla klausimas, ar tai realu? Ar gali nutikti taip, kad kompiuteriai, robotai ir kitos žmogaus sukurtos mašinos išvers homo sapiens iš protingiausio gyvūno sosto? Ar toli kompiuteriai pažengė nuo tų laikų, kai tris tonas sveriantis ir du kambarius užimantis agregatas skaičiuodavo ne ką greičiau už paprastą 3 litus kainuojančią kinietišką skaičiavimo mašinėlę? Kas tas dirbtinis intelektas?

Skaityti toliau »

Vienas komentaras

Sep 12 2007

Robotai arba intelektuali sintetika

Autorius Augustas Gutautas kategorijoje Kultūra

Jau turbūt kažkada skundžiausi, kad karts nuo karto darbe puola robotai. Ne tie, kurie vaikšto kampuotais judesiais ir šneka sintetiniais balsais, bet tokie automatiniai atsakikliai, įvairaus plauko žadintuvai ir padėjėjai. Jie apsireiškia įvairiais pavidalais – elektriniu laišku, iššokančiu langu, pranešimu kompanijos vidiniame tinklapyje. Kitaip tariant, visur ir visaip :)
Skaityti toliau »

Komentarų dar nėra

Aug 27 2007

Kaip žmonės vedžiojami iš kantrybės

Autorius Augustas Gutautas kategorijoje Kelionės, Mintys

Penkios ryto. Jau pamiegojau keturias valandas, pradedu jaustis žvaliai. Skamba žadintuvas – erzinantis ir nemalonus, bet lauktas. Iškart į akis krenta faktas, kad už lango dar tamsu. Paskutiniais kartais, kai skrisdavau rytiniu reisu, tokiu metu dar rasdavau šviečiančią saulę. O tai buvo visai neseniai – prieš mėnesį. Bet nieko tokio – ruduo artėja, o po jo ir žiema. Dušas, pusryčiai, paskutiniai daiktai į lagaminą. Laikas iš vakaro užsakytam taksi. Prisėdu, nes įtariu, kad vėluos. Į rankas pakliūva “Mažasis princas”, kurį mielai apsiimu paskaityti. Taksi vėluoja jau dešimt minučių, tad bandau jiems paskambinti. Nekelia. Aš ramus. Sėdžiu ir skaitau toliau. Jau žinau, kad jeigu “Martonas” ryte vėluoja, tai ir oro uoste bus pragaras. Skambutis. Ačiū, tuoj išeisiu. Vėluodamas dvidešimt minučių atvyksta taksi.
Skaityti toliau »

Komentarų dar nėra