Augustas Gutautas

Kol Lietuvos paplūdimiuose poilsiautojus kankina pamišusios širšės, Danijos pajūryje viešpatauja aštriadantės boružės. Rusija puola Gruziją, o likęs pasaulis taikiai kovoja Pekino olimpinėse žaidynėse. Nors vaikystėje su broliu gan dažnai vartydavome “Lietuvos tarybinę enciklopediją” ir buvome persipiešę į sąsiuvinius visų pasaulio valstybių vėliavas, pastarųjų žaidynių atidaryme išvydau naujų dar nematytų valstybių pavadinimų, kurių nemažai yra iš Afrikos. Žinoma, Lietuvos tarybinė jau beviltiškai pasenusi ir neaktuali - ją seniai pakeitė Vikipedija, o pasaulio politinis žemėlapis perbraižytas naujai. Nepaisant to, Afrika skursta, kaip skurdusi, nors yra sričių, kuriose ji teigiamai pirmauja.

Skaityti toliau »

Darbas su skirtingų tautų atstovais svetimose šalyse smarkiai praplečia akis. Laisvalaikiu ar darbo metu gali išgirsti gyvus pasakojimus apie pačius egzotiškiausius ar stebėtinai pažįstamus dalykus ir turi ką papasakoti pats. Kultūrinių ir valstybinių santvarkų skirtumų nagrinėjimas tampa beveik kasdienybe. Reikia pripažinti, kad tai ne tik, kad nenusibosta, bet ir tampa savotiškai motyvuojančiu dalyku - skatina neformalų bendravimą ir linksmina pietų pertraukų metu ar net padeda praleisti laiką po darbo.

Skaityti toliau »

Vakar kėliausi sunkiai, nes naktį aplankė šiokia tokia nemiga. Nebuvo ji didelė ir pikta, bet to pakako, kad pritrūktų miego ir poilsio. O ypač po tokios dienos, kai prasėdi susitikime penkias valandas ir trečdalį laiko ginčijiesi viena tema, nors vėliau paaiškėja, kad oponentų nuomonės idealiai sutampa. Problema viso labo tik ta, kad tuos pačius dalykus vadinam skirtingais vardais. Taip prasidėjo šios savaitės susitikimų maratonas - nuo ankstyvo ryto, iki vėlyvo vakaro. Komanda vis ta pati - lietuvis, vokietis, švedas ir italas. Vienintelis būdas susišnekėti - vartoti anglų kalbą… Ar girdėjot kada, kaip vokiečiai ar italai šneka angliškai? Tada suprantat, kur iššvaistėm laiką per pirmą susitikimą Reikia pripažinti, kad vėliau situacija pagerėjo ir produktyvumas gerokai viršijo betkokius lūkesčius.

Skaityti toliau »

Trečia diena naujajame ofise. Pradedu apsiprasti ir priprasti. Jau žinau, kad kiekvieną rytą apie 09:30 automatiškai nusileidžia žaliuzės iš lauko pusės, kad užstotų saulę, o po geros valandos vėl pakyla. Šiandien sužinojau ir tai, kad trečiadienis – blynų diena. Kolegos pasikeisdami kepa forminius blynus, lietuvių tautoje dar vadinamais čirviniais. Valgo juos su braškių uogiene ir garsiai čepsi. Kai įvyko blynų kepimas, sėdėjau tolimiausiame mūsų projekto komandos kambario kampe ir graužiau akimis vieną dokumentą. Pajutau saldų kvapą ir atsisukęs išvydau laimingą grynakraujį britą mulatą Narendra, griaužiantį blynus ir mojantį prisijungti. Skanu…

Skaityti toliau »

Kadaise turėjau draugą filosofą. Neturėjo jis barzdos, bet užtat mokėjo daug sparnuotų frazių, kurios buvo pagrindinis jo ginklas prieš gudrius aštriadančius lietuvius. Seniai jau jo nemačiau, bet jo ilgo liežuvio rezultatus karts nuo karto pasiskaitinėju interneto platybėse. Viena iš jo vartotų smagiųjų frazių buvo nepasitenkinimo supančia aplinka tam tikrose situacijose išreiškimas “Aš čia širdį rodau, o man sako, kad burokas!”. Sultinga frazė, o dar ir šypseną sukelia
Skaityti toliau »

Sekmadienį, besikraunant daiktus, per lietuviškas žinias išgirdau naujieną, kad Kopenhagoj naktį vyko riaušės. Nørrebro, kilo pirma mintis, o pasidomėjus plačiau, pasirodė, kad tai tiesa. Nørrebro yra Kopenhagos rajonas, spaudoje mandagiai vadinamas multicultural district, o liaudiškai tai skambėtų, kaip negrų, arabų ir lietuvių rajonas. Bet čia aš ne apie tai.
Skaityti toliau »

Vakarų Europa ir dauguma jos valstybių nėra tos šalys, kuriose reikėtų tikėtis patirti smarkų kultūrinį šoką ar rasti egzotiškų dalykų, kurie mums keltų didelę nuostabą. Greičiau ten galima pamatyti tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje. Nepaisant to, tuose kraštuose egzistuoja tam tikri kultūriniai skirtumai, kurie susiklostė istoriškai ir mums (tikėkimės) nebus “perduoti”. Šie dalykai neretai mums, lietuviams, kelia nuostabą ar net šypseną.

Keletą tokių dalykų pastebėjau leisdamas darbo dienas Danijoje, Kopenhagoje.
Skaityti toliau »

Prieš kelias dienas su savo project manager (PM) švedu ir project executive (PE) kanadiete važiavom mašina iš ofiso į viešbutį. PM už vairo, ir kaip būdinga tikriems gėjams švedams, aikčiojo iš nuostabos pamatęs kažką įdomesnio gatvėje. Staiga, jo žvilgsnis užkliūna už vienos daniškai aprašinėtos vitrinos. Kadangi jis vienintelis supranta daniškai, tai neslėpdamas emocijų, tačiau mandagiai paaiškina mums savo šviežio aiktelėjimo priežastį:

Skaityti toliau »

Šiandien važiavau į Kopenhagos IBM ofisą, esantį šiek tiek toliau nuo centro. Iš tikrųjų tai jau nebesiskaito Kopenhaga, bet dėl šventos ramybės, pavadinkime jį taip. Važiavau vietiniu traukiniu, kuris čia vadinamas S-Tog. Už lango - vėsoka Skandinaviška vasara, ausyse - karšta ispaniška muzika iš iPod. Maršrutas jau įprastas - iš Vesterport į Malmparken, bet šiandien radau šiek tiek kvailą, tačiau įdomių atradimų kupiną užsiėmimą Skaityti toliau »

Visada maniau, kad lietuviai yra labiausiai savo oru besiskundžianti tauta (bent jau) Europoje. Bet pasirodo klydau… Yra dar danai… Ir negali sakyti, kad be pagrindo.

Štai praėjusią savaitę pietavau su vienu 55-60 metų danu bendradarbiu, su kuriuo dirbam viename projekte. Pradėjom kalbėti apie dviračių gausybę Kopenhagoje ir paklausiau jo, ar tiesa, kad čia nebūna sniego žiemos metu (čia man kitas bendradarbis švedas pasakojo). Na, jis būdamas tikras danas, pradėjo reikšti nuoskaudas ta tema, bet įstrigo man vienas įdomus faktas. Jis minejo, kad būdamas mažas slidinėdavo Kopenhagoje, o sniego būdavo daug ir išsilaikydavo ilgai. Priešingai, šiais laikais, jei ir pasninga, tai tik keli milimetrai ir kitą dieną jau būna ištirpę…

Skaityti toliau »